„Visi dalykai, kuriuos mieste matome per langą ir įvardijame „gamta“ yra sukurti žmogaus. Žiūrėdamas iš socialinių mokslų pozicijos, manau, kad gamta yra kūryba“, – sako Jesperas Perssonas. Švedas mokslininkas, kraštovaizdžio architektas kartu su Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų (KTU SHMMF) tyrėjais dalyvauja projekte, kuriuo kuriamos ekologinio kompensavimo gairės.
Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto „Ekologinio kompensavimo suvokimas ir praktikos: miestų infrastruktūros projektai Lietuvoje ir Švedijoje“ (EnCom) metu bus tiriama, kaip miestų infrastruktūros projektų plėtotojai supranta ekologinio kompensavimo idėją, ir kokios egzistuoja tokio kompensavimo praktikos Lietuvoje bei Švedijoje.
Pasak projekto vadovės, KTU SHMMF Viešosios politikos ir administravimo instituto tyrėjos Aistės Balžekienės, ekologinio kompensavimo idėja – paprasta: nukirtęs medį, turėtum medį ir atsodinti. Tačiau, nors Europos Sąjungoje jau daugiau nei 20 metų galioja ekologinio kompensavimo rekomendacijos, teisinis jų įgyvendinimo mechanizmas neveikia nei Lietuvoje, nei Švedijoje.
„Manau, kad žmonės per siaurai mąsto. Švedijoje tai vadiname ekonomizmu, t. y. visiems rūpi tik pinigai, mažai kas galvoja apie ateitį. Man geras ekologinio kompensavimo pavyzdys būtų naujo parko ar miško pasodinimas. Deja, geriausi mūsų parkai buvo pasodinti maždaug prieš 300 metų, o ekologinio kompensavimo projektai kol kas maži – apsiribojama kokio vandens telkinio iškasimu, ar keleto medžių pasodinimu“, – švedų patirtimi dalijasi Švedijos žemės ūkio universiteto mokslininkas J. Perssonas.
Nukirtus medį „išsiperkama“ pinigais
Šiandien, pagal Lietuvoje galiojančią tvarką, pavyzdžiui, nukirtus medį išmatuojamas jo kamieno skersmuo, ir į Savivaldybės aplinkos apsaugos fondą sumokama atitinkama pinigų suma. Šio fondo lėšos naudojamos apželdinimo ir kitoms aplinkos formavimo reikmėms.
„Projekto, kurį vykdome kartu su partneriais, esmė – peržiūrėti dabar galiojančią praktiką ir pateikti rekomendacijas, kaip tai galėtų būti daroma“, – sako A. Balžekienė.
Pasak KTU tyrėjos, ekologinis kompensavimas – tai žalos kompensavimas gamtai: „Mums vis dar atrodo keista, kad reikėtų kompensuoti žalą gamtai, tarsi vis dar nesuvoktume, kad ji nukenčia nuo mūsų poveikio“.
Sunaikinus ekosistemą, reikia stengtis atkurti jos vertybes
J. Perssonas, pristatydamas ekologinio kompensavimo idėją, kuria domisi jau 15 metų, teigia, kad svarbiausia čia – vertybės.
„Vertybė yra tai, ką suteikia ekosistema, kuri sunaikinama: gali būti, kad ji tiesiog gražiai atrodo, arba blokuoja triukšmą, arba yra vieta, kurioje žmonės leidžia savo laisvalaikį. Todėl visų pirma, galvojant apie ekologinį kompensavimą, reikėtų savęs klausti, kas buvo sunaikinta, ir stengtis tai kompensuoti“, – sako švedų mokslininkas.
Kitaip tariant, jeigu tam, kad pastatytume prekybos centrą, reikia sunaikinti parką, kuris bendruomenei buvo ir kultūrinė vertybė, ir laisvalaikio leidimo vieta, ir tam tikrų gyvūnų gyvenamoji vieta, reikėtų kompensuoti šias vertybes, sukuriant projektą, kuris atliktų visas šias funkcijas.
Sena, bet vis neįgyvendinama idėja
Pasak švedų mokslininko, kraštovaizdžio architekto, nors ekologinio kompensavimo idėja yra pakankamai nauja – Švedijos įstatymuose ji atsirado 1991-aisiais – jo pėdsakų galima atrasti ir anksčiau.
„1940–1950 m., statant hidroelektrines, buvo siekiama kompensuoti žuvininkystės praradimus, todėl buvo veisiamos žuvys. Na, o dar anksčiau, XVII a., egzistavo įstatymas, jog nukirtus vieną karaliaus medį, reikia pasodinti du“, – pasakoja J. Perssonas.
Mokslininkas teigia diskusijose su valdžios atstovais pastebintis požiūrį – daryti tik tiek, kiek liepia įstatymas ir ne daugiau, o apie gamtos kūrimo projektus nė nekalbama. Paprašytas įvardyti sėkmingą ekologinio kompensavimo atvejį, po ilgokos pauzės J. Perssonas atsako: „Nežinau tokio“.
Vietoj medžių – gėlės?
Prieš porą metų Kaune, tarp dviejų universitetų, buvo atkurtas Studentų skveras. Jo idėja – suteikti vietai tokį vaizdą, koks matyti 1930–1935 metų nuotraukose. Idėjai įgyvendinti buvo iškirsta aštuoniolika medžių. Vietoj jų atsirado gėlynai, suoliukai.
Paklaustas, kam mieste reikalingi medžiai, J. Perssonas nusišypso: „Apie juos galėčiau kalbėti ilgai“. Pasak jo, medžiai reikalingi mikroklimatui kurti, juose gyvena paukščiai ir vabzdžiai, jei padeda valyti orą, palaikyti požeminių vandenų balansą, gerina dirvožemį. Be to, gražiai atrodo.
Trūksta įstatyminės bazės
Ekologinis kompensavimas, pasak švedų mokslininko, efektyviausiai įgyvendinamas Vokietijoje. Ši šalis buvo ekologinio kompensavimo direktyvų ES diegimo iniciatorė. Deja, kol kas įstatymai tiek Švedijoje, tiek Lietuvoje leidžia jas apeiti.
J. Perssono teigimu, sprendimo teisė, kaip kompensuoti sunaikintas gamtos vertybes, paliekama projekto vykdytojams. Pavyzdžiui, statant vėjo jėgaines, ekologinis kompensavimas vyksta tik savanoriškais pagrindais, nes nėra įstatyminės bazės, skirtos būtent šiai sričiai.
„Būtent todėl yra svarbūs tarptautiniai tyrimai, jų pagrindu sukauptos mokslo žinios bei pasiūlymai, kuriuos galima pritaikyti bet kurioje Europos ar pasaulio šalyje. Keista – tiek daug kalbama apie tvarumą ir ekologiją, tačiau ekologinio kompensavimo mastai yra nepastebimai maži. Turėtume vykdyti didelius projektus, kurti naują gamtą“, – mano Švedijos žemės ūkio universiteto tyrėjas J. Perssonas.
