Nuo 2020 m. liepos 1 d. BIM metodus bus privaloma taikyti projektuojant ir statant visus sudėtingus ir didelės vertės viešojo sektoriaus statinius ar jų dalis. Ar projektuotojai ir statybų sektorius pasirengęs šiems pokyčiams?

[su_quote cite=”Dalius GEDVILAS”]Jeigu norime siekti pažangos, nereikėtų lygiuotis į tuos, kurie yra už mūsų, – būtina žiūrėti į priekį.[/su_quote]

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

VšĮ „Skaitmeninė statyba“ nuo 2014 m. organizuoja konferenciją „Skaitmeninė statyba“, o nuo 2016-ųjų kartu su konferencija vyksta ir geriausių Lietuvos BIM projektų apdovanojimai. Džiaugiuosi, kad kasmet įmonės pateikia vis daugiau ir vis brandesnių Lietuvoje įgyvendintų projektų.

Tarp Lietuvos statybos sektoriaus lyderių nerasime nė vienos įmonės, kuri dirbdama netaikytų šios metodologijos. Lietuvos statybos įmonės, eksportuojančios savo paslaugas į užsienį, jau ne vienerius metus taiko BIM. Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) išleidžiama jau trečia magistrantų karta, mokanti taikyti BIM.

Daugiau nei 500 registruotų vartotojų naudojasi VšĮ „Skaitmeninė statyba“ rengiamais BIM dokumentais, prie kurių rengimo prisideda VGTU, Kauno technologijos universiteto komandos ir VšĮ „Skaitmeninė statyba“ specialistai. Tie, kuriems trūksta žinių, aktyviai mokosi. VšĮ „Skaitmeninė statyba“ yra aljanso „Building Smart“, pasauliniu mastu kuriančio ir vystančio BIM metodologiją, asocijuotoji narė.

Aljanso „Nordic“ skyrius, kuriam priklauso ir Lietuva, pradeda naują BIM specialistų atestavimo programą. Pagal statybos proceso skaitmeninimo „Statinio informacijos modeliavimas BIM“ kvalifikacijos tobulinimo mokymo programą iki 2018 m. gruodžio mėn. buvo apmokyta daugiau nei 230 asmenų iš 40 įmonių.

Jeigu norime siekti pažangos, nereikėtų lygiuotis į tuos, kurie yra už mūsų, – būtina žiūrėti į priekį. Privatus sektorius eina koja kojon su inovatyviu pasauliu, tačiau viešasis sektorius žymiai atsilieka. Kiekviena diena, kai atidėliojame skaitmenizavimą, yra nepateisinama, nes lemia valstybės atsilikimą, ekonomikos lėtėjimą. Netaikydami „Statybos 4.0“ principų, pasmerkiame valstybę ledynmečiui.

Didelė statybose dirbančių žmonių bendruomenė jau šiandien taiko BIM, ir 2020 m. tikrai nėra per anksti – greičiau per vėlai.

[/su_note] [su_quote cite=”Marius ŽYGAITIS”]Viešojo sektoriaus statiniai yra finansuojami mūsų pačių, todėl normalu norėti profesionalumo, greitumo ir ekonomiškumo čia ir dabar.[/su_quote]

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

BIM yra labai plati sąvoka. Galima kalbėti apie BIM pridėtines vertes, apie procesus ir juose naudojamą programinę įrangą, investicijas, reikalingas naudai gauti, taikant BIM, arba apie tai, kuo BIM skiriasi nuo tradicinio darbo metodo. BIM (angl. better information management, liet. geresnis informacijos valdymas) informacijos valdymas turėtų daryti tik teigiamą įtaką projekto, taip pat ir architektūros kokybei. BIM turėtų kurti didesnę pridėtinę vertę per trumpesnį laiką už mažesnę kainą. Skamba visai kaip panacėja. Visgi pats esu įsitikinęs šiais teiginiais ir mačiau veikiančių pavyzdžių. Mano nuomone, visų tų sėkmingų pavyzdžių paslaptis yra praktinė patirtis ir be galo daug entuziazmo iš visų pusių.

Įgyti praktinės patirties, švelniai tariant, nėra paprasta. Kiekvienam profesionalui, įmonei, savivaldybei ar šaliai tai vis kitokia patirtis ir kitoks kelias. Praktikos įgijimas per mokymąsi reikalauja laiko investicijų. Mokantis dažnai nutinka taip, kad dėl įvairiausių priežasčių kai kurie kuriamo projekto sprendiniai tampa šiek tiek supaprastinti. Visgi tai laikina ir normalu. Įsigilinus ir įgavus patirties, galima pasiekti tai, ko neleidžia dabartiniai darbo metodai.

Kalbant apie BIM, reikia atkreipti dėmesį, kuri pusė yra labiausiai suinteresuota projekto kokybe, aiškumu, o dažnai ir ekonomiškumu. Dažniausiai tas žmogus ar jų grupė yra užsakovai. Viešojo sektoriaus statiniai yra finansuojami mūsų pačių, todėl normalu norėti profesionalumo, greitumo ir ekonomiškumo čia ir dabar. BIM tai gali duoti. Tačiau reikia prisiminti, kad visos tos pridėtinės vertės ateina su tam tikra kaina – mokymusi. Tai trumpu laikotarpiu gali sukelti kai kurį šalutinį poveikį: kai kurių projekto sprendinių supaprastinimą, ilgesnį, nei planuota, procesą ar ginčų.

Mano nuomone, BIM privalomumą tam tikrą laiką būtų galima traktuoti kaip bandomąjį ar mokymosi laikotarpį. Visos pusės, manau, supranta, kad staiga neatsiras dešimtmečius formuotos praktikos, patirties ir gerųjų vietinių pavyzdžių. Tuo labiau BIM yra gana naujas dalykas, pavyzdžiui, yra profesionalų, kurių patirtis gerokai lenkia pačią BIM koncepciją. Būtent šioje vietoje atsiranda poreikis antrajam aspektui – entuziazmui. Būtent dėl jo ne viena industrija patyrė kokybinį šuolį, todėl, manau, kad statybos sektorius nėra išimtis.

Kad privalomumas būtų sklandus, mano manymu, reikia visų pusių įstatymų bazės keitimo diskusijos, aiškių kriterijų ir jų pavertimo įstatymų baze, šablonų kūrimo, mokymosi ir gerosios praktikos pasidalijimo. Kaip šiuo metu visai nepriimtina, kai internetinė parduotuvė paskaičiuoja neteisingą bendrą mokėjimo sumą, taip manau, kad po kurio laiko bus nebesuprantama, kaip galima nematyti aktualios, aiškios, kokybiškos informacijos per keletą akimirkų ir statybos sektoriuje.

[/su_note] [su_quote cite=”Daiva VELIČKAITĖ”]Architektai, priešingai, nei kartais bandoma parodyti, neneigia šio įrankio privalumų ir nesiekia stabdyti informacinių technologijų pažangos.[/su_quote]

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

Dabar atsakyti į klausimą, ar projektuotojai ir statybų sektorius pasirengę šiems pokyčiams, yra sudėtinga. Lietuvos architektų rūmų manymu, pirmiausia turėtų būti atlikta esama pasirengimo lygio analizė, numatyti parengiamieji veiksmai, jie atlikti, įvertinti jų rezultatai ir tik po to galima kalbėti apie galimą privalomumo įvedimą, juo labiau – apie konkrečias jo datas. Šiuo metu viskas daroma atvirkščiai – numatyta privalomo naudojimo data be analizės ir darbų, taip neturėtų būti. Mūsų vertinimu, būtinas techninis, teisinis pasirengimas, edukacija visiems sektoriaus dalyviams. Palyginimui – niekas nesuabejotų, kad nauji automobiliai suvartoja mažiau kuro, kitos jų eksploatavimo sąnaudos taip pat mažesnės, tačiau, jei nuo tam tikros konkrečios datos visi būtume priversti įsigyti ir naudoti tik naujus automobilius, tokia priemonė būtų laikoma nesavalaike ir visiškai neproporcinga. Tikime, kad ateityje informacinės technologijos bus naudojamos vis plačiau, tačiau šis procesas turi vykti nuosekliai, atsiliepiant į natūraliai kylantį poreikį, o ne įvedant privalomumą be pagrindo.

Rūmų manymu, Lietuvos statybų sektoriaus laukia nemažai įvairių iššūkių. Pirmasis – užtikrinti aplinkos ir architektūros kokybę. Kol kas nepakanka teisinių mechanizmų, kurie Lietuvoje užtikrintų realiai egzistuojančius visuomenės interesus, o įvedus dar vieną apribojimą, susijusį su privalomu tam tikrų techninių priemonių naudojimu, yra rizika dar labiau nutolti nuo siekiamos aplinkos kokybės. Svarbu pažymėti, kad, kuriant ir statant statinius, sprendžiami (turi būti sprendžiami) ne tik ekonominiai ir techniniai uždaviniai, bet ir statinių santykis su aplinka, kraštovaizdžio, gamtos ir kultūros vertybių apsauga, statinių pritaikymas jų naudotojų reikmėms, universalaus dizaino ir kitų visuomenei svarbių principų įgyvendinimas. Šių uždavinių sprendimas reikalauja didelio jautrumo, kūrybiškumo ir individualaus požiūrio, tuo tarpu BIM daugiausia skatina techninį požiūrį ir kartotinių elementų naudojimą.

Antras – pasirengę turi būti visi: ir rangovai, ir perkančiosios organizacijos, ir jų darbuotojai. Turime suprasti, kad BIM technologijos teikiama nauda atsiskleidžia ne vien projektavimo, o gal net ir labiau – statybos darbų ir statinio eksploatavimo stadijoje. Jau vien (palyginti nesudėtingas) statybos leidimų išdavimo procesų skaitmenizavimas parodė, kad daugelis perkančiųjų organizacijų ir kitų institucijų yra nepasirengusios informacinių technologijų naujovėms, trūksta infrastruktūros, atitinkamo kvalifikacijos lygio. Manome, kad pirmiausia turi būti atlikta šio pasirengimo lygio BIM naudojimui skirta analizė, kuri ir parodytų, kiek dar turi būti nuveikta darbų ir kokios yra bendros jų sąnaudos.

Trečias – pačių projektavimo rinkos dalyvių apsirūpinimas šiomis brangiomis priemonėmis. Tai neabejotinai iškels ne tik projektavimo, bet ir galutines statytojo sąnaudas. Taip pat svarbu tai, kad didelėse, finansiškai pajėgiose įmonėse tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje dirba tik maža dalis architektų. Europos architektų tarybos duomenimis, 2016 m. net 72 proc. architektų Europoje dirbo vieni arba mažose įmonėse, tačiau jie lygiai taip pat yra pajėgūs užtikrinti aukštą architektūros kokybę, t. y. visų pirmiau išvardytų uždavinių sprendimą, naudojantis kitomis techninėmis ir informacinėmis priemonėmis. Žvelgiant į šiuos skaičius matyti, kad privalomas BIM naudojimas susiaurins konkurenciją iki minimumo, o tai tik dar labiau atsilieps statytojo sąnaudoms ir didins didžiosios dalies specialistų atskirtį.

Na, ir ketvirtas iššūkis – visos reikiamos techninės ir teisinės infrastruktūros parengimas, kuris yra itin ankstyvoje stadijoje.

Architektai, priešingai, nei kartais bandoma parodyti, neneigia šio įrankio privalumų ir nesiekia stabdyti informacinių technologijų pažangos. Visos suinteresuotos šalys sutaria, kad BIM privalumai – operatyvumas, informacijos apdorojimas, tinkamas jos klasifikavimas, talpinimas viename struktūriniame modelyje, pažangūs bendradarbiavimo metodai – yra svarbūs visam statybos sektoriui. Vis dėlto, norisi dar kartą pabrėžti, kad nuoseklus BIM įvedimas į praktiką, pagrįstas natūraliais poreikiais ir jų tenkinimu, yra naudingas ne tik architektams, bet ir investuotojams bei visai visuomenei, siekiant ateityje išvengti proceso nesklandumų ir nekokybiškų, nedarnių aplinkos sprendimų.

[/su_note] [su_quote cite=”Donatas AKSOMITAS”]Šiuolaikinėje kompiuterinėje grafikoje nėra jokių apribojimų architektūrinei laisvei: technologijos leidžia naudotis tipiniais elementais ir sykiu kurti naujus nestandartinius 3D objektus.[/su_quote]

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

Klausimas, ar statybų sektoriaus dalyviai pasirengę BIM atėjimui į viešąjį sektorių, tarsi gąsdina: juk jei kažkam reikia ruoštis, tai tas kažkas yra mažų mažiausiai sudėtingas ir (ar) sunkiai įgyvendinamas. Bijomasi naujovių, nors iš tiesų nieko ypač naujo laukti ar kažkaip specialiai ruoštis nereikia. Nors atsiradus BIM terminui pradėta kalbėti apie naujus standartus, viskas yra kur kas paprasčiau. Dabar galiojantys projektavimo ir statybos standartai, reglamentai, taisyklės tinka ir dirbant su naujausiomis technologijomis. Brėžinių apipavidalinimas juk lieka toks pats, techninio ar darbo projekto sudėtis taip pat nesikeičia. Vadinasi, projekto kūrimo procesai išlieka tokie patys, jie tik pereina į skaitmeninę erdvę, kurioje vykdomi projekto duomenų mainai.

Manau, kad BIM terminas labai mistifikuotas, tad, siekdami aiškumo, pabandykime jį išmesti iš mūsų žodyno. Juk statinio informacinis modeliavimas (būtent ši frazė slypi po BIM kodu) yra tas pats trimatis (3D) modeliavimas, kuris šiuolaikinėje architektūroje jokia naujiena. Ir užsienyje, ir Lietuvoje yra daug architektų, konstruktorių, inžinierių, kurie jau seniai dirba 3D aplinkoje, kurdami 3D modelius. 3D modeliavimui nereikia jokio teisinio reglamentavimo, reikia tiesiog dirbti.

Kas yra 3D modelis? Tai – tarpusavyje susietų trimačių elementų rinkinys. Kiekvienas modelyje esantis objektas turi jam priskirtą informaciją ir individualias savybes. 3D modeliai jau seniai nebe naujiena, jie naudojami kino, statybos, gamybos, žaidimų pramonėje, spausdinami 3D spausdintuvais.

Visi 3D modeliai kuriami su šiuolaikinėmis kompiuterinės grafikos technologijomis, kurių yra daug: ir mokamų, ir nemokamų. Kompiuterinė grafika suteikia itin plačių galimybių. Šis darbo įrankis leidžia modeliuoti įvairiausias formas, kurti unikalius, popieriaus lape sunkiai detalizuojamus trimačius kūrinius. Žinoma, popierius yra nepamainomas kūrėjo kasdienybėje, nes dažniausiai būtent jame gimsta pirminės idėjos ir eskizai. Bet kai tas idėjas reikia įgyvendinti, 3D modeliavimas suteikia daugiau kūrybinės laisvės, aiškumo ir tikslumo nei brėžiniai 2D aplinkoje. Yra daug šiuolaikinės architektūros objektų, kurių be kompiuterinės grafikos technologijų tiesiog nebuvo įmanoma realizuoti (Bilbao Guggeinheimo muziejus, Pekino olimpinis stadionas „Paukščių lizdas“ ir kt.). Būtent 3D modeliavimo suteikiamas projekto aiškumas ir tikslumas yra didelis pranašumas prieš 2D.

Šiuolaikinėje kompiuterinėje grafikoje nėra jokių apribojimų architektūrinei laisvei: technologijos leidžia naudotis tipiniais elementais ir sykiu kurti naujus nestandartinius 3D objektus. Tereikia mokėti gerai naudotis savo darbo įrankiais. Bet jei nemoki vairuoti, tai nereiškia, kad dėl to kaltas automobilis. Nori važiuoti – tenka mokytis vairuoti arba kažkam mokėti už transporto paslaugas. Tas pats principas galioja visose veiklose.

Beje, BIM atėjimas į viešąjį sektorių nereikalauja būtinai pirkti naujų darbo įrankių. Ruošti 3D modelius galima ir su pasaulyje populiariausia programine įranga „AutoCAD“, nes ji irgi kuria projekto informaciją. Žinoma, darbo greitis ir dalies duomenų kokybė bus kitokia nei ruošiant specializuotomis 3D modeliavimo programomis, kurios turi tam tikro dirbtinio intelekto, t. y. dalį darbų atlieka už projektuotoją ir tai leidžia dirbti greičiau ir kokybiškiau. „AutoCAD“ programoje aprašyti kiekvieno elemento parametrus teoriškai įmanoma, bet sudėtinga ir užima daug laiko. Programinės įrangos pasirinkimo klausimą galima palyginti su pasirinkimu tarp paprastų rankinių ir kompiuterizuotų staklių. Be abejo, rankinės staklės yra šiek tiek pigesnės už kompiuterines stakles, bet ir šių įrankių pajėgumai yra skirtingi.

Architekto vaizduotė, žinios, patirtis kartu su tinkamai pasirinktais darbo įrankiais leidžia užtikrinti aplinkos ir architektūros kokybę. Be to, 3D modeliavimo priemonės leidžia užsakovams ir visuomenei lengviau suprasti architektų kūrinius. 3D modelis leidžia pasivaikščioti dar nepastatytame pastate ir aplink jį, apžiūrėti objektą iš visų pusių, pamatyti, kaip jis atrodys realioje aplinkoje. Taip pat turint 3D modelį galima atlikti įvairias analizes (vėjų, šešėlių, slėgio tarp pastatų ir kt.), leidžiančias nustatyti, kokį poveikį būsimas pastatas darys aplinkai. O pagrindinis 3D modeliavimo technologijų pranašumas – tiksli geometrija. Visi 3D modelio elementai sąveikauja tarpusavyje, todėl lengva nustatyti klaidas ar projekto elementų sankirtas (vamzdžių su sienomis, sijomis, kolonomis ir pan.), o iš tikslaus modelio galima greitai ištraukti visus sąmatininkams, statybininkams, kitiems projekto dalyviams reikiamus duomenis.

Pagrindinė problema: kokios informacijos užsakovui reikia? Dažnai užsakovas nežino, ko paprašyti. O būtent šis poreikis ir lemia, kokį darbo įrankį būtų geriausia pasirinkti. Jei užsakovas nežino, ką ketina daryti su projekto informacija, nauji STR ar teisiniai pokyčiai šiuo atveju nepadės. Reikalingos gairės, ko nekilnojamojo turto vystytojui ar statytojui prašyti iš projektuotojų, tačiau tam nereikia naujų įstatymų kūrimo. Internete yra daug šablonų, informacijos šaltinių, apibrėžiančių, kaip aprašoma informacija 3D modelyje. Be to, VšĮ „Skaitmeninė statyba“ jau yra sukūrusi rekomendacijas, kaip suformuoti techninę užduotį 3D modeliui. Tam tikrame dokumente turi būti numatoma, kokią papildomą informaciją reikia sukurti 3D modelyje.

Grįždamas prie klausimo esmės, manau, kad BIM reikalavimas svarbiuose didelės vertės valstybiniuose objektuose nėra privalomumas be pagrindo, kaip kartais mėginama teigti. Jis kyla iš ekonominės naudos poreikio. Reikėtų ne priešintis, bet džiaugtis, nes norima taupyti mūsų visų pinigus (prisiminkime Kauno „auksinio“ WC ir kitų viešųjų objektų statybą). Valstybė, kaip užsakovas, reikalaudama taikyti BIM nori ne apsunkinimų, o ekonomijos statyboje ir statinio naudojimo stadijoje. Pats svarbiausias prioritetas – klaidas reikia taisyti dar projektinėje stadijoje, o ne statybų aikštelėje. Ir 3D modelis tą gali išspręsti.

Mano nuomone, bet kuris (net ir viešojo sektoriaus objektų) užsakovas turi teisę reikalauti kokybiško projekto, o ne neribotos vaizduotės rezultato, kurio sąmatą sunku įvertinti, ir neaišku, koks bus galutinis biudžetas. Be to, nėra teisinių apribojimų, draudžiančių užsakovui paprašyti 3D modelio, teikiančio papildomą pridėtinę vertę: tikslūs kiekiai ir sąmatos, mažiau klaidų projekte ir statybos aikštelėje, mažiau atliekų, mažesnė tarša. Be to, teisinga geometrija ir tikslių kiekių žiniaraščiai nepalieka improvizacijos duomenyse ir užtikrina skaidrumą viešuosiuose pirkimuose. Tad užsakovo pageidavimas gauti aukštos kokybės projektą yra suprantamas.

[/su_note]

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2019 sausis.