Pažvelgus į seną interjero fotografiją kartais net nereikia žinoti jos datos.
Kilimas ant sienos? Tikėtina, kad žvelgiame į sovietmečio būstą.
Persikinės ir lašišinės spalvos, blizgūs paviršiai, stiklo blokeliai? Devintasis ar dešimtasis dešimtmetis.
Ryškiai balta virtuvė, pilkos sienos, geometriniai raštai ir daugybė blizgaus chromo? Galime būti jau gerokai arčiau 2010-ųjų.
Vertikalūs mediniai tašeliai, arkinis veidrodis, smėlio spalvos boucle fotelis ir lenkta sofa? Fotografijos datos galime net neieškoti – labai tikėtina, kad tai pastarųjų kelerių metų interjeras.
Interjero tendencijos nėra blogis. Jos natūraliai atspindi laikmetį, technologijas ir mūsų besikeičiantį gyvenimo būdą. Problema atsiranda tada, kai viename interjere jų susikaupia tiek daug, kad namai tampa nebe žmogaus, o konkrečių metų portretu.
Nuo kilimų ant sienų iki sekcijų per visą kambarį
Lietuvoje turime ypač ryškių interjero „laiko kapsulių“.
Sovietmečio būstuose kilimas ant sienos nebuvo vien dekoratyvus elementas. Jis suteikdavo papildomos šilumos ir garso izoliacijos, tačiau ilgainiui tapo vienu ryškiausių to laikotarpio estetikos simbolių.
Kartu su juo – masyvios sekcijos per visą svetainės sieną, krištolo indai už stiklo, raštuoti tapetai, sunkios užuolaidos, ornamentuoti kilimai.
Kadaise visa tai reiškė jaukumą ir tam tikrą statusą. Šiandien pakanka vieno tokio elemento, kad mintimis būtume nukelti keliais dešimtmečiais atgal.
Tai puikiai parodo vieną interjero paradoksą: kuo sprendimas madingesnis savo atsiradimo momentu, tuo kartais lengviau vėliau nustatyti jo amžių.
Persikinė spalva ir stiklo blokeliai: 80-ųjų ir 90-ųjų optimizmas
Vėliau interjerai tapo drąsesni.
Persikinė, lašišinė, melsva ir mėtų spalvos keliavo ant sienų, virtuvių fasadų ir į vonios kambarius. Atsirado stiklo blokeliai, blizgios plytelės, aukso imitacijos detalės, įvairūs dekoratyvūs lubų ir sienų elementai.
Tuo metu šie sprendimai atrodė modernūs ir gaivūs.
Šiandien būtent jų kombinacija labai aiškiai pasako, kada interjeras buvo sukurtas.
Įdomu tai, kad dalis šių spalvų dabar vėl grįžta. Tačiau mada beveik visada sugrįžta šiek tiek kita forma – todėl bandymas tiesiogiai atkartoti ankstesnę tendenciją nebūtinai reiškia ilgaamžiškumą.
2000-ieji: kai namai norėjo atrodyti prabangūs
Tūkstantmečio pradžia turėjo savą prabangos interpretaciją.
Dekoratyvinis tinkas. Tamsiai rudos ir smėlio spalvų deriniai. Wenge atspalvio mediena. Daugiapakopės gipso kartono lubos. Daugybė halogeninių šviestuvų. Ornamentai. Blizgios plytelės. Dekoratyviniai akmenys ant sienų.
Interjeruose dažnai buvo siekiama parodyti, kiek daug juose padaryta.
Šiandien aukštos klasės interjerą dažniau siejame su priešingu principu – kiek daug buvo apgalvota, kad galutiniame rezultate nereikėtų rodyti per daug.
2010-ieji: pilka tapo beveik universaliu atsakymu
Po dekoratyvių 2000-ųjų atėjo gerokai santūresnis etapas.
Pilkos sienos. Pilkos grindys. Pilka sofa. Balti blizgūs virtuvės fasadai. Šalto tono LED apšvietimas. Chromas. Geometriniai tapetai.
Ilgą laiką tai atrodė kaip saugus modernaus interjero receptas.
Kol vieną dieną paaiškėjo, kad būtent šis „saugus“ pasirinkimas tapo vienu lengviausiai atpažįstamų savo laikmečio interjero kodų.
Tai svarbi pamoka: net neutralumas gali tapti trendu, jei visi neutralumą pradeda interpretuoti vienodai.
O ką apie mūsų laikmetį pasakos mediniai tašeliai?
Tikriausiai vienas ryškiausių pastarųjų metų pavyzdžių – vertikalūs mediniai tašeliai.
Prieš keletą metų jie atrodė kaip subtilus būdas suteikti sienai tekstūros. Vėliau jais pradėtos dekoruoti televizoriaus sienos, prieškambariai, lovų galvūgaliai, pertvaros, virtuvės ir net lubos.
Problema ne ta, kad mediniai tašeliai savaime yra blogas sprendimas. Problema – jų masiškumas.
Kai tas pats elementas atsiranda tūkstančiuose interjerų, jis neišvengiamai tampa konkretaus laikotarpio simboliu.
Ir šiandien jau matome pirmuosius ženklus, kad ilgai dominavę tašeliai traukiasi iš pagrindinių interjero sprendimų.
Arkos, arkiniai veidrodžiai ir lenktos sofos – mūsų dienų parašas
Šiandien interjeruose karaliauja minkštesnės linijos.
Arkinės durų angos. Arkiniai veidrodžiai. Užapvalintos sienos. Organinių formų stalai. Boucle audiniai. Lenktos sofos ir foteliai. Banguoti baldų fasadai.
Po ilgai dominavusių griežtų, minimalistinių linijų toks pokytis atrodo gaivus ir natūralus.
Tačiau čia galioja ta pati taisyklė.
Viena subtiliai panaudota arka gali būti architektūrinis sprendimas. Penkios arkos, arkinis veidrodis, lenkta sala, banguota komoda ir organinės formos sofa jau tampa labai ryškiu laikmečio pareiškimu.
Tikėtina, kad po dešimties metų žiūrėdami į tokią fotografiją galėsime gana tiksliai pasakyti: „Tai buvo projektuota apie 2024–2027 metus.“
Ir tai ne vieninteliai dabarties ženklai
Mūsų laikmetį greičiausiai išduos ir daugiau elementų.
Travertino ar jo imitacijos gausa. Mikrocementas dideliuose plotuose. Boucle audiniai. Organinių formų kavos staliukai. Ryškiai rievėti ir frezuoti baldų fasadai. Rutulio formos šviestuvai. LED juostos, naudojamos beveik kiekvienoje nišoje. Tonas ant tono smėlio spalvos interjerai. Dekoratyvinės sienų panelės.
Net itin populiarus „Japandi“ stilius gali tapti labai konkretaus laikotarpio žyme, jei jo estetika kopijuojama pažodžiui.
Nė vienas iš šių elementų savaime nėra klaida.
Klausimas visada tas pats: ar mes naudojame tendenciją kaip mažą interjero detalę, ar statome visą interjerą ant tendencijos?
Trendą lengviausia įsileisti ten, kur jį lengva pakeisti
Tai nereiškia, kad namai turi būti sterilūs ir visiškai atsieti nuo savo laikmečio.
Priešingai – šiuolaikinis interjeras turi jaustis šiuolaikiškas.
Tačiau tendencijas galima naudoti skirtingai.
Madingos spalvos pagalvėlė, fotelis, šviestuvas, nedidelis staliukas ar meno kūrinys po penkerių metų gali būti nesunkiai pakeistas.
Arkinė anga sienoje, itin charakteringa virtuvė, dekoratyvinės sienų konstrukcijos, grindys ar visas vonios kambarys – jau visai kitas sprendimo mastas.
Todėl projektuojant namus verta savęs paklausti ne tik „ar man tai patinka šiandien?“, bet ir „ar man tai patiktų, jei rytoj Instagramas nustotų tai rodyti?“.
Ilgaamžiškumas nereiškia nuobodulio
Kartais manoma, kad nesivaikyti tendencijų reiškia projektuoti saugiai.
Baltos sienos. Paprasta sofa. Medinės grindys. Ir nieko daugiau.
Tačiau ilgaamžis interjeras nėra nuobodus interjeras.
Jis gali turėti charakterį, netikėtų medžiagų, meno, išskirtinių baldų ir drąsių architektūrinių sprendimų. Skirtumas tas, kad jo charakteris kuriamas ne iš to, kas tuo metu populiariausia, o iš architektūros, proporcijų, kokybiškų medžiagų ir konkretaus žmogaus gyvenimo būdo.
Būtent todėl savo projektuose sąmoningai vengiame interjerą užpildyti vieno laikmečio tendencijomis.
Mums svarbus minimalizmas, tačiau ne sterilumas. Elegancija, tačiau ne demonstratyvi prabanga. Šiuolaikiškumas, tačiau ne trumpalaikė mada.
Kuriant individualius namus norisi galvoti ne tik apie dieną, kai klientas pirmą kartą atrakins naujai įrengtų namų duris.
Norisi pagalvoti ir apie tai, kaip jis jausis tuose pačiuose namuose po dešimties metų.
Galbūt tikroji prabanga šiandien yra ilgaamžiškumas
Laikui bėgant keičiasi mūsų supratimas apie prabangą.
Ji vis rečiau matuojama dekoratyvinių elementų kiekiu ar tuo, kiek atpažįstamų dizaino objektų telpa viename kambaryje.
Tikroji prabanga gali būti natūralus akmuo, kuris gražiai sensta. Kokybiška mediena. Tobulos proporcijos. Gerai suplanuota šviesa. Individualiai suprojektuotas baldas. Erdvė, kurioje nieko nereikia pridėti vien todėl, kad šiuo metu tai madinga.
Todėl kurdami interjerus stengiamės užduoti sau vieną paprastą klausimą:
jeigu iš šio interjero pašalintume informaciją, kuriais metais jis sukurtas – ar jis vis dar būtų gražus?
Jeigu atsakymas yra taip, tikėtina, kad sukūrėme ne vien madingus namus.
Sukūrėme namus, kuriems laikas gali būti palankus.
– –
Ieva Juozapaitė
Interjero dizainerė
+370 675 73 530
interjeras@apienamus.com
