Rūtos Leitanaitės pokalbis su Estijos nacionalinio paviljono Venecijos architektūros bienalėje 2025 kuratore Helena Männa
Šiuolaikinė architektūra balansuoja tarp globalių klimato tikslų ir realių žmonių poreikių. Estijos nacionalinis paviljonas 2025 m. Venecijos architektūros bienalėje – aštri ir šmaikšti šios įtampos iliustracija. Paviljono „Let Me Warm You“ autorės – architektės Keiti Lige, Elina Liiva ir Helena Männa – nutarė Venecijos pakrantę „papuošti“ tipinės Estijos daugiabučių renovacijos fragmentu. Venecijietiškas istorinis namo fasadas apšiltintas storomis baltomis izoliacijos plokštėmis – tokiomis, kokios šiuo metu šimtais montuojamos visoje Estijoje. Taip provokuodamos, autorės kelia klausimą – ar mūsų gyvenamojoje aplinkoje pakanka tik tokio techninio atsako į Europos Sąjungos energetinius reikalavimus, ar visgi renovacija gali tapti proga geresnei architektūrai ir socialinei kokybei kurti?
Kodėl Venecijos architektūros bienalėje pasirinkote kalbėti apie daugiabučių renovaciją?
Renovacija mums, jaunoms architektėms, visada buvo aktuali tema. Dėstydamos universitete matome, kokias įspūdingas vizijas studentai kuria daugiabučių renovacijos tema. Tačiau realybė tokia, kad šios vizijos dažnai taip ir lieka popieriuje. Kodėl? Nes klientas – tai dažniausiai butų savininkų bendrija, kuri neturi nei laiko, nei pinigų esmingiems pokyčiams. Mums tai tapo pradiniu tašku: jei neturime kliento, tai galime bent jau kelti klausimus. Norėjome pradėti diskusiją apie tai, ką iš tiesų reiškia renovacija.
Kaip atrodo renovacijos procesas Estijoje?
Pirmiausia iniciatyvą turi rodyti butų savininkų bendrija. Jos pirmininkas turi suburti visus gyventojus ir pasiekti bendrą sprendimą: pradedam renovaciją. Tai – pirmas didžiulis iššūkis. Jei pavyksta susitarti, tuomet galima teikti paraišką valstybės paramai. Pavyzdžiui, pagal programą „KredEx” gaunama subsidija, jei po renovacijos pastatas pasiekia bent C energinio efektyvumo klasę.
Bet pats procesas labai ilgas. Reikia techninio projekto, rangovo, visų suinteresuotųjų šalių sutikimo. Jei keičiamos ventiliacijos ar šildymo sistemos, viskas dar labiau išsitęsia. Bendrijos pirmininkas tampa milžiniško projekto vadovu, o visas procesas trunka nuo vienerių iki ketverių metų.
Dabar vis daugiau dėmesio skiriama surenkamiems (prefab) elementams. Manau, kad tai gerai: kadangi sovietiniai daugiabučiai labai tipizuoti, tokių būdų renovaciją galima būtų atlikti greičiau ir paprasčiau.
Neretai į renovaciją gyventojai žvelgia su tam tikru priešiškumu. Kaip siūlote sklaidyti gyventojų abejones, mitus, baimės?
Tai iš tiesų svarbus klausimas. Jei viename name renovacija buvo nesėkminga, neigiama patirtis plinta kaip virusas. Ir atvirkščiai: jei vienas pastatas sėkmingai renovuotas, kaimynai ima sekti pavyzdžiu.
Estijos paviljone apie tai kalbame per pasakojimus, kuriuos pateikiame tragikomediškos pjesės forma. Čia veikia visi įprasti renovacijos proceso dalyviai: atsakingas bendrijos pirmininkas, gyventojai, apie energetinį efektyvumą svajojantis inžinierius, kūrybiškas, vizionieriškas ir pokyčių norintis architektas, statybos rangovas, NT vystytojas, nenorintis pokyčių pensininkas, lengvai svetimų nuomonių paveikiamas gyventojų choras, protestuotojas prieš bet ką, buto nuomotojas, savivaldybės atstovas, ministras, bankas. Kiekvienas jų turi savo nuomonę apie renovaciją.
Ekspozicija norėjome parodyti, kaip viena motyvuota figūra, pavyzdžiui, entuziastingas pirmininkas, gali padaryti esminį pokytį. Jei vadovas tiki projektu, rezultatas būna daug kokybiškesnis.
Bet ne visada toks lyderis atsiranda. Kas galėtų prisiimti šį vaidmenį?
Bendrijos pirmininkas nebūtinai turi būti lyderis. Dažnai jis net neturi tam laiko ar motyvacijos. Reikia paramos struktūrų. Miestai ar savivaldybės galėtų paskirti žmogų, kuris padeda per visą renovacijos procesą. Taline jau kuriama tokia iniciatyva: gyventojai gauna konsultacijas, net renovacijos projektų vadovus.
Ar architektas galėtų užimti tokio proceso vadovo poziciją?
Galėtų, bet tik tuo atveju, jei įsitraukia į procesą nuo pat pradžių. Architektas neturi ateiti tik pabaigoje, kai jau viskas nuspręsta. Juk į renovacijos projektą reikia integruoti gyventojų poreikius. Kitaip turėsime dar vieną beasmenį, šiltintą fasadą.
Jūsų instaliacija sako: renovacija gali būti daugiau, nei tik fasado apšiltinimas. Ką tai reiškia praktikoje?
Parodoje leidome sau pafantazuoti. Kas būtų, jei prie renovacijos prisijungtų NT vystytojai? Kalbėjomės su jais: jie sakė, kad investuotų, jei būtų galima dirbti su visu kvartalu, statyti papildomus pastatus tarp senųjų, ant stogų, sklypų pakraščiuose. Tai daugiabučių mikrorajonuose atvertų visiškai naujus architektūrinius scenarijus.
O ką daryti su viešųjų erdvių prasta infrastruktūra ar net trūkumu?
Tai taip pat labai aktualu. Estijoje daugiabučiams priklauso tik metras aplink pastatą. Tačiau tarp pastatų yra daug nenaudojamų erdvių. Jas galima paversti gyvomis bendruomenės zonomis. Reikia keisti mąstymą: už buto durų tavo gyvenamoji aplinka ne baigiasi, o tęsiasi.
Jau ne pirmą kartą Estija kelia būsto klausimus tarptautinėje erdvėje. Ar tai politinis tęstinumas?
Taip, tai susiję. Aš pati dirbu Talino savivaldybėje būsto skyriuje. Turime problemą – per daug privačios nuosavybės. Reikia iš naujo galvoti apie socialinį būstą. Dabar jis stigmatizuojamas. Bet daug jaunų šeimų būsto įpirkti tiesiog neišgali. Tuo tarpu tie „nepatrauklūs” sovietmečiu statyti mikrorajonai yra arti centro, su infrastruktūra. Juose slypi milžiniškas potencialas.
Venecija ne veltui vadinama miestu-muziejumi. Bet kuris architektūrinis ar urbanistinis elementas yra saugomas kaip muziejinė vertybė. Užklijuodami bukas baltas apšiltinimo paneles Jūs istorinį fasadą pakeitėte – tiesa, laikinai – radikaliai. Kaip pavyko gauti leidimą tokiai instaliacijai Venecijoje?
Pradėjome rugsėjį, o leidimą gavome tik sausį. Peržiūrėjome apie 20 pastatų, darėme vizualizacijas, fasadų maketus. Galiausiai pavyko įkalbėti gyventojus. Akcentavome, kad tai tik meninė provokacija, o ne realus projektas, kuris liks.
Kokios buvo lankytojų reakcijos?
Labai skirtingos. Vieni sako: gražu, stiprus meno darbas. Kiti – baisu, net šlykštu. Vietiniai venecijiečiai labai vertina savo architektūrą. Mūsų instaliacija jiems atrodo kaip pleistras and Mikelandželo skluptūros. Bet būtent to ir siekėme – provokuoti pokalbį.
Kaip sovietiniai daugiabučiai vertinami Estijos visuomenėje?
Vyresniųjų karta jų nevertina. Tačiau jaunoji karta pradeda matyti potencialą. Iš klimato tikslų perspektyvos geriau renovuoti nei griauti. Tai racionalus pasirinkimas.
Estijos nacionalinį paviljoną Venecijos architektūros bienalėje 2025 kūrė kuratorių komanda: Keiti Lige, Elina Liiva ir Helena Männa.
Remia: Lietuvos kultūros taryba
