Architektų pasirinkimas koncentruotis į arenoje vykstančių procesų turinį, be abejo, diktavo ir atitinkamus interjero sprendimus. „Žinoma, galėjome sukurti puošnesnį interjerą. Tačiau metabolistinė architektūra – atviras, nepompastiškas ir nepagražintas pasaulis. Išdrįsę atvirai demonstruoti vamzdynus, konstrukcijas, tuos įsivaizduojamus neužbaigtumus, akcentuojame medžiagų natūralumą, kuklumą, ir būtent tas kuklumas ryškiai atspindi proceso gyvybingumą. Šiais sprendimais tarsi pateikiame idėjinę, dvasinę deklaraciją – žiūrėkite į gyvenimą tokį, koks jis yra“, – įvardijo architektas.
Pašnekovo vertinimu, pastaruoju metu metabolizmo kryptis kiek prarado aktualumą, tačiau E. Miliūnas neabejoja, kad ji turi ateitį. „Pasaulio architektūra turės prisitaikyti prie greitai besikeičiančių procesų ir kintančių žmogaus reikmių. Gali būti, kad pastatus ims statyti robotai ir šie statiniai taps panašesni į mechanizmus nei į mums suprantamą klasikinę architektūrą. Žinoma, tai bus negreitai, tačiau savo darbu norime pratinti matyti šiuos būsimus procesus“, – kalbėjo architektas E. Miliūnas.
Atviri vamzdynai užkariauja ir būstus
Architektas Dalius Striukas pripažino, kad atvirų komunikacijų tema Lietuvą pasiekė kiek pavėluotai ir išpopuliarėjo tik pastaraisiais metais, o industriniuose Vakarų šalių interjeruose šie sprendimai seniai ir sėkmingai tiražuojami. Pašnekovo pastebėjimu, inžinerinių sistemų estetika tampa aktuali ne vien visuomeninės paskirties objektuose, bet ir gyvenamosiose erdvėse, juo labiau kad naujos statybos daugiabučiuose šias idėjas ilgainiui bus galima dar lengviau realizuoti.
„Technologiškai tai įmanoma padaryti ne kiekvienoje patalpoje. Viena svarbiausių prielaidų – erdvė turi būti nestandartinio, bent jau tikrai ne 2,5 metro aukščio. Kadangi netrukus naujai statomuose daugiabučiuose namuose bus privaloma pasiekti energinio naudingumo A klasės rodiklius, butuose turės atsirasti rekuperacija, vadinasi, po kabinamosiomis lubomis drieksis vamzdynai. Dabar lubų aukštis geriausiu atveju siekia 2,7 metro, o netolimoje ateityje gali prireikti ir 3 metrų, taigi statyba stipriai keisis“, – prognozavo pašnekovas.
Architekto D. Striuko teigimu, atviros inžinerinės komunikacijos neturėtų žadinti neišbaigtumo įspūdžio, jei projektas įgyvendintas profesionaliai ir su saiku. „Apnuoginti komunikacijas yra didesnis iššūkis negu jas paslėpti. Svarbu, kad nesimatytų labai daug skirtingų medžiagų, nes tai ima erzinti. Architektas paprastai atsirenka tik svarbius fragmentus – kas estetiška, įdomu, gali likti, kas ne – turi būti paslėpta. Kai kur šie sprendimai gali ir visai netikti, o kai kur reikia ieškoti tam tikro derinio“, – įvardijo specialistas.
D. Striukas kaip pavyzdį minėjo ir sostinės Ulonų verslo centrą, kuriame buvo palikta mažiau atvirų inžinerinių sistemų, negu iš pradžių planuota. „Kai komunikacijos ima kirstis vienos su kitomis ir atsiveria ne itin estetiški tvirtinimo elementai, kiti matytis nepritaikyti pusgaminiai, tenka juos maskuoti – arba uždažyti, arba imtis kitokių sprendimų“, – aiškino Ulonų verslo centrą projektavęs architektas D. Striukas.
Netikėta dermė – daugiau intrigos
Anot pašnekovo, galbūt tokie interjero sprendimai ir būtų priimtini ne kiekvienoje erdvėje, pavyzdžiui, banke, tačiau iš esmės jų pritaikymas – platus ir universalus. „Atviros inžinerinės sistemos ir klasika? Kodėl gi ne? Kaip tik daugiau intrigos. Manau, jei tik yra noro, tuo galima žaisti įvairiai ir įdomiai“, – teigė D. Striukas.
Interjero dizaineris Dovas Serapinas irgi pripažino, kad architektus ir interjero projektuotojus nepaliaujanti intriguoti atvirų inžinerinių sistemų stilistika akina ieškoti vis naujų interpretacijų. Estetizuota techninė forma aplinkai suteikia netikėtą koloritą, emocinį krūvį ir gyvybę.
tapo išryškintu erdvės akcentu.
„Pavyzdžiui, gaisrinė žarna gali būti ne slepiama, maskuojama, bet priešingai – pateikiama labai drąsiai, eksponuojama net kaip savotiška skulptūrinė kompozicija, kuri suteikia aplinkai gyvybės ir žaismės“, – Vilniaus universiteto naujojoje bibliotekoje matytu pavyzdžiu iliustravo D. Serapinas.
Atvirų komunikacijų sprendimus savo darbo aplinkoje – jungtinėje interjero projektavimo ir kostiumo dizaino studijoje – pasitelkęs kūrėjas irgi pasirinko savitą interpretaciją, nes teko ieškoti kompromiso tarp skirtingų erdvės funkcijų.
„Įvadus, ortakius ir komunikacijas pateikėme kaip estetinį akcentą, kuo labiau į tai atkreipdami dėmesį. Kadangi norėjosi lubas padaryti jaukesnes, pasirinkome tam tikrą dekoravimo būdą. Blizgiais dažais galima išgauti išraiškingesnę ir ryškesnę paviršių tekstūrą, tad atviros komunikacijos buvo estetiškai nupurkštos auksu. Ortakiai tapo tarsi juvelyrikos dirbinys, tik daug kartų padidintas. Toks sprendimas jau nebedvelkia kiču – jis tampa drąsios idėjos iliustracija“, – tiki interjero kūrėjas D. Serapinas.
