Vienas iš architektūros apibrėžimų skelbia, kad architektūra – erdvės menas. Savo ruožtu menininkas ir vaizduotė mūsų suvokime yra neatsiejami. Tačiau ką apie vaizduotę mąsto filosofai?
Lietuvos filosofas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Kristupas Sabolius kvestionuoja mumyse įsišaknijusią nuostatą, kad vaizduotė niekada neturi materijos, bet visuomet įgauna formą. Juk tai, ką mes įsivaizduojame, tampa biocheminiais ryšiais mūsų smegenyse. Iš esmės vaizduotės veikia kaip plastiška grynosios formos galia, formos, kuri visada pasitinka materiją ir jai suteikia pavidalą. Ji gali būti apibūdinta kaip pirmapradis mentalinės architektūros potencialas, užtikrinantis sceną net tik subjektyvioms mūsų vizijoms, bet ir orientacijai pasaulyje. Savo paskaitoje „Apie erdvę ir vaizduotę“ K. Sabolius nagrinėja dvilypį – vaizduotės erdviškumo ir erdvės vaizduotiškumo – santykį.
Įsivaizduojamybė
Kas pirmiau – klausimas ar atsakymas? K. Sabolius apverčia konvencinę tvarką – anot jo, pirma mes jau turime atsakymus, o tik paskui išmokstame klausti. Tapę sąmoningi paauglystėje, o gal ir anksčiau, randame save jau su galybe savotiškų instrukcijų: pažįstame kelio ženklus, uniformas, žinome, kaip būti mandagiems, laikome save lietuviais arba piliečiais ir pan. Jau turime įdiegtą sudėtingą simbolinės signifikacijos sistemą. Tai yra tam tikra architektūra, interpretavimo schemų tinklas, dėl kurio empiriškai patiriamus turinius suvokiame kaip daugiau mažiau vienareikšmius, gebame atkurti ir manipuliuoti jų reikšmėmis skirtinguose kontekstuose.
Plotmę, kurioje egzistuoja ši simbolinė tvarka, filosofas sieja su vaizduote, tačiau skiria ją kaip individualios sąmonės mentalinę galią (fantaziją) nuo kolektyvinės socialinės-kultūrinės plotmės, kurią įvardija savo pasirinktu terminu „įsivaizduojamybė“.
„Įsivaizduojamybė – tokia virtualumo ar irealybės sritis, kurioje susikloja sąmonės ir pasaulio sferos, kurioje sąveikauja juslumas ir viršjuslumas. Kitaip tariant, tai yra ne tik vaizduotės sukurti „produktai“, jos objektyvacija, bet ir pats jų kūrimo, suvokimo būdas“, –sako K. Sabolius.
Kai matome uniformuotą pareigūną, iškart suvokiame jį kaip teisinės sistemos visumos išraišką, saugumo ženklą arba, priklausomai nuo patirčių ar kėslų, kaip trukdį. Daug neracionalizuodami reaguojame atitinkamai, tačiau vaikai ar pirmykščių bendruomenių nariai anaiptol nelengvai išmoksta suvokti mums natūralaus elgesio priežastis tokių simbolinių tvarkų akivaizdoje. Taip atsitinka, nes tame, ką suvokiame atpažindami ženklus, visuomet yra prasminis perteklius – įsivaizduojamybėje visko daugiau, nei juslėmis patiriamame turinyje. Tai, apie ką kalbame, niekada nesutampa su materialiu pavidalu, kurį galėtume apibrėžti. Todėl ir turime įvesti sąvoką įsivaizduojamybės kaip plotmės, kurioje egzistuoja virtuali simbolinė architektūra.
K. Sabolius remiasi teoretiko Corneliaus Castoriadžio veikalu „Vaizduotiška visuomenės steigtis“, kuriame pasiūlomas vaizduotės skirstymas į pirminę ir antrinę. Būtent antrine Castoriadis pavadina minėtą adaptyviąją vaizduotę, kuria mes integruojamės į socialinę sferą – imitavimu, schemų perėmimu, amatu, kaip jomis naudotis besiremiančią vaizduotės sferą. Tuo tarpu pirminė vaizduotė, dar vadinama radikaliąja, yra tai, kas mus ištinka, kai imame kvestionuoti patį schematizavimo procesą, – tai vaizduotė, kuri siekia kūrybiškumo ir autonomijos, bei, pažymi K. Sabolius, veikiausiai yra žmogaus kaip laisvos būtybės pagrindas. Čia Castoriadis dar pridurtų, kad iš antrinės vaizduotės formų iškyla pati visuomenė ir visos jos steigties formos yra atviros pirminės vaizduotės kvestionavimui.
Vaizdo pirmenybė vakarietiškoje kultūroje
Okularcentrizmas, kitaip sakant, regos iškėlimas prieš kitas jusles, gali iš dalies paaiškinti, kodėl modernioje architektūroje taip akcentuojamas vaizdas. Įsivaizduojamybės ir tikrovės santykio dinamika lemia, kad santykiai tarp atvaizdo sąmonėje, materijos ir reprodukcijos neišvengiamai neapibrėžti. Paprasčiau tariant, mes pratę suvokti jusles, ypač regą, kaip tiesioginę reprezentaciją, tačiau taip nėra – žvelgdami mes interpretuojame naudodamiesi antrinės vaizduotės įdiegtomis instrukcijomis. Negana to, net ir joje nuolat vyksta kismas. Tad kaip mes pasirenkame, kuo pasitikėti, ką laikyti reikšminga?
Jau Antikoje matoma, o Renesanse galutinai susiformuoja viena esminių Vakarų civilizacijos mąstymo paradigmų – okularcentrizmas. Geriausiai suvoksime, kas turima omenyje, pažvelgę į keletą iš daugelio tiesos sampratą išreiškiančių kalbos formų: mes „išvystame tiesą“, „įžvelgiame gilią prasmę“, esame „įžvalgūs“, mums „akivaizdu“. Jau senovės graikų kalboje žodis idėja (idein) reiškė „matyti“, „mes matome proto akimis“, o vienas žymiausių naujųjų laikų filosofų Rene Descartes kaip tiesos (self-evident) įrodymą pasitelkia aiškų regėjimą (clear and distinct perception, clara et distincta perceptio).
Kitas vizualinės vakarų kultūros žingsnis – perspektyvos principų išradimas ir įtvirtinimas. Jau pirmame šios disciplinos teoriniame veikale „De pictura“ (1435 m.) autorius L. B. Alberti pasiūlo perspektyvos principus kaip tiesiausią kelią į tikrovę, kaip tai, kas parodo geriausiu būdu. „Perspektyva užkrečia visą vakarų civilizaciją tikėjimu, kad ji įgijo neklystantį reprezentacijos metodą, kuris yra automatinės ir mechaninės tiesų apie materialųjį ir mentalinį pasaulį gamybos sistema“, – teigia perspektyvos teoretikas W. J. T. Mitchellas. „Tai tapo kažkuo, ko nebegalime „atžiūrėti“ (unsee)“, – šmaikštauja filosofas K. Sabolius. Jis akcentuoja tai, kad griežta perspektyvinio stebėjimo schema įtraukia ir stebėtoją – tiek jis, tiek objektas yra stabilizuojami erdvėje, nes tik taip galima išgauti tikslią reprezentaciją. Perspektyvinis principas sulaukia plataus pripažinimo tiek moksle, tiek mene ir nepastebimai iš tikslaus reprezentavimo įrankio perauga į mentalinę poziciją, kai erdvėje ir laike fiksuota stebėtojo pozicija yra laikoma teisingiausia ir geriausia – vieninteliu būdu pasiekti tikrovę, estetikos etalonu, taigi ir vienu esminių mūsų antrinės vaizduotės reglamento dedamųjų. Šiandien jau aiškiai girdime apie perspektyvinio vizualinio registro ribas mokslo kontekstuose. Baltymai biochemijoje arba kvantinio lygmens reiškiniai tokiu būdu tiksliai neatkuriami, tikrovė nebepaklūsta perspektyvinio reprezentavimo taisyklėms.
Kino teoretikas Christianas Metzas pasiūlo „skopinio režimo“ sąvoką kinematografinės raiškos ir galios santykiams apibūdinti ir taip pat akcentuoja žiūrovo stabilizavimo momentą. Į skopinių režimų kategoriją be daugelio kitų patenka „Renesansinė perspektyva“, „Natūralizmas“, „anamorfozė“. K. Sabolius pasirenka pastarąją ir kaip pavyzdį pateikią Holbeino tapybos darbą „Ambasadoriai“ – jame greta dviejų personažų matome iškreiptą iš konteksto iškrentančią detalę ir tik radikaliai pakeitę žiūros poziciją pamatome ten kaukolę. Anot jo, anamorfozė – pirmoji revoliucinga vaizduotės sistema, kvietusi suvokti, kad perspektyvų ir vaizdinių gali būti daugiau nei vienas. Jau barokas pasiūlo mobilaus stebėtojo sąvoką, provokuodamas žiūrovą nepasikliauti pasaulėvaizda, kurioje viskas gali būti reprezentuota vienu metu.
Šalia pateikiamas šių dienų bandymas oponuoti skopinių režimų antplūdžiui – kaip tokie įvardijami Facebook, Instagram, Tik-tok, Netflix serialai ir panašios platformos. Šiuolaikinio meno atstovė Hito Steyerl, eksponuota MO muziejuje, yra sukūrusi vaizdo klipą „How not to be seen“ – bandymą nusimesti vaizdo kultūros primetamus būdus, kaip reikia vizualizuotis, kad būtum matomas. Ši autorė kelia klausimus apie tai, ar mes dar apskritai turime galimybę pasitraukti iš šių regėjimą ir savęs pateikimą kondicionuojančių techno-įsivaizduojamybės taisyklių.
„Tikrove tampa tai, kuo pasitikime, – sako K. Sabolius. – O bet kurią tikrovę šiandien matome pro vizualios kultūros formuojamos įsivaizduojamybės akinius. Ši kultūra su savo skopiniais režimais taip įsitvirtino, kad užėmė praktiškai gamtos funkciją ne tik dėl to, kad sukuria papildomas prasmes ir orientacijos būdus, kuriems paklūstame, bet ir dėl to, kad taip ji priverčia mus su pačia gamta elgtis visai kitokiais būdais.“
Ars Memoria
Kaip vieną daugelio alternatyvių vaizduotės technikų filosofas aptaria Ars Memoria arba atminties meną. Antikoje užgimęs ir pagarsėjęs metodas leido oratoriams prisiminti daugybę medžiagos ne linijiniu būdu, bet kaip erdvinį-architektūrinį išsidėstymą. Tai vadinamasis vietų metodas, kurio principas – sudėlioti, įsiminti reikalingą informaciją įsivaizduojamoje erdvėje tarsi daiktus arba personažus (geriausia ryškius ir keistus) bei išmokti toje terpėje sklandžiai judėti ir orientuotis. Sakoma, kad ši technika leidusi oratoriams kalbėti ištisas valandas. Metodas daug plėstas ir tobulintas, pavyzdžiui, Giulio Camillo sukūrė įsivaizduojamą teatrą (Theatre of Memory), anot jo, leidusį įsiminti visą Visatos sandarą. Esminis dalykas šiame pavyzdyje, pabrėžia K. Sabolius, yra ne tik tai, kad tiesiogiai susiduriame su architektūriniais elementais, bet ir tai, kad stebime apversto stebėtojo situaciją – oratorius yra įsivaizduojamo amfiteatro apačioje ir žvelgia į žiūrovų pozicijose sėdinčius savo susikurtus personažus. Tai tam tikra tradicinio teatro priemonių inversija, procesas, kurio analogus matome avangardinio teatro kūrėjų eksperimentuose (Augusto Boalas, „Spect-actor“). Šis vaidmenų apvertimas kartu su architektūra valdomu perspektyvos mobilumu sudaro mums galimybę ne tik įsiminti daugiau informacijos, bet ir išvysti netiesiogines sąsajas, alternatyvias dinamikas, neišvengiamai prarandamas mąstant linijiniais būdais.
Paskaitoje aptarta vizualinės kultūros dekonstrukcija naudoja stebėtojo mobilumo erdvėje principą, taip siekiant priartėti prie architektūros ir jos įtakos, tačiau K. Saboliaus vaizduotės filosofija plačiąja prasme kviečia suvokti, kad radikalios, pirminės vaizduotės sferoje žiūros taško mobilumo galimybė egzistuoja ne tik architektūrinėje erdvėje, bet ir mūsų pačių vidiniuose pasauliuose, socialinės realybės schemose, laike ir ne tik.
Straipsnis parengtas remiantis Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesoriaus, filosofo Kristupo Saboliaus paskaita „Apie erdvę ir vaizduotę“, skaitytoje Architektūros kokybės vystymo asociacijos, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai, surengtame keturių dalių nuotolinių paskaitų cikle „Utopija ir eksperimentas architektūroje“.
Paskaitą peržiūrėti galite čia:
