Dažnai profesinėje aplinkoje, akademinėse diskusijose ar netgi literatūroje girdimos jusliškumo, percepcijos ir kognicijos sampratos neretai yra jungiamos į vieną darinį, ypatingai, kai kalbama apie patį patyrimą bei jo suvokimą architektūroje.
Apie tai pasakojo architektūrologė, dizainerė, VDA dėstytoja, meno doktorantė Karolina Jašinskaitė birželio pabaigoje vykusioje paskaitoje „Apie architektūros individo erdvinę percepciją“. Pasitelkusi filosofijos, psichologijos ir neuromokslo žinias, ji gilinosi į tarpdisciplininę sampratą apie erdvinę percepciją, jos suvokimą, vertinimą bei kėlė klausimą, kaip kiekvienas iš mūsų suvokia architektūrinę erdvę ir kodėl profesionalui – erdvės kūrėjui, architektui – taip reikšminga ir reikalinga turėti gerą erdvinį suvokimą, kurį nuolat reikia lavinti. Žodis percepcija kildinamas iš lotynų kalbos – „reikšmių rinkimas bei gavimas“, tuo tarpu anglų kalba siūlo „suvokimo“ reikšmę, kuri yra labiausia paplitusi mūsų kultūroje. Anot K. Jašinskaitės, perpepciją galima dalinti į tris svarbiausius veikimo etapus: identifikavimo, susijusio su jusliškumu, organizavimo ir interpretavimo, sietino su kognicija. Patį jusliškumą galima vadinti grynuoju juslių (regos, klausos, uoslės, taktilikos (lytėjimo), judėjimo erdvėje) registravimu, kuris mūsų smegenyse tampa elektrocheminiu impulsu.
Juslių aktyvumas padidėja, kai susiduriama su erdve, kurioje esame pirmą kartą arba joje nebuvome ilgą laiką ir vėl į ją sugrįžome. Kaip mūsų juslės veikia erdvėje, gerai iliustruoja K. Jašinskaitės pasitelktos garsiojo režisieriaus Jacques Tati filmo-satyros „Playtime“ (1967 m.) ištraukos, kuriose pagrindinis veikėjas susipažįsta ir patiria moderniąją architektūrą pirmą kartą. Juslės gali būti įrankiais, padedančiais atpažinti tam tikrą erdvę ir ją identifikuoti, sieti, asocijuoti ir emociniu lygmeniu prisirišti prie konkrečios erdvės. Psichologijos moksle percepcija yra atskiriama nuo jusliškumo proceso. Juslių receptorių pagalba surinkta informacija, nusiunčiama į centrinę nervų sistemą, kur precepcija bando visas jusles surinkti į vieną nedalomą visumą (neuropsichologijoje vadinama multimodaline percepcija), kurią kiekvieną dieną atpažįstame dažniau, nei kiekvieną juslę atskiriame iš bendrosios visumos. Multimodalinė percepcija yra apie tai, kaip mes organizuojame iš aplinkos gaunamus duomenis, kurią neuorbiologiniame lygmenyje percepcinis aparatas bando paversti informacine schema, paternu, kad vėlesniuose procesuose galėtų priskirti reikšmes. Žmogus linkęs jungti tam tikrus paternus ir ne tik vizualinius duomenis, įvairius kitus modulumus: vaizdą su garsu, garsą su prisilietimu, judėjimą su garsu ir kt. Tai, kas mūsų smegenyse buvo sukaupta, surinkta, identifikuota ir suorganizuota į grupes, paternus, figūras, paruošiama suvokimui ir interpretacijai – kognicijai, pažinimo procesui, apimančiam visą žmogaus sąmonę (įsitikinimo, vertinimo, atminties funkcijos). Kognicija jau susiformavęs mūsų asmeninis suvokimas, kuriame glūdi gautos žinios, nuostatos, patirtys, interesai, įsitikinimai, kuri percepcijos atžvilgiu atlieka kontrolės vaidmenį – nulemia, kokie duomenys bus suvokti, priimti, įvardinti.
Patyrimo metu mūsų smegenyse sugeneruotas elektromagnetinis tinklas, kurį galime vadinti kognityviniu žemėlapiu yra tam tikra mentalinė aplinkos reprezentacija. Šio žemėlapio idėją pateikė psichologijos mokslininkas Edvardas Tolmanas, kurio eksperimentas su pelėmis leido daryti išvadą, kad gyvūnų smegenys gali susikurti erdvės žemėlapį ir jį laiko savo galvoje, kad ateityje galėtų lengviau prognozuoti numanomus kelius. XX a. II pusėje neuromokslininkai nustatė, kad tai vyksta ir žmogaus smegenyse, kurios specifiškai hipokampe (atsakingas už judėjimą ir orientaciją erdvėje) numato būsimas erdvines situacijas, įvykius, braižo trajektorijas. Tokiu būdu architektūra tampa svarbiu veiksniu – ji tarsi tampa atsakinga, kokį krūvį gaus žmogus. Kognityvinis žemėlapis susikuria tuo metu, kai mes architektūroje pajaučiame harmoningas proporcijas, tam tikrą dėsnį ar konceptą, pagal kurį ji veikia – tuomet daug lengviau susikurti vaizdinį apie architektūros objektus. Iliustruodama vieną iš architektūros suvokimo dėsnių, K. Jašinskaitė pasitelkia matematiko ir architektūrologo Nikos Salingaros teiginį, kuriame sakoma, kad įvairūs fraktalai yra atrandami gamtoje yra būdas, jungiantis žmogų su gyvuoju pasauliu, jo micro ir makro masteliu, o architektūros, dirbtinės aplinkos fraktališkumas turi palaipsniui skleistis nuo stambiausio mastelio iki smulkiausio, todėl mes irgi turėtumėme kažką panašaus kurti, nes mintimis to nuolat ieškome: pirma pamatome pastato siluetą, tada ieškome sudalinimų, vėliau pastebime ir mažesnes detales. Žmogus tarsi nejučiomis tikrina ar šį dėsnį siūlo architektūra ir validuoja: jei jis susitapatina su architektūra, tai lyg patvirtina taip – darnumas yra. Kognityvinis žemėlapis susikuria, kai atsiranda tie prasminiai ryšiai, sumažindami krūvį ir mums daug lengviau aproprijuoti, o kai vyksta suvokimo trūkis – mes nesusikuriam kažkokio architektūrinio sprendimo dėsningumo, prasmės, kurį percepcinis aparatas nuolat pateisina, bando įprasminti. Pats trūkis gali reikštis keliais būdais: iš aplinkos ateinantis informacijos perteklius arba nepriteklius. Lektorė pateikė pavyzdį apie architektūros, kaip informacinio lauko, talpinančio įvairius sprendimus, kuriuos mes savo juslėmis, savo fiziniu kūnu surenkame, vaidmenį: percepcijos metu naudinga informacija atrenkama, bandoma įžvelgti dėsnį ir su kitomis žiniomis bei patirtimi pasiūloma kognicijai ir ten, kur nauja patirtis sutampa su kognicija, mes turim informaciją, kurią įsisąmoniname, o kita dalis lieka mumyse, dažnai paribyje. Trūkio momente labiausiai veikia mūsų vaizduotė, kuri bando užtaisyti spragas ir pateisinti, kad ta informacija būtų įsisavinta arba ją reikėtų pakartoti.
Pabaigoje architektūrologė pateikė įžvalgas apie 2020 m. ŠMC Atviro kvietimo parodoje „Galva su daug minčių“ kūrybinėse dirbtuvėse jos vykdytą eksperimentą, kuriame išsikėlė hipotezę: žmogaus sandūroje su architektūra jos fizinis ir mentalinis vaizdinys yra skirtingi, o jai patikrinti žmonių grupė judėjo po šios parodos erdvę ir fiksavo įvairias patirtis, užrašydami parodos plane, o gauti duomenys buvo gretinami su Space Syntax duomenimis ir gaunami rezultatai, kuriuos galite sužinoti perklausę paskaitą.
Parengė Dalia Traškinaitė
Straipsnis parengtas remiantis K. Jašinskaitės paskaita „Apie architektūros individo erdvinę percepciją“, skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai, surengtame nuotolinių paskaitų cikle „Kaip žmogus suvokia architektūrinę aplinką?“.
Paskaitą galima peržiūrėti čia: https://youtu.be/Ub9lePZRKLw
