Kai ties pastato projektu susiduria trys galingi gaivalai – užsakovo norai, architekto vizija ir statybininko galimybės, – nori nenori gimsta karšta diskusija. Jei joje iškylantys klausimai aktualūs visiems, kelios tokios diskusijos gali tapti didelių gerų pokyčių priežastimi. Nutarėme paklausinėti architektų ir rangovų, kas, jų nuomone, lemia tai, kad Lietuvoje kyla problemų ir dėl apdailinio monolitinio gelžbetonio paplitimo, ir dėl įrengimo. Ir specialistai jų įvardija ne vieną.
Klimato veiksnys
„Pirmoji priežastis – klimatas, – įsitikinęs Kazys Žukauskas, UAB „Naresta“ kokybės ir technologijų direktorius. – Lietuva yra nuolat kintančio klimato zonoje, ir tai sukelia papildomų problemų sudaryti tinkamas sąlygas statybos procesams.“
Pasak specialisto, nors Lietuvoje yra keturi metų laikai, tik vienas jų daugiau ar mažiau tinkamas tokiai atsakingai betono liejimo technologijai kaip apdailinio betono gamyba. Ir, nori nenori, į tai yra prasmės atsižvelgti, skelbiant konkursus ir analizuojant darbų vykdymo grafikus.
Bėda ta, kad betonas jautriai reaguoja į tokius aplinkos veiksnius kaip santykinė oro drėgmė, saulės šviesa ir oro temperatūra – ir toli gražu ne visiems jiems statybininkas turi įtakos. „Siekiant užtikrinti idealią aplinką apdailiniam paviršiui stingti, reikia arba labai didelių sąnaudų – montuoti paviršius apsaugančią palapinę, drėkinti, vėdinti, vėsinti ar šildyti… – pasakoja K. Žukauskas, – arba… rizikuoti, kad viską teks perdaryti iš naujo.“
Sunku išlaikyti mišinio tolygumą
Dar vienas svarbus veiksnys, K. Žukausko nuomone, yra kokybiškas inertinių medžiagų, naudojamų betono mišiniui, sandėliavimas. „Kad betono atspalvis būtų vienodas, – pabrėžia ekspertas, – būtina užtikrinti pastoviai vienodą sandėliavimo aplinką: santykinį oro drėgnį, temperatūrą ir dar kai kurias kitas charakteristikas.
Reikia užtikrinti, kad cementas ir kiti cheminiai priedai būtų tiekiami iš tų pačių rankų, visada tie patys. Tik tokiu atveju galima tikėtis vienodo apdailinio betono paviršiaus atspalvio.“
Realybėje į statybvietę atkeliauja cementai iš įvairių tiekėjų, iš įvairių partijų ir įvairių saugojimo vietų, kur, be abejonės, labai įvairios saugojimo sąlygos. Ir tik patys geriausi profesionalai sugeba išprašyti iš betono centrų, kad tie tam tikram konstruktyvui atrinktų identiškas inertines medžiagas.
Geri klojiniai gerai kainuoja
Kokybiškai gelžbetonio konstrukcijai išlieti reikalingi kokybiški klojiniai, tą žino jau daugmaž visi. Apdailinis betonas – ne išimtis, ir klojinių kokybė čia reiškia dar daugiau nei paprastai.
„Priklausomai nuo užsakovo pageidavimo, gali būti naudojamos standartinės klojinių sistemos, – pasakoja UAB „Naresta“ specialistas, – arba gaminami nestandartiniai, skirti tik tam projektui, klojiniai. Priklausomai nuo pasirinkto klojinių tipo, reikšmingai skiriasi finansiniai kaštai bei darbo projektų parengimo laikas.“
Nestandartinių klojinių gamybai reikia skirti daug laiko, pirmiausia parengti individualų klojinių gamybos projektą. Kadangi darbas imlus, tam reikia turėti geras stalių dirbtuves ir kvalifikuotą stalių. „Tokio tipo klojiniai gaminami sudėtingoms konstrukcijoms, – pažymi specialistas, – o paprastoms galima naudoti standartines klojinių sistemas, bet papildomai apsiūti jas aukštos kokybės plokšte.“
Galų gale, prieš montuojant, visų tipų klojinius reikia sutepti, ir kiekvienam atvejui technologai atskirai parenka tinkamiausią tepimo mišinį.
Būtina aukščiausia kvalifikacija
Išlieti ką nors iš betono gali beveik kiekvienas. Išgauti idealius apdailinio betono paviršius didžiuliame, iššūkių pilname statybos objekte gali vienetai. Tam reikia labai rimto darbo stažo, aukštos kvalifikacijos ir panašaus visų procese dalyvaujančių darbininkų įgūdžių lygio.
„Kadangi apdailinis betonas nėra masiškas produktas, sunku išlaikyti aukštą darbininkų profesionalumą, – teigia K. Žukauskas. – Atlikti darbo kokybiškai neskatina ir darbininkų užmokesčiui skiriamos projekto lėšos. Užsakovo noras gauti išskirtinę kokybę už tą pačią kainą priverčia nuleisti rankas. Juk gebėjimas kokybiškai sutankinti suklotą betoną yra ne amatas, o menas!
Tai darbas, kurį retas specialistas gali atlikti itin kokybiškai. Atitinkamas turėtų būti ir jo darbo užmokestis.“
Kitas neatsiejamas darbų momentas – užbetonuotų konstrukcijų stingimo priežiūra. „Kartais oro sąlygos būna tokios, kad prireikia papildomai įrengiamų palapinių, priemonių stabiliai aplinkos santykinei drėgmei bei temperatūrai gelžbetonio konstrukcijos viduje palaikyti“, – vardija specialistas ir išsako prielaidą, kad visi šie jo paminėti veiksniai gali pabranginti apdailinio betono gamybą, palyginti su standartiniu monolitu, ne procentais, o kartais.
Viename tokių objektų buvo numatytos akcentinės fasadinės stambios detalės, kurios turėjo pagyvinti architektūrinį pastato fasadinį vaizdą. Pastatas buvo stačiakampis su ventiliuojamojo tipo fasadu bei evakuaciniais balkonais, iš priekio pridengtais apdailinio monolitinio gelžbetonio sienų fragmentais bei nuo sieninės plokštumos švieslangiams atitrauktais parapetais.
Šių konstrukcijų projektavimas pradėtas dar rengiant pamatų darbinį projektą. Pagal darbų vykdymo grafiką apdailinių fasadinių sienų betonavimo darbai sutapo su šaltuoju metų laiku. Buvo ieškoma variantų, kaip tokioje situacijoje užtikrinti visų betonavimo etapų konstrukcijų atspalvio vienodumą. Niekas tokios garantijos duoti nesutiko dėl naudojamų skirtingų priedų betono gamybos stadijoje, o pats statybos procesas ilgas.
Po du mėnesius trukusių sprendimų, paieškų ir svarstymų nuspręsta nerizikuoti ir monolitines konstrukcijas pakeisti surenkamaisiais gelžbetoniniais sienų ir parapetų elementais. Siekiant parengti konstrukcinius mazgus surenkamųjų parapetų tvirtinimui, prireikė perprojektuoti denginio perdangą.
Taip pat naujai reikėjo įvertinti galimus nevienodus perdangos įlinkius skirtingose vietose. „Mano nuomone, – sako specialistas, – sprendimo pakeitimas buvo logiškas ir teisingas žingsnis. Prieš 12 metų iškilęs pastatas dar nepakeitė pirminio savo vaizdo.“
Lietuvos klimatui labiau tinkantys apdailiniai gelžbetoniniai fasadai arba jų fragmentai yra su šiauštu arba rievėtu paviršiumi. Tokiu atveju mažesnė rizika, kad skirtingo atspalvio betono zonos bei kitos detalės nesukurs estetinio diskomforto.
„Toks variantas buvo įgyvendintas individualioje statyboje, – pasakoja K. Žukauskas, – ir objekto šeimininkas rezultatu liko patenkintas“.
Čia ant inventorinių klojininių skydų buvo prikaltos neobliuotos dvipusio pjovimo lentos, ir visas pastato tūris buvo betonuotas vienu etapu. Dėl papildomų darbų ir medžiagų tokia konstrukcija pabrangina statybą, bet rezultatas ilgalaikis.
Vietoj lentų galima būtų naudoti prekyboje parduodamas nelygų paviršių imituojančias plastikines formas, kurios taip pat mechaniškai tvirtinamos prie paruoštų klojininių skydų. Bet kuriuo atveju reikėtų konsultuotis su klojinių tiekėjų specialistais dėl impregnantų bei kitų papildomų specifinių medžiagų naudojimo konkrečiu atveju.
