reikia sureguliuoti mechanizmą ir paleisti. Didžiosios Britanijos pavyzdys rodo, kad pakanka probleminiame kvartale puikiai renovuoti vieną namą, ir visų aplinkinių gyventojai užsinori gyventi taip pat. Kaimynai ateina pasikalbėti, išgeria arbatos, ir visi procesai pagreitėja.

O pas mus į namo susirinkimą ateina svečias iš Būsto energijos taupymo agentūros (BETA), kuriam tai ne verslas, o darbas ir kurio alga nepriklauso nuo to, kiek namų bendrijų jis įkalbės imtis renovacijos. Nesakau, kad jis blogas specialistas, bet tai yra šaltinio klausimas – kaip gyventojai reaguoja į valdiškos institucijos atstovą. Natūralu, kad jie nejaučia pasitikėjimo įsivaizduodami, koks sudėtingas viešųjų pirkimų ir kt. mechanizmas įsijungs. Žmonėms, kurie tuos procesus stebi iš šalies, viešieji pirkimai asocijuojasi su apgaule. Jie nenori tame dalyvauti. Todėl atsiranda tokių asmenų kaip mano tėvai, kurie nusprendžia renovuoti pastatą už tiek, kiek surenka mokėdami bendrijos nario mokestį. Nors tai ir ne visai racionalu, nes nėra suprojektuojamas visas renovacijos procesas – neišskiriami etapai, – bet jie bent jau ramūs, kad niekam neskolingi.

Kitas dalykas, kad ilgą laiką Lietuvos mastu tesugebėdavome nupirkti pastatų modernizacijos viešinimą: lankstinukus, konferencijas, seminarus ir pan. Bet pirkti turėtume ne visa tai, o pardavimą. Tuos pinigus reikia atiduoti pardavėjams ir pririšti juos prie rezultato – tegu jie atveda imtis renovacijos pasiryžusių žmonių. O mes pinigus leidome į orą nė neužsibrėždami kokių nors viešinimo rodiklių. Tik tai, kiek pinigų, katalogų ir skrajučių turime išleisti. Džiugu matyti, kad dalį tokiam neefektyviam viešinimui skirtų pinigų Aplinkos ministerija permetė į investicinių planų rengimą.

– Bet valstybė lyg ir negali likti nuošaly – juk yra įsipareigojusi mažinti energijos naudojimą.

– Ji gali rūpintis koordinuoti procesą ir pagal galimybes remti finansiškai. Bet pati modernizacija yra verslas. Reikia pardavinėti ją be jokių lozungų. Žmogui reikia paaiškinti, kokią finansinę naudą jis gaus. Globalūs dalykai nėra tokie svarbūs – svarbu, kiek moku šiandien ir ką turiu padaryti, kad mokėčiau mažiau. Vartotojas turi už mažiausią kainą gauti didžiausią naudą. Deja, valstybė to užtikrinti negali – ji tik nustato minimalius reikalavimus.