Realu ar neįmanoma įrodyti daugiabučių gyventojams, kad jų būstą galima renovuoti ir nenaudojant finansinės Europos paramos? Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas, Žaliosios energetikos centro vadovas Vaidotas LEVICKIS interviu „Statybai ir architektūrai“ tvirtino, kad tai realu bus tik tuomet, jeigu išmoksime modernizaciją pardavinėti. Taip, kaip tai daro pasaulis.

– Kodėl Jūs manote, kad gyventojams verta ieškoti galimybių apsieiti be valstybės ar Europos Sąjungos (ES) paramos?

– Mes per daug rišamės prie Europos paramos. Renovacija gali ir vyksta ir be jos. Parama nesinaudoja tie, kurie nenori veltis į biurokratinius mechanizmus dėl 15% sutaupymo. 40% – šiek tiek mistifikuotas skaičius: suskaičiavus išlaidas visam paramos administravimo mechanizmui, viešiesiems pirkimams ir pan., paaiškės, kad tam išleidžiame daugiau kaip 15% gaunamų kompensacijų. Ir dar esame suvaržomi tam tikrų ribojimų. Juolab kad ir lėšos skiriamos tik energinį efektyvumą didinančioms priemonėms.

Todėl dalis žmonių nė neieško kompleksinių sprendimų, verčiau tvarkosi etapais net ne tam, kad sumažintų išlaidas energijai, o kad pagerintų gyvenimo kokybę. Bet Lietuvoje šiandien nepopuliaru apie tai kalbėti.

– Esate kalbėjęs, kad pastatų modernizavimas žlugs, nes tam iškelti nepakankamai aukšti tikslai.

– Tai – viena priežastis. Mes juk visai neturime patirties, nežinome, kas mums yra ekonomiškai naudingiausia, net neišmanome, kokio aukščio kartelės – energinio naudingumo klasės – turime siekti. Kita priežastis – paties mechanizmo ydos. Šiandien Lietuvoje pradedamas taikyti ESCO modelis būtų labai geras, jeigu būtų privatus (ang. Energy Service Company) tai energiją taupanti bendrovė. Tokia įmonė savo lėšas investuoja į klientų būsto energinio efektyvumo didinimą, o susigrąžina jas pasiimdama sutaupytąsias energijai naudoti – red.). Tada galėtume būti tikri, kad verslas tikrai pasistengs renovuoti taip, kad energinės sąnaudos būtų kuo mažesnės – nes tas skirtumas bus jo pelnas.

Bet mes turime valstybinį ESCO modelį – rūpintis modernizacija įgaliojamos savivaldos institucijos. Ir tai mane labai gąsdina. Juk tai reiškia, kad įmonėms bus užkabinamas visiškai svetimo verslo administravimas. Jų motyvacija tokiu atveju – nulinė. Niekas neskaičiuoja ir to, kiek toms įmonėms prireiks žmogiškųjų išteklių naujai pareigai atlikti.

Dar daugiau: įsivaizduokime, kad savivaldybės įgaliotoje įmonėje kažkoks viešųjų pirkimų specialistas turi parengti sąlygas, kaip nupirkti kokybiškas medžiagas pastatų modernizacijai. Ar jis gali tai padaryti? Klausimas – kas gali tai padaryti? Man atrodo, kad būtent nuo šios problemos sprendimo turėtų pradėti Aplinkos ministerija – parengti tipines sąlygas ekonominiam modernizacijos naudingumui pasiekti. Kad darbas būtų atliktas kokybiškai.

Valstybinis ESCO modelis garantuoja tik viena: kad už mane viskas bus padaryta. Bet kištis į modernizacijos reikalus aš negalėsiu. Tik pasakyti „taip“ arba „ne“. Kodėl mes dažniausiai sakome „ne“ – viena priežasčių yra nepasitikėjimas. O jeigu negaliu kištis į procesą, kaip galiu juo pasitikėti? Juolab kad žmonės negali nejausti rizikos matydami, kaip per eilę metų keitėsi renovacijos modelis. Svarbiausia, kad ir šiandien neturime ambicijų darbus atlikti gerai. Svarbu, kad nebūtume patys blogiausi ES. Bent jau ne blogesni negu, pavyzdžiui, rumunai, kurių valstybėje, beje, truputį kitokios klimato sąlygos.

– Pastatų modernizacijos specialistai dažnai apgailestauja, kad Lietuva nė neturi įgyvendintų gerų modernizacijos pavyzdžių.

– Ir tai yra viena priežasčių, kodėl žmones taip sunku įtikinti renovuoti namus. Nes turime tik vis daugiau blogos modernizacijos pavyzdžių. Einant tokiu keliu toliau bus vis blogiau. Kitas dalykas, kad apsidairę galime rasti krūvas pavyzdžių, kaip reikėtų gerai atnaujinti pastatus. Vokietijoje ir kitur renovuojama ištisais kvartalais. Yra receptų visokių tipų namams – plytų ar blokiniams. Informacijos tikrai netrūksta.

O ką renkasi Lietuva? Kai kartu su Žaliosios energetikos centro specialistais apžiūrinėjame įvairius pavyzdžius, kartais būna graudu – matome namus, kuriems išleista kone po kelis milijonus litų, bet kuriuos, akivaizdu, renovuoti reikės jau po penkerių metų, nors gyventojų įsipareigojimai – 12-ai. Nesilaikydami pagrindinių energijos taupymo principų įsiveliame į pabaigos neturintį žaidimą, nes dėl nekokybiškos renovacijos nepasiektas efektyvumas šoktelėjus energijos kainai sugrąžina vartotojus į tą patį išlaidų už šildymą lygį.

– Tai kas turi pardavinėti modernizaciją?

– Didžiojoje Britanijoje buvo skelbiami konkursai verslui, kuris turėtų pardavinėti modernizaciją. Nes tai yra verslas, o ne valstybei deleguota funkcija. Tai nėra labai sudėtinga, tiesiog čia turi veikti laisva rinka, rinkos dėsniai,