16 metų patirtį kaupiant akustikos srityje ir sekant akustinės kokybės raidą Lietuvoje, džiugu pažymėti, kad akustikos ir triukšmo kontrolės sprendiniai šiuo metu vis aktualesni.
Visuomenė subrendo kokybiškam garsui akustiškai jautriuose pastatuose – konferencijų centruose, teatruose, koncertų salėse, visuomeninės ir komercinės paskirties pastatuose, jau yra mąstoma apie triukšmo kontrolės, architektūrinės akustikos sprendinius dar pirminėse vystymosi stadijose (architektūrinių konkursų, koncepcijų kūrimo, techninių projektų rengimo metu).
Dėmesys akustikai auga
Pagaliau užsibrėžiame ir vertiname akustinės kokybės kriterijus: triukšmo lygį, aidėjimo trukmės laiką, kalbos raiškumo indeksą. Tiksliai įvardijama, kokio akustinio pojūčio siekiama patalpose, ryškėja poreikis kurti erdves gyvos (simfoninės, kamerinės) muzikos skambesiui.
Kažkada diskutuodami su kolegomis priėjome prie išvados, kad šios sferos aktualumas ir reikalingumas išryškės tuomet, kai visuomenės ekonominė ir kultūrinė branda pasieks reikiamą lygį. Tuomet ir į akustinius sprendinius pačioje projektavimo darbų pradžioje pradėsime žiūrėti sistemingai.
Individualumas ir savitas charakteris – tai, kas visuomet mane žavėjo labiausiai, pradedant nuo šalies, tęsiant miestais, urbanistinėmis erdvėmis, pastatais, patalpomis ir galiausiai prieinant prie žmogaus kaip individo. Erdvė, kaip ir asmenybė, patraukia tuomet, kai turi savitą, specifinį charakterį. Būdami, pavyzdžiui, kino salėje ar bažnyčioje, intuityviai suvokiame skirtingą šių erdvių akustinį identitetą, todėl kyla klausimas, kodėl pastarąjį dešimtmetį mes taip siekėme akustinio universalumo erdvėse? Akustinis charakteris suteikia erdvei atspalvių, pastaruoju metu imta suvokti, kad universaliose erdvėse iš principo gali vykti viskas, bet niekas iki galo neatsiskleis. Pagaliau suprantame, kad erdvės tiesiog privalo būti skirtos konkrečiai veiklai.
Siekdami išryškinti akustinių patalpos savybių kontrastingumą, pabandysime suskirstyti erdves į tris tipus, apibrėžti pagrindinius bruožus, kurie formuoja patalpų akustinį identitetą, trumpai nusakyti pagrindinius akustinius parametrus ir tai, kaip jie veikia architektūrinius sprendinius bei apdailą. Dėl aiškesnio suvokimo pateikiame apibendrintą, kontrastingą ir koncentruotą erdvių pagal akustines charakteristikas skirstymą. Kiekvieną šį tipą galima išskaidyti į pogrupius pagal funkciją: pavyzdžiui, kino salės ir garso įrašų studijos akustinė aplinka skiriasi nemenkais niuansais, kaip ir, tarkime, simfoninės ir kamerinės muzikos salės.
Pirmasis patalpų tipas
Patalpos, kuriose garsinė informacija pateikiama naudojant garso stiprinimo sistemas (garsiakalbius): tai pavyzdžiui, kino teatrų salės, garso įrašų ir montažo patalpos.
Tokiose erdvėse siekiama kuo labiau akustiškai prislopinti garso atspindžius nuo patalpos paviršių – sienų, grindų ir lubų. Tokiu būdu garsinė informacija pateikiama klausytojui tik per įgarsinimo įrangą, garso efektai suvokiami pasitelkus tiesioginį garsą (sukuriamą audioįranga).
Kai sumažiname atspindžius nuo patalpos paviršių, kuriame efektą, kad garsas kažkur dingo. Žmogui psichologiškai sunku identifikuoti erdvės matmenis. Fiziologiškai žmogui atrodo, kad jo ausys užgulusios, jį pasiekia tik tiesioginis garsas. Akustiškai tokia erdvė identifikuojama kaip sausa, visus garso efektus kuria garsiakalbiai, garso kryptis aiški – tik nuo šaltinio. Psichologiškai žmogui kartais būna nejauku ilgai išbūti tokioje „sausoje“ erdvėje, jis laukia garsinių signalų, kurie padėtų identifikuoti vyksmą patalpoje. Užsimerkus, bandant suvokti erdvę tik klausa, ji atrodo mažesnė nei vertinant vizualiai.
Akustiniai kriterijai, kurie turi būti vertinami kuriant tokią erdvę, yra reikiamas foninis triukšmo lygis (angl. noise rating/criteria), patalpos modos, aidėjimo trukmės laikas (RT) ir jo tolygumas visame garso dažnių diapazone.
Formuojant tokias erdves būtina atsižvelgti į jų proporcijas, parinkti tinkamą aukščio, pločio ir ilgio santykį, numatyti konstruktyvinius ir inžinerinius sprendinius, kurie užtikrintų patalpos apsaugą nuo aplinkos triukšmo (transportas, inžinerija, veikla už patalpos perimetro), numatyti specifines akustiškai aktyvias (dažniausiai absorbcines) apdailos medžiagas ir konstrukcijas bei reikiamą jų montavimo geometriją.
Antrasis patalpų tipas
Jam priskiriamos patalpos, kuriose vyrauja kalbiniai pranešimai, pavyzdžiui, konferencijų, teatrų salės. Tokios erdvės formuojamos akustiškai skaidresnės. Taikomi skirtingi akustiniai sprendimai garso šaltinio (scenos) ir publikos zonose.
Scenos zonoje patalpa formuojama taip, kad nukreiptų garso atspindžius, sklindančius nuo garso šaltinio į publiką, patalpos gale siekiama sumažinti garso atspindžius nuo patalpos paviršių – t. y. juos sugerti arba nukreipti nuo klausytojo. Tokiu būdu garso šaltinio zonoje patalpa veikia kaip ruporas, kuris sustiprina tiesioginį garsą nuo šaltinio pirmaisiais atspindžiais.
Tokia akustinė aplinka priimtina ir įprasta žmogui. Tokios patalpos mus supa kasdien – tai mokyklų aktų salės, konferencijų salės, klasės, posėdžių salės, todėl aplinka fiksuojama kaip įprasta ir nebekelia išskirtinių pojūčių. Lankytojas tiek vizualiai, tiek garsine prasme identifikuoja patalpos matmenis, t. y. gerai suvokia tiesioginį garsą nuo šaltinio, taip pat fiksuoja ir garso atspindžius nuo patalpos paviršių. Pranešėjas jaučia, kad erdvė jį „palaiko“. Vertinant erdvės dydį tiek vizualinis, tiek garsinis jos matmenų suvokimas sutampa.
Esminiai akustiniai kriterijai, kurie turi būti vertinami kuriant tokią erdvę, yra reikiamas foninis triukšmo lygis (angl. noise rating/criteria), aidėjimo trukmės laikas (RT) ir jo tolygumas kalbos garso dažnių diapazone, kalbos raiškumas (C50) ir garsumas (G) publikos zonose.
Formuojant tokias erdves taip pat aktualios proporcijos (pločio, ilgio ir aukščio santykis), patalpa apsaugoma nuo išorės triukšmo (transportas, inžinerija, veikla už patalpos perimetro), ypač aktualus tampa teisingas akustiškai aktyvių (absorbcinių) ir nukreipiančių (atspindinčių) medžiagų išdėstymas, jų kiekio ir ploto santykis.
Trečiasis patalpų tipas
Tai patalpa kaip instrumentas. Gyvai simfoninei, kamerinei muzikai skirtos erdvės.
Tai ypač gyvos akustinės erdvės. Architektūriniais elementais čia kuriamas muzikos instrumentas. Priešingai nei pirmojo tipo patalpose, čia siekiama ne akustiškai užslopinti, bet atskleisti erdvę tinkamai formuojant garso atspindžių struktūrą. Garsinė informacija (muzika) šiose patalpose turi apsupti klausytoją, kurti garso erdviškumo pojūtį.
Tinkamai suvaldžius garso atspindžius erdvėje, patalpa skambant muzikai suteikia tik šiai erdvei būdingą akustinį atspalvį. Būnant patalpoje atrodo, kad ji yra erdvesnė, nei fiksuoja akys. Akustiškai tokia erdvė identifikuojama kaip gyva, joje garsas apsupa klausytoją. Garsine prasme kuriama šviesi, skaidri ir spindinti erdvė, pakiliai nuteikianti lankytoją.
Akustine prasme tai yra ypač sudėtingos erdvės. Be jau minėtų akustinių kriterijų (reikiamo foninio triukšmo lygio (angl. noise rating/criteria), tinkamo (didesnio) aidėjimo trukmės laiko (RT ir EDT) ir jo tolygumo visame garso dažnių diapazone), turi būti vertinami ir kiti subtilūs bei subjektyvūs kriterijai: C80 (muzikos raiškumas ir jo pasiskirstymas erdvėje), G (muzikos garsumas ir jo pasiskirstymas erdvėje), ITDG (laiko tarpas tarp tiesioginio garso ir pirmų garso atspindžių), LF (šoninių atspindžių tankumas), BR (tinkama garso „šilumos“ ir „blizgesio“ pusiausvyra, t. y. žemų ir aukštų garso dažnių aidėjimo trukmės santykis), kiti subjektyvieji kriterijai, kurių vertės ir verčių santykis nulemia norimus sukurti erdvėje akustinius atspalvius.
Kuriant tokios funkcijos erdves įtaką akustiniams parametrams daro viskas: pradedant nuo aplinkos triukšmo šaltinių (transporto, inžinerijos, veiklos už patalpos perimetro), patalpos tūrio ir žiūrovų vietų santykio, patalpos proporcijų, publikos išdėstymo, visų architektūrinių ir funkcinių elementų (balkonų, amfiteatro, ložių) vietos, matmenų ir struktūros, apdailos medžiagų montavimo geometrijos ir medžiagiškumo, baigiant kėdžių akustinių parametrų parinkimu. Gyvai muzikai pritaikyta erdvė yra instrumentas – ji rezonuoja kaip smuikas. Visi architektūriniai inžineriniai elementai veikia kaip akustinės aplinkos dedamosios ir jai daro įtaką.
Sparčiai judame teisinga linkme. Architektūroje vizualiai jau senai kuriame konkretiems poreikiams individualiai pritaikytas erdves. Turime šią tendenciją intensyviai vystyti ir kitos, ne mažiau svarbios juslės – klausos aspektais. Juk erdvės identitetas suvokiamas visais žmogiškaisiais jutimais. Taip, kyla iššūkių, bet mes tikime vaizdo ir garso derme – tai galima sulieti į vieną erdvinį paveikslą pridedant jam dar ir ketvirtą – garso dimensiją. Tereikia trumpam užmerkti akis, išgirsti erdvę ir būsime pasiruošę atverti sau garso spalvų ir atspalvių pasaulį.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2019 lapkritis.
