Ko gero, būtų galima pasakyti, kad gyvendami namuose be pirties daugelis skandinavų jaustųsi ne tik kaip be rankų, bet ir be kojų. Antai suomiai pirties malonumais neretai mėgaujasi kasdien ir net rytais, mat tokia procedūra puikiai tonizuoja.
Tinka ir butui, ir biurui
Suomiškoje pirtyje, arba saunoje, temperatūra paprastai siekia 70–130, o kartais – net 200 laipsnių, drėgmė – 5–20 procentų. Nors Lietuvoje dar paplitusi nuomonė, kad tokioje pirtyje vanduo ant akmenų nepilamas, pirties žinovai ją neigia.
Saunos ritualai nėra tokie ilgi kaip rusiškos pirties, neišvargina, be to, suomiškai pirčiai iškūrenti nereikia daug laiko, nes malkines krosneles daugeliu atvejų pakeitė elektrinės.
Saunos – vienos populiariausių pirčių ir Lietuvoje, mat jas įrengti nesudėtinga ir nereikalauja labai didelių investicijų. Net miesto sąlygomis tai yra kuo puikiausiai realizuojamas pirties tipas, taigi saunos malonumais galima mėgautis ne tik individualiajame, bet ir daugiabučiame name ar net biure.
Įvertino elektrines krosneles
Suomiai sako, kad jei nėra geros krosnies, nebus ir gero garo. Taigi šiam įrenginiui skiriamas ypatingas dėmesys.
Populiariausias būdas pirtį apšildyti akmenyse sukaupta šiluma. Jų šilumos turi užtekti ir pirčiai, ir priepirčiui ar prausyklai sušildyti, jie turi išlikti karšti po pirties procedūrų – patalpa turi išdžiūti. Specialistai pataria pasirūpinti ir grindiniu šildymu, nes jis padės greičiau išgarinti susikaupusią drėgmę ir išlygins temperatūrų skirtumą.
Tradicinės malkinės pirčių krosnelės – nuo seno gerai žinomos ir pamėgtos. Tačiau tokią krosnelę įrengti sudėtingiau, jai reikės daugiau vietos, taip pat laiko iškūrenti ir malkų.
Elektrinės krosnelės nereikia nuolat kūrenti, ji visada parengta pirtininkams, be to, tokiam įrenginiui pakaks ir labai mažos patalpos. Dėl paprasto naudojimo, patogumo ir kainos Suomijos miestuose elektrinės krosnelės ėmė sparčiai populiarėti XX amžiaus viduryje.
Akmenų svoris tokioje krosnelėje gali svyruoti nuo 15 iki 200 kilogramų. Mažą akmenų kiekį metaliniai krosnelės kaitinimo tenai įkaitina labai greitai, tad paruošti pirtį neužtruks.
Elektrinės krosnelės su dideliu akmenų kiekiu nenusileidžia malkinėms – jos tinka ir didelėms šeimyninėms, ir komercinėms pirtims, suteikia galimybę mėgautis ir suomiškos, ir rusiškos pirties malonumais.
Jei ima svaigti galva
Teigiama, kad ventiliacija po krosnelės yra antras pagal svarbą pirties įrenginys. Neventiliuojamoje patalpoje pritrūkus deguonies ima svaigti galva, apima mieguistumas, o rūsyje įrengtoje pirtyje dėl netinkamo vėdinimo gali įsiveisti pelėsis.
Oro ištraukimą iš patalpos būtina reguliuoti. Kuo pirtis karštesnė, tuo oro pasikeitimas turi būti intensyvesnis – mažoje pirtyje per valandą jis turi pasikeisti 6–8 kartus.
Specialistai teigia, kad langas priverstinės ventiliacijos ypatybių neatstoja – pirties metu vėdinantis pro langą išeis visa šiluma. Oro ištraukimo angas taip pat reikėtų įrengti tolimiausiuose nuo krosnelės kampuose.
Kadangi šiuolaikiniuose namuose ventiliacija įprastai yra gera, specialistai rekomenduoja orą paimti iš priepirčio ir panaudotą pirtyje į jį grąžinti. Orui ištraukti reikėtų skirti ventiliacinį kanalą arba ištraukiamosios ventiliacijos atšaką, kai name yra priverstinė ventiliacijos sistema.
Ventiliacijos specialistai dažnai nesutinka prie rekuperatoriaus jungti pirtį. Šiuo atveju galimas sprendimas – tik pirčiai skirta maža ištraukiamoji ventiliacijos sistema.
Tinka ne bet kokia mediena
Nors pirtyje praleidžiama sąlygiškai nedaug laiko, jos baldai vis tiek turi būti patogūs, padėti pirtininkui atsipalaiduoti. Pagal ergonominius standartus vienam žmogui turėtų būti skiriama 50–60 centimetrų pločio sėdimoji vieta, o tam, kad gulint tilptų rankos, gulto gylis turėtų siekti bent 60 centimetrų.
Rekomenduojamas sėdėjimo plokštumos aukštis – nuo 40 iki 45 centimetrų, taip bus patogu atsilošti, neįsitemps kojų raumenys ar priešingai – jos nekaros. Atstumas nuo viršutinio gulto iki lubų turėtų siekti nuo 1 iki 1,3 metro, o pačios pirties aukštis – nuo 2,1 iki 2,4 metro.
Sėdėti pirtyje tinkamesni gultai įrengiami kuo aukščiau, kad pirtininkų kojos būtų virš krosnelės akmenų linijos ir neatvėstų.
Oro judėjimui pirtyje ir tinkamam karščio pasiskirstymui užtikrinti gultų paviršius turi būti neištisinis. Jiems įrengti naudojama chemiškai neapdorota mediena, kuri neišskiria dervų, neskilinėja ir greitai džiūva. Tinkamiausia ir populiariausia medžiaga – liepa, juodalksnis, drebulė, šarvamedis ar raudonasis Kanados kedras.
Pirties sienas rekomenduojama apkalti 1,5–2 centimetro storio medinėmis dailylentėmis. Labiausiai tiks liepa, juodalksnis, drebulė. Specialistai pripažįsta, kad nuo medienos pasirinkimo priklauso ne tik patogumas, estetika, bet ir pirties ilgaamžiškumas.
