Kasdienybė užmiestyje ar pajūryje, o darbo susitikimai, spektakliai ar krepšinio rungtynės – didmiestyje. Interjero studijos „IN DOT“ įkūrėjos Enrika Riaukaitė ir Vida Giedra Savinskė pastebi, kad žmonės vis dažniau įsirengia vadinamuosius „teatro butus“, kuriuose apsistoja, atvykę į miestą. Tokiuose namuose atsiranda daugiau spalvų, drąsesnių sprendimų bei vietos eksperimentams.
Pasak E. Riaukaitės, po pandemijos padaugėjo žmonių, kurių gyvenimas vyksta tarp Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Persikėlę į regionus ar pajūrį, jie nenori atsisakyti didmiesčio kultūrinio gyvenimo, susitikimų ir darbo galimybių, todėl čia išlaiko arba įsigyja būstą, rašoma pranešime spaudai.
„Vadinamasis teatro butas tampa vieta mieste apsistoti po darbo ar renginio. Jame žmonės drąsiau renkasi interjero sprendimus, kuriems pagrindiniuose namuose galbūt pritrūktų drąsos išbandyti“, – sako E. Riaukaitė.
Antrieji namai – nebūtinai maži
Teatro butus renkasi ir šeimos, todėl juose numatomi keli miegamieji. Tačiau poreikio sutalpinti visus daiktus ir kasdienes veiklas čia mažiau – tai interjerui suteikia laisvės. „Tokie butai dažnai būna šventiškesni, spalvingesni. Atvykimas į miestą siejasi su susitikimais, kultūra, įspūdžiais, o tai atsispindi ir namuose“, – pasakoja V. G. Savinskė.
Kartais interjero kūrimas pakeičia ir pradinį planą: nuomai įsigytą butą klientai nusprendžia pasilikti sau. „Į sprendimus žmonės sudeda tiek širdies, kad galiausiai pajunta – čia norėtų gyventi patys“, – papildo E. Riaukaitė.
Tas pats plotas – skirtingi gyvenimo scenarijai
Nemunaičių kvartalo prabangių apartamentų „Peomos“ interjero autorės pasakoja, kad individualus interjeras prasideda nuo pokalbio apie būsimus gyventojus. Net tokio paties ploto būstai gali būti suplanuoti visiškai skirtingai. 140 kv. metrų erdvėje gali gyventi vienas žmogus, pora ar šeima su vaikais, o dalis šeimininkų tokioje erdvėje nori įsirengti galeriją.
Tokie principai galioja ne tik individualiuose interjeruose, bet ir įrengiant prabangių projektų bendrąsias erdves. Pavyzdžiui, „Poemų“ interjero autorės daug dėmesio skyrė holui, laiptinėms, net požeminei automobilių aikštelei. Čia, atrodytų, menas ir jaukumas lydi nuo pirmojo žingsnio.
„Poemose“ siekėme pakviesti gyventoją tapti stebėtoju – kasdien patirti upės tėkmę, šviesos kaitą, miestą. Ir visa tai – per šviesą, meną, formas. Taip ir prabanga čia tampa ne parodomąja, o būsena. Ramia, užtikrinta ir išliekančia ilgiau nei pirmasis įspūdis“, – sako „IN DOT“ studijos įkūrėjos.
Tyli prabanga – kokybė, kurią norisi parsivežti namo
Pasak jų, žmonės, ieškodami įkvėpimo prabangiam interjerui, dažnai daug dėmesio skiria medžiagiškumui ir, įdomus aspektas, dėmesys skiriamas ne medžiagų naujumui, o jų senėjimui.
„Žmonės daug keliauja, domisi, klausia, kodėl vienur interjerai taip gražiai sensta. Rinkdamiesi savo namams jie nori medžiagą paliesti, pajusti jos tekstūrą, suprasti savybes. Natūralus akmuo, medis ir kokybiškai išpildytos detalės kuria komfortą, kurį patiriame kasdien“, – dalijasi mintimis V. G. Savinskė.
Tokį požiūrį kūrėjos sieja su tyliąja prabanga („quiet luxury“), kuri atsiskleidžia per medžiagų tikrumą, patogumą ir ilgaamžiškumą. Svarbu tampa ir tai, kaip pasirinkti paviršiai keisis bėgant metams, ar juos bus galima atnaujinti, išsaugant namų charakterį.
„Mums tyli prabanga prasideda nuo požiūrio – kurti taip, kad po daugelio metų norėtųsi išsaugoti tai, kas buvo padaryta“, – pabrėžia E. Riaukaitė.
Eksperčių patarimas: investuoti į tai, ką sunku paprastai pakeisti
Įsirengiant tiek pagrindinius, tiek antruosius namus, kūrėjos pataria daugiausia dėmesio skirti ilgalaikiams pasirinkimams: būsto vietai, vaizdui pro langus ir individualius gyventojų poreikius atitinkančiam išplanavimui.
Todėl, pasak kūrėjų, verta investuoti į interjero architektūrą ir kokybišką grindų, sienų bei lubų apdailą. Baldus, užuolaidas ar dekoro detales atnaujinti paprasčiau – jos leidžia keisti namų nuotaiką ir pritaikyti juos naujiems gyvenimo etapams, išsaugant tai, kas vertinga.
