Buvę fabrikai vis dažniau pritaikomi naujai paskirčiai – juose įsikuria biurai, restoranai, kultūros ar renginių erdvės. Vilniuje kompleksinių industrinių teritorijų konversijų kol kas nėra daug: dažniau rekonstruojami pavieniai pastatai arba senąją struktūrą pakeičia nauji kvartalai. Architektai sako, kad konversija paprastai yra sudėtingesnis ir brangesnis kelias, tačiau leidžia išsaugoti tai, ko naujoje statyboje atkartoti sunku – pastato charakterį ir vietos istoriją.
Pasak „A2SM“ architekto Aurimo Sasnausko, senųjų fabrikų konversijoms šiandien palanki ir miestų raida. Kadaise jų pakraščiuose statyti pramoniniai kompleksai miestams augant atsidūrė patraukliose ir gerai pasiekiamose teritorijose, rašoma pranešime spaudai.
„Senųjų fabrikų vertę šiandien kuria gera vieta, nestandartinės erdvės ir istorinis sluoksnis. Jų konstrukcijos dažnai leidžia gana lanksčiai pritaikyti pastatus naujoms funkcijoms, o industrinis paveldas suteikia erdvėms išskirtinumo, kurį naujoje statyboje atkartoti sunku“, – sako A. Sasnauskas.
Vilniuje kompleksinių konversijų dar trūksta
Vilniaus situacija skiriasi nuo Berlyno, Londono ar Kopenhagos. Stambesnė pramonė sostinėje išaugo daugiausia po Antrojo pasaulinio karo, todėl nemaža dalis likusių gamybinių teritorijų yra sovietmečio palikimas.
Architekto teigimu, Vilniuje iki šiol dažniau rekonstruojami pavieniai industriniai pastatai. Didesnėse buvusiose pramonės teritorijose senoji struktūra neretai užleidžia vietą naujai statybai. Kaip pavyzdžius jis mini Paupį, išaugusį buvusios pramoninės teritorijos vietoje, ir buvusios „Velgos“ gamyklos teritoriją.
„Vakarų miestuose dažniau matome kompleksines konversijas, kai seni pastatai integruojami į naują kvartalą, kuriamos viešosios erdvės, derinamos skirtingos funkcijos. Ekonomiškai toks kelias dažnai yra sudėtingesnis – naujoje statyboje erdves galima suplanuoti racionaliau ir efektyviau. Tačiau kartu prarandama dalis autentikos ir išskirtinumo“, – aiškina architektas.
Požiūris į sovietmečio pramoninę architektūrą, anot jo, taip pat keičiasi. Išsaugoti verta ne kiekvieną fabriką – nemažai jų statyti pagal tipinius, pasikartojančius sprendinius. Daugiau potencialo turi patraukliose miesto vietose esantys, neužteršti ir architektūriškai įdomesni kompleksai.
Konversija gali būti palankesnė ir tvarumo požiūriu, nes leidžia panaudoti dalį esamų konstrukcijų bei medžiagų ir sumažinti naujos statybos apimtį.
Nestandartinių sprendimų nebijo
Naujų komercinių pastatų architektūrą stipriai veikia efektyvumo reikalavimai – nuomojamo ploto kiekis, racionalus planas, statybos ir eksploatacijos kaštai. Sename fabrike dalį sprendimų padiktuoja tai, kas jau pastatyta.
„Industriniame pastate gali atsirasti netradicinių, kartais mažiau racionalių, bet dėl to išskirtinių erdvių. Technologijų ir kūrybinių industrijų įmonėms tai dažnai yra privalumas. Kartu jos tikisi šiuolaikinio biuro standartų – kokybiško vėdinimo ir vėsinimo, gero interneto ryšio, patogių bendrųjų erdvių. Kokybiška konversija turi visa tai suderinti“, – sako architektas.
Didesniame buvusios gamyklos komplekse svarbu ir tai, kas vyksta už biuro durų. Jei visa teritorija skirta darbui, jos gyvenimas daugiausia apsiriboja darbo valandomis. Dėl to tokiose vietose greta biurų atsiranda restoranai, sporto, renginių ir viešosios erdvės.
Vienas naujausių tokių pavyzdžių Vilniuje – buvusio „Lelijos“ siuvimo fabriko teritorijoje vystomas „Tech Zity Vilnius“. Čia įrengtas „Samsung“ konferencijų centras, kurio keturiose renginių erdvėse gali tilpti iki 1 tūkst. žmonių.
Renginių erdvę padiktavo fabriko konstrukcija
Projektuodami konversiją „A2SM“ pirmiausia vertino esamas pastato erdves ir jų pritaikymo galimybes. Antrajame aukšte išlikusios 1947 m. medinės stogo santvaros leido suformuoti didelę erdvę be kolonų. Būtent ši pastato savybė padėjo apsispręsti čia įrengti renginių sales.
„Šiame korpuse turėjome išsaugoti pastato tūrį ir langų ritmiką, o viduje atvėrėme medines stogo konstrukcijas. Kadangi stogas įrengtas kaip santvara, erdvėje nereikėjo kolonų. Tai leido išlaikyti didelę atvirą patalpą, kuri labai tiko renginių funkcijai“, – pasakoja A. Sasnauskas.
Medinės konstrukcijos liko matomos visame antrame aukšte, tačiau buvusią gamybinę patalpą teko pritaikyti visiškai kitokiems techniniams reikalavimams. Vienas svarbiausių uždavinių buvo akustika ir garso izoliacija. Tam panaudoti medžio ir mineralinės vatos elementai, akustinis gipsas, užuolaidos, sustiprintos stogo bei betoninių grindų konstrukcijos.
„Projektuojant nuo nulio pastatą formuoja būsima funkcija. Konversijoje procesas prasideda nuo to, ką jau turi. Jei nauja paskirtis parenkama pagal pastato savybes, senos konstrukcijos gali tapti viena stipriausių projekto dalių“, – sako architektas.
