Kiek kainuoja pastatas? Įprastai atsakymo ieškome sąmatoje, bet Talino architektūros bienalė siūlo skaičiuoti plačiau. Rugsėjį prasidėjusios bienalės „How Much?“ centre – klausimas, ar šiandien pigiai pastatytas pastatas iš tiesų yra pigus, jei įvertiname jo naudojamus išteklius, priežiūrą, poveikį aplinkai ir visuomenei bei tai, kiek jis tarnaus.
Aštuntoji Talino architektūros bienalė (TAB 2026) vyksta rugsėjo 9–lapkričio 30 dienomis. Šių metų temą „How Much?“ („Kiek kainuoja?“) kuratoriai pasirinko kaip atspirties tašką diskusijai apie kainos ir architektūros vertės santykį. Bienalėje „kaina“ suprantama ne tik kaip suma, reikalinga pastatui pastatyti, bet ir kaip ilgalaikė jo vertė bei pasekmės.
Pagrindinei parodai pasirinktas Talino Linnahall – monumentalus pajūrio kompleksas, pastatytas 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių buriavimo varžyboms, vykusioms Taline. Dešimtmečius nenaudojamas pastatas pats tapo bienalės temos iliustracija.
Jo rekonstrukcija laikoma labai brangia. Griovimas taip pat kainuotų daug. Tačiau sprendimo atidėliojimas problemos neišsprendžia – pastato būklė prastėja, o potencialaus atnaujinimo kaina auga. Linnahall pasirinktas ne tik kaip erdvė ekspozicijai. Jo likimas leidžia labai konkrečiai klausti, kiek kainuoja nieko nedaryti.
Pagrindinėje parodoje pristatomi architektų ir kitų kūrėjų iš Estijos bei užsienio projektai, nagrinėjantys esamų pastatų pakartotinį naudojimą, prisitaikymą, taupesnį išteklių naudojimą, alternatyvius vystymo modelius ir finansines sistemas, darančias įtaką architektūriniams sprendimams. Šiemet Lietuvai atstovauja architektas Mantas Peteraitis, pristatantis eksperimentą „Prevencijos architektūra“.
Ar ribotas biudžetas visada reiškia prastesnę architektūrą?
Kita bienalės kryptis – ieškoti, ką architektūra gali padaryti tada, kai pinigų, medžiagų ar erdvės yra mažai. Instaliacijų programos tema „Budget Bougie“ netgi kelia klausimą, ar prabangos pojūtį galima sukurti be brangių medžiagų ir didelio biudžeto.
Konkursą laimėjusi „Aru Ma- Architects“ instaliacija „Resonance“ tam naudoja paprastas medžiagas – armatūrą, virves, kalkakmenį ir fanerą. Riboti ištekliai čia tampa ne kliūtimi, kurią reikia paslėpti, o projekto architektūrinės idėjos pradžia.
Bienalėje nagrinėjamas ir esamų pastatų pritaikymas, konstrukcijų ilgaamžiškumas, kompaktiškumas, pakartotinis naudojimas bei galimybė architektūrai keistis kartu su jos naudotojų poreikiais. Visa tai grąžina prie iš pirmo žvilgsnio paprasto klausimo – kiek kainuoja pastatas?
