Didžiulis statybos specialistų stygius Lietuvos statybos sektoriuje verčia viso sektoriaus atstovus aktyviau įsitraukti į profesinio orientavimo veiklas ir ieškoti sprendimų. Kol statybos įmonės tarpusavyje plėšosi dėl kiekvieno darbuotojo, mokymo įstaigos pripažįsta – statybininko profesija vis dar apipinta pasenusiais mitais, todėl sudominti jaunimą rinktis statybos profesijas ar inžinerines studijas išlieka sudėtinga. Verslas perspėja, kad be kompetentingų statybos specialistų ir inžinierių valstybė negalės užtikrinti kitų ūkio šakų konkurencingumo.
„Dėl Švietimo ministerijos nuolatinių reformų, didelė dalis moksleivių pradiniame ugdyme neįgavo matematikos ir fizikos gero žinių lygio ir tai sąlygojo, kad į inžinerines studijas ateina vis mažiau jaunų žmonių. Reikalingas susitelkimas visų statybos sektoriuje dirbančių įmonių, kad statybininko profesija taptų geidžiama ir sukurtų tvirtą pamatą mūsų valstybei paruošdama darbo rinkai būtinų profesijų rezervą“, – sako Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidentas Dalius Gedvilas.
Remiantis Valstybės duomenų agentūros informacija, statybos sektoriuje dirba apie 100 tūkst. darbuotojų, iš kurių beveik trečdalis yra vyresni nei 50 metų, o tai, pasak D. Gedvilo, signalizuoja apie artėjančią kartų kaitos problemą.
Darbuotojų trūkumas jaučiamas ir bendrai visoje šalyje. Pagal naujausius „Eurostat“ duomenis, 2025 m. trečiąjį ketvirtį laisvų darbo vietų lygis Lietuvoje siekė 2,3 proc., 0,3 proc. punkto daugiau nei ES vidurkis.
Situacija tampa kritine
LSA atlikta statybos sektoriaus dalyvių apklausa neseniai parodė, kad didžioji dalis rangovų šiemet planuoja ieškoti naujų darbuotojų, o tai leidžia manyti, kad statybų sektoriuje turėtų atsirasti apie 4000 papildomų darbo vietų. Pernai statybose dirbo daugiau kaip 9 tūkst. užsienio piliečių, didžioji dalis jų buvo suvirintojai, betonuotojai, tinkuotojai, elektrikai.
Būtent šių profesijų atstovus kaip labiausiai trūkstamus nurodo ir statybos bendrovės „Naresta“ įkūrėjas ir valdybos narys Arūnas Šlenys, patvirtindamas, kad profesionalių specialistų gyvybiškai reikia visoms sektoriaus įmonėms.
„Augant projektų sudėtingumui ir saugos reikalavimams, statybos sektoriuje juntamas kritinis inžinierių, kvalifikuotų meistrų ir skaitmeninių technologijų specialistų stygius. Senstanti darbo jėga ir aštrėjanti konkurencija dėl talentų rinkoje kuria desperatišką aplinką, kurioje darbuotojų perviliojimas tampa kasdienybe“, – sako A. Šlenys.
Jo teigimu, statybos bendrovėse darbuotojų amžiaus vidurkis dažnai siekia daugiau nei 40 metų, tad kyla klausimų dėl ateities – kas pakeis į pensiją išėjusius specialistus.
„HSC Baltic“ vadovas Rimvydas Beržonskis priduria, kad šiuo metu itin trūksta specialistų, kurie ne tik „moka dirbti rankomis“, bet ir supranta procesų visumą, kokybės standartus, prisiima atsakomybę už terminus.
„Taip pat matome augantį technologiškai raštingų darbuotojų poreikį. Statybos sparčiai skaitmenizuojasi – BIM sprendimai ir pažangios medžiagos tampa kasdienybe, tačiau ne visi rinkos dalyviai spėja augti kartu su technologijomis. Šiandienos iššūkis nėra vien tik kiekybinis, tai tuo pačiu kompetencijos ir požiūrio į profesiją klausimas“, – teigia jis.
Pasenęs požiūris ir stereotipai
Pasak Vilniaus statybininkų rengimo centro (VSRC) direktorės Dainos Kiršanskienės, profesinio mokymo įstaigos vis dar susiduria su gajais sovietinio profesinio mokymo reliktais, o moksleivių tėvai ir bendrojo ugdymo mokytojai profesinį mokymą dar vis laiko „antrarūšiu” pasirinkimu, palyginti su aukštuoju mokslu.
„Tėvų atmintyje įsišaknijęs neigiamas profesinio mokymo įstaigų įvaizdis, neretai girdime pasenusias tezes ir bendrojo ugdymo mokyklose. Mokytojai mokyklose naudoja frazę „jeigu nesimokysi – eisi į profkę“ kaip gąsdinimo priemonę, taip nesąmoningai gilindami socialinę segregaciją“, – nuogąstauja D. Kiršanskienė.
Stereotipais apkarstyta ir pati statybininko profesija – vis dar klaidingai įsivaizduojama, kad tai tėra sunkus fizinis darbas.
„Tačiau realybė visiškai kitokia. Šiuolaikinė statyba neįsivaizduojama be skaitmeninių sprendimų, šiuolaikinių ergonomiškų įrankių, įrangos. Mūsų užduotis – parodyti šią modernią realybę jaunimui suprantama kalba. Tam, kad pokytis įvyktų, privalome pasiekti jaunimą anksčiau, nei sprendimai „padaromi už juos“ tėvų“, – įsitikinusi pašnekovė.
KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas prof. dr. Andrius Jurelionis pritaria, kad profesinis orientavimas turėtų prasidėti jau pradinėse klasėse. Anot jo, būtent šiame etape itin svarbu sudominti vaikus tiksliaisiais mokslais ir parodyti, kad inžinerija yra kūrybiška ir realias problemas sprendžianti sritis.
„Taip pat turime bendromis jėgomis sulaužyti kai kuriuos stereotipus, kuriuos, deja, vis dar jaučiame. Pavyzdžiui, kad statybos inžinerija – vyriška specialybė. Tai labai atgyvenęs požiūris. Mes džiaugiamės, kad į statybos inžinerijos mokslus priimame vis daugiau merginų“, – priduria A. Jurelionis.
Klaidingai įsivaizduoja profesiją
KTU duomenimis, statybos inžinerijos studijas per pastaruosius 5 metus universitete nutraukia vidutiniškai apie 13 proc. įstojusiųjų. Apie pusę nutraukusiųjų studijas kaip priežastį įvardija netikslingą ar nepakankamai apgalvotą studijų programos pasirinkimą.
„Studentams stengiamės parodyti, kad Lietuvoje veikia pažangios statybos įmonės, taikančios skaitmenines technologijas, eksportuojančios produkciją į Vakarų šalis. Retas abiturientas žino, kokios plačios karjeros perspektyvos yra inžinerijos srityje bei koks didelis yra specialistų poreikis“, – sako A. Jurelionis.
Tarptautiniame kontekste, KTU Statybos inžinerijos pirmakursių nubyrėjimas yra artimas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vidurkiui, kuris siekia 10-15 proc.
VSRC vadovė patvirtina, kad tik nedidelė dalis programų nutraukimo atvejų yra susiję su neteisingu profesijos pasirinkimu, tačiau dažniau pasitaiko problemų, kai mokiniai, dar besimokydami profesinėje mokykloje, pradeda dirbti.
„Jaunuolis ateina su bendru įsivaizdavimu, tačiau tik susidūręs su realiu darbu supranta, ar tai jam tinka. Geriausias būdas susipažinti su profesiniu mokymu ir statybininko profesija yra pačiam tai išbandyti, todėl jaunuoliams siūlome įvairias praktines edukacijas“, – priduria D. Kiršanskienė.
Ieškos būdų spręsti problemą
Siekiant spręsti kritinį specialistų trūkumą, LSA, kartu su statybos įmonėmis, universitetais, kolegijomis ir profesinio rengimo centrais, kuria darbo grupę, kurios tikslas – paruošti veiksmų planą profesinio orientavimo tikslams pasiekti.
„Esame pasiekę tokį darbo išteklių deficito lygį, kad turime žiūrėti pilietiškai ir sutelktinai spręsti problemą. Užsienio valstybės jau ne vienerius metus sėkmingai organizuoja masinius renginius skirtus moksleiviams ir jų tėvams, yra gerų pavyzdžių Švedijoje, Vokietijoje, iš kurių galime pasisemti vertingos patirties, kaip žingeidžius moksleivius pritraukti rinktis inžinieriaus specialybę“, – teigia D. Gedvilas.
Pasak R. Beržonskio, inžinerijos specialistų trūkumas jaučiamas visame pasaulyje, todėl ugdymą apie šios profesijos svarbą privalu pradėti dar mokyklos suole.
„Mūsų patirtis rodo, kad jaunimą labiausiai motyvuoja ne reklaminiai šūkiai, o dialogas ir reali patirtis objekte, todėl į darbą nuolat priimame praktikantus, organizuojame moksleiviams ir studentams išvykas į savo statomus objektus. Suteikiame galimybę realiai pamatyti statybos procesus iš vidaus, pačiupinėti įvairius mechanizmus, o ne tik pastovėti šalia“, – pasakoja įmonės vadovas.
„Naresta“ įkūrėjas pažymi, kad bendrovėje dirba net 10 darbuotojų, kurie vis dar mokosi, o įmonė aktyviai bendradarbiauja su mokymo įstaigomis. Vis dėlto A. Šlenys pripažįsta, kad ilgalaikio efekto galima tikėtis tik verslui, valstybei ir švietimo sektoriui surėmus pečius.
