Kai kurie geriausi išradimai gimsta ne laboratorijose, o iš klaidų ir atsitiktinumų. Klinkerio istorija – būtent tokia. Medžiaga, kuri šiandien puošia fasadus, kiemus ir interjerus visame pasaulyje, atsirado kaip nepavykusio eksperimento rezultatas.
Nuo gamybos broko iki vertingos žaliavos
XIX a. pradžioje Olandijos ir Vokietijos plytinėse degėjai susidurdavo su problema – dalis plytų krosnies karštyje perdegdavo. Aukštesnė nei įprasta temperatūra sukeldavo molio sukepimą, plytos tapdavo itin kietos, tamsesnės spalvos ir skleisdavo būdingą metalinį skambesį. „Klinker” vokiškai ir reiškia tą skambėjimą.
Ilgą laiką tokios plytos buvo laikomos broku ir išmetamos. Tačiau kažkas pastebėjo, kad šios „sugadintos” plytos nepaprastai atsparios – jos neskilinėjo šaltyje, nepralaidavo vandens ir praktiškai nedilo. Tai, kas atrodė kaip klaida, pasirodė esanti vertybė.
Olandai pirmieji pradėjo sąmoningai gaminti klinkerį ir kloti juo gatves. XIX amžiaus viduryje klinkerinės grindinio plytos tapo standartu daugelyje Europos miestų. Kai kurios tos gatvės tarnauja iki šiol – praėjus daugiau nei šimtui metų.
Technologija, užgrūdinta laiko
Klinkeriui pagaminti reikia aukštos kokybės molio ir labai aukštos temperatūros – apie 1100–1300 laipsnių Celsijaus. Tokiame karštyje molio dalelės sulimpa, užsidaro porai, medžiaga tampa praktiškai monolitinė.
Rezultatas – gaminys, kurio vandens sugertis nesiekia nė kelių procentų. Palyginimui, paprastos keraminės plytos sugeria 10–15 procentų drėgmės. Ši savybė lemia didžiąją dalį klinkeriui priskiriamų privalumų.
Mažas porėtumas reiškia, kad vanduo nepatenka į medžiagos struktūrą. O jei vanduo nepatenka – negali ir užšalti. Būtent šalčio ir drėgmės ciklai yra pagrindinis daugelio statybinių medžiagų priešas.
Kodėl klinkeris nebijo lietuviškų žiemų
Mūsų klimatas statybinėms medžiagoms yra tikras išbandymas. Per metus temperatūra svyruoja nuo minus dvidešimties iki plius trisdešimties, o perėjimų per nulį būna dešimtys kartų per sezoną. Kiekvienas toks ciklas – tai vandens atšalimas ir atšilimas medžiagos porose, kuris ją pamažu ardo.
Klinkeris šiuos ciklus atlaikė kaip reta kuri kita medžiaga. Jo atsparumas šalčiui siekia 150–300 ciklų ir daugiau – tai reiškia, kad net intensyviausio eksploatavimo sąlygomis jis tarnaus dešimtmečius be matomų pokyčių.
Žiemą klinkeriui nekyla ir kita problema, būdinga daugeliui dangų – jis neslidus. Natūrali šiurkšti tekstūra užtikrina sukibimą net šlapiomis ar apledėjusiomis sąlygomis. Laiptai, takai, terasos iš klinkeriui išlieka saugūs visais metų laikais.
Spalva, kuri neblunka
Dažyti ar impregnuoti paviršiai laikui bėgant keičia atspalvį – blunka saulėje, nusiplauna lietuje, nusitrina nuo mechaninio poveikio. Klinkerio spalva yra ne paviršinė, o integrali – ji persmelkia visą gaminio storį.
Tai reiškia, kad net nusidėvėjęs paviršius išlaiko tą pačią spalvą. Praėjus dešimtmečiams, klinkerio fasadas ar grindinys atrodo autentiškai, įgavęs tik laiko patinos, bet nepraradęs charakterio.
Spalvų paletė šiandien išties plati – nuo šviesiai gelsvų iki tamsiai rudų, raudonų, pilkų ir net anglies juodumo. Spalvą lemia molio sudėtis ir degimo režimas, todėl kiekviena partija turi unikalų atspalvį. Tai ne trūkumas, o savybė, suteikianti paviršiui gyvybingumo.
Universalus pritaikymas
Nuo grindinio plytų klinkeris išaugo iki universalios apdailos medžiagos. Fasadų apdaila – bene populiariausia šiuolaikinė paskirtis. Klinkerin fasadas ne tik estetiškas, bet ir funkcionalus: apsaugo sienas nuo drėgmės, mechaninių pažeidimų ir ultravioletinių spindulių.
Vidaus interjere klinkeris taip pat rado savo vietą. Atviro mūro sienos, židinių apdaila, grindys – rustikalinė šilumos pojūtį suteikia bet kuriai erdvei. Skirtingai nuo imitacinių medžiagų, tikras klinkeris turi svorį, tekstūrą ir charakterį, kurių neįmanoma nukopijuoti.
Lauko teritorijose klinkeris idealus takams, terasoms, laiptams ir net įvažiavimams. Atlaiko automobilių svorį, neslidus, nesikaupia balos – vanduo nuteka pro siūles.
Kaina ir vertė
Klinkeris neabejotinai brangesnis už daugelį alternatyvų. Betoninės trinkelės, keraminės plytelės ar kompozitinės medžiagos kainuoja mažiau. Tačiau vertinant ilgalaikę perspektyvą, skaičiai atrodo kitaip.
Betoninės trinkelės po dešimties metų dažnai atrodo pavargusios – nusitrynusios, aplūžusios kampų, praradusios spalvą. Jas tenka keisti arba taikstytis su pablogėjusia estetika. Klinkeris tuo metu atrodo praktiškai taip pat kaip klojimo dieną.
Priežiūros kaštai taip pat skiriasi. Klinkeris nereikalauja impregnavimo, dažymo ar specialios priežiūros. Pakanka elementaraus švarumo palaikymo.
Medžiaga su istorija ir ateitimi
Per du šimtmečius klinkeris įrodė savo vertę. Seniausios klinkerio gatvės vis dar tarnauja, o šiuolaikinė architektūra ir toliau atranda naujas šios medžiagos pritaikymo galimybes.
Tai retas atvejis, kai tradicija ir modernumas susitinka neprarasdami nieko. Klinkeris yra tai, kuo statybinė medžiaga turėtų būti – patvarus, gražus ir patikimas. Savybės, kurios niekada neišeina iš mados.
Partnerio turinys.
