Pagrindinis Europos žaliojo kurso tikslas – iki 2050 m. tapti neutralia klimatui arba subalansuoti išmetamųjų teršalų santykį. Europos ekonomika nebeturi į atmosferą išmesti nė vienos tonos šiltnamio efektą sukeliančių dujų, taigi turės kompensuoti kiekvieną išmetamą kiekį ekvivalentišku biomasės ar kitų sistemų, sugeriančių taršą, kiekiu. Su kokiais iššūkiais susiduriama ir kokie teisiniai reguliavimai, įrankiai bei metodai šiuo metu padeda siekti šio tikslo, kalbamės su Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininku Paris Fokaides ir LR aplinkos ministerijos Architektūros ir politikos grupės vyresniuoju patarėju Artūru Sakalausku.
Europos žaliasis kursas iki šiol yra didžiausia ir ambicingiausia integruota reformų, investicijų ir mokslinių tyrimų programa, kurią 2019 m. gruodį pristatė Ursula von der Leyen, vos prieš kelias dienas tapusi Europos Komisijos pirmininke.
Priežastys, paskatinusios sukurti šį planą, susijusios su aplinkosaugos problemomis, tokiomis kaip klimato kaita, biologinės įvairovės, ozono sluoksnio nykimas, vandens tarša, psichologinę įtampą sukelianti miestų aplinka, atliekų gamyba ir kt.
Statinio gyvavimo ciklo analizė – mokslinis aplinkosauginio pėdsako metodų pagrindas
Energija, suvartojama pastatuose, sudaro apie 40 proc. visos Europoje suvartojamos energijos, todėl visų pirma būtina gerokai padidinti pastatų energijos vartojimo efektyvumą. Gyvavimo ciklo vertinimas (angl. Life Cycle Assessment, LCA), standartizuotas pagal ISO 14040/44, yra galinga ir esminė tvarumo priemonė, kuria vertinamas produkto ar paslaugos poveikis aplinkai per visą jo gyvavimo ciklą – nuo žaliavų gavybos iki gyvavimo ciklo pabaigos.
Pastato gyvavimo ciklo vertinimo rezultatai atskleidžia reikiamą informaciją, kurią numato tvarumo standartai visoms suinteresuotosioms šalims – pastato investuotojams ir naudotojams. Tai analizė, kurią atliekant vertinamas pastato poveikis aplinkai per visą jo gyvavimo ciklą – nuo statybinių medžiagų gamybos ir jų transportavimo iki pastato sklypo, jų montavimo pastate, pastato eksploatavimo ir sugriovimo, atliekų sutvarkymo.
EPLCA (angl. European Platform on Life Cycle Assessment) yra ES žinių bazė, reaguojanti į verslo ir politikos poreikius, susijusius su tvaria gamyba ir vartojimu.
EPLCA remia gyvavimo ciklo vertinimo (angl. Life Cycle Assessment, LCA) metodikos kūrimą tiekimo grandinėms analizuoti, ir gyvavimo ciklo pabaigos metodikos kūrimą – atliekoms tvarkyti.
EPLCA skatina LCA kaip esminį integruotą poveikio aplinkai vertinimą, remiantį ES politikos formavimo procesą, žaliojo kurso ambicijas ir daugelį kitų politikos iniciatyvų, ypač atsižvelgiant į Žiedinės ekonomikos veiksmų planą, iniciatyvą „Nuo ūkio iki stalo“, skirtą žemės ūkiui, ir pramonės bei statybų sektoriui skirtą „Nuo lopšio iki kapo“ (angl. From Cradle to Grave“) biologinės įvairovės strategiją, Cheminių medžiagų strategiją ir daugelį kitų.
LR statybos techninis reglamentas kol kas apibrėžia tik pastato gyvavimo trukmę (STR 1.12.06:2002 Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė): „Fizines statinio savybes, kurioms esant jis gali būti saugiai naudojamas (eksploatuojamas) ir yra matuojamas metais, o gyvavimo ciklas – statinio įtaka aplinkai per numatomą jo gyvavimo trukmę (standartiškai imamamai 50-iai metų) ir yra matuojamas įvairiais mato vienetais, darančiais įtaką aplinkai – išskiriamu į aplinką CO2, suvartojama energija kW ar kJ, suvartojamu vandens kiekiu, susidarančių (ir perdirbtų) atliekų kiekiu bei daugeliu kitų, nurodytų ISO 14040 ir Europos Sąjungos parengtoje metodikoje LEVEL(S)“, – patikslina LR AM vyresnysis patarėjas architektūros ir statybos klausimais Artūras Sakalauskas.
Atsižvelgdama į tai, LR aplinkos ministerija kartu su Statybos sektoriaus vystymo agentūra rengia projektą, skirtą statinių gyvavimo ciklo (SGC) modeliavimo sistemai sukurti. Bus sukurta ir įdiegta SGC informacinė sistema bei parengta metodika, leidžianti modeliuoti ypatingųjų statinių poveikio aplinkai rodiklius ir nustatyti rizikos veiksnius.
Projektas vykdomas pagal 2022–2030 metų ES plėtros programos pažangos priemonės Nr. 02-001-06-10-03 „Skatinti atliekų prevenciją“ veiklą „Statinių gyvavimo ciklo (SGC) modeliavimo sistemos sukūrimas“ ir finansuojamas 2021‒2027 metų Sanglaudos fondo lėšomis. Šio projekto tikslas – užtikrinti efektyvią pastatų stebėseną ir įvertinti statinio poveikį aplinkai bei klimato kaitai.
Kaip rašoma LR AM komunikate, sukurta metodika leis statytojams ir projektuotojams modeliuoti pastatų potencialų poveikį aplinkai jau rengiant projektą. Tai skatins rinktis tvarias, produkto poveikio aplinkai deklaracijomis patvirtintas medžiagas, optimizuoti jų kiekius, rasti tinkamus tiekėjus. Statinių priežiūrą vykdančios institucijos galės efektyviau taikyti stebėsenos ir kontrolės priemones, siekdamos sumažinti atliekų kiekį, poveikį aplinkai ir klimato kaitai.
Remiantis faktiniais energijos suvartojimo duomenimis, bus galima apskaičiuoti, ar statinys neviršija projektuojant nustatytų CO2 rodiklių, bei nustatyti galimus rizikos veiksnius. Taip pat bus įvertinamas atliekų, susidarančių statybos ir griovimo metu, poveikis aplinkai.
Projekto metu sukurta informacinė sistema suteiks galimybę centralizuotai kaupti duomenis apie statinių poveikį aplinkai, automatizuotai skaičiuoti poveikio rodiklius, rinkti reikalingus duomenis iš kitų susijusių sistemų, optimizuoti pastatų projektavimo ir priežiūros procesus. Projektas bus įgyvendintas iki 2027 m. birželio 30 d., jam įgyvendinti skirta 2 003 475 Eur.
Aplinkos ministerijos atstovas patikslina, kad, parinkus SGC apskaičiavimo metodikos rengėją (planuojama 2025 metų spalio pabaigoje, jeigu įvyks viešieji pirkimai), bus diskutuojama dėl geriausios teisinės formos. „Metodikos tvirtinimas numatomas Aplinkos ministro įsakymu, tačiau ar parengiant naują teisės aktą, ar keičiant esamą, dar galutinai neapsispręsta“ – sako A. Sakalauskas.
Pasak specialisto, nuo 2028 m. bus skaičiuojami SGC ypatingiesiems statiniams – tikslus sąrašas dar bus patikslintas. Atskiri būsimų naudotojų mokymai taip pat numatomi 2027 m. pirmoje pusėje. Informacija bus skelbiama AM ir SSVA [1] (Statybos sektoriaus vystymo agentūros) puslapiuose.
„Statybos produktų gamintojai turėtų nusimatyti rengti aplinkosaugines produktų deklaracijas (angl. EPD), kurių išeities duomenys bus pagrindas skaičiuoti SGC“, – pataria A. Sakalauskas.
Kaip ir kiek LR statybų sektoriaus įmonės artimiausiu metu turėtų mažinti išmetamo CO2 kiekį?
Artūras Sakalauskas: „Formuluojamas siekis – turėti duomenis (remiantis SGC) ir nustatyti išmetamo CO2 kiekio lubas (stebėsenos būdu 2028–2030 m. surinktų duomenų pagrindu). Šie reikalavimai daugiausia išdėstyti Statinių energinio efektyvumo direktyvoje (angl. Energy Performance of Building Directive[1],EPBD), dėl kurio perkėlimo į Lietuvos teisinę sistemą šiuo metu AM inicijuoja teisinius pokyčius.“
[1] Dabartinė Pastatų energinio naudingumo direktyvos (EPBD) redakcija buvo paskelbta 2024 m. gegužės 8 d. ir įsigaliojo 2024 m. gegužės 28 d. Šioje peržiūrėtoje direktyvoje numatyti nauji reikalavimai, pavyzdžiui, kad iki 2030 m. visi nauji pastatai (o iki 2028 m. – visuomeniniai pastatai) būtų nulinės emisijos, o valstybės narės turi parengti nacionalinius renovacijos planus, skirtus vidutiniam energijos suvartojimui gyvenamuosiuose pastatuose pagerinti.
Direktyvoje taip pat nustatomi minimalūs energinio naudingumo standartai (MEPS) blogiausiai veikiantiems pastatams ir skatinamos tokios priemonės kaip renovacijos pasai ir vieno langelio principai, skirti pastatų renovacijai remti.
Žiedinės ekonomikos ir atliekų prevencijos skatinimas. Ko tikėtis artimiausioje ateityje?
Pastato gyvavimo ciklas padeda įtvirtinti žiedinės ekonomikos principus – aplinkai draugiškų žaliavų, energijos iš atsinaujinančių šaltinių naudojimą, tvarių, naudotų medžiagų ar statybinių konstrukcijų perdirbimą ar pritaikymą naujiems statiniams. Viename iš interviu architektė Gabrielė Jurevičiūtė, Katalonijos pažangiosios architektūros instituto (IAAC) dėstytoja, yra sakiusi:
„Kuo dažniau galvosime, kas nutiks su pastatu, jam įvykdžius savo pirminę paskirtį, ir projektuosime galimus tolesnio gyvenimo etapus, tuo mažiau reikės naujų medžiagų, kurioms pagaminti naudojame ribotus gamtos išteklius, tuo mažiau išmesime anglies dvideginio ir sudarysime mažiau atliekų. Labai svarbu kurti pastatus, kuriuos ateityje būtų lengva išardyti, tačiau dar svarbiau yra jau dabar bandyti pritaikyti atgautas medžiagas ir pastatų elementus iš savo gyvenimą baigusių pastatų.“
Remiantis ES rekomendacijomis ir direktyvomis, kaip antai Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva (angl. Renewable Energy Directive, RED) naudoti organines medžiagas, viena iš lengvai perdirbamų organinių medžiagų galėtų būti šiuolaikinės statybos poreikius atitinkanti inžinerinė mediena, todėl 2024 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo LR Vyriausybės nutarimas, įpareigojantis statant visuomeninės paskirties pastatus naudoti 50 proc. medienos ir kitų organinių medžiagų.
Paskatinti medinę statybą buvo numatyta dar 2000 m. priimtoje Vyriausybės programoje. Joje rašoma: „2024 m. visi visuomeniniai pastatai bus statomi bent iš 50 proc. organinių ir medienos statybos medžiagų, bus didinamas antrinių žaliavų naudojimas ir mažinamas statybinių atliekų susidarymas.“ Tačiau ne tik medienos, bet ir gelžbetonio ar kitų konstrukcijų gamintojai yra pasiruošę plėtoti surenkamąją modulinę statybą, numatant galimybę ateityje antrąkart panaudoti šiuo metu gaminamas konstrukcijas.
Tik kol kas susiduriama su problema, kad iki šiol nėra parengta standartų ar reglamentų, kaip tokias medžiagas reikėtų standartizuoti. A. Sakalauskas patikslina, kad pokyčiai standartizuojant antrąkart naudojamas medžiagas ar konstrukcijas yra numatomi, tačiau atsižvelgiant į didelį pokyčių mastą, neįvyks greitu laiku.
„Europos Sąjungos lygmeniu Europos Sąjungos Komisija jau dabar pradeda rengti pasiūlymus dėl tokių produktų naudojimo, sertifikavimo ir pan. Statybos produktų reglamento (angl. Construction Product Regulation) kontekste, tiek priimant deleguotuosius aktus, tiek komunikatus, AM atitinkamai pasiruošusi įsitraukti į būsimus pokyčius.
Šis aspektas buvo aptartas dirbtuvėse (angl. Stakeholder) kartu su projekto „Kurk Lietuvai“ žiedinės statybos vystymo vadove Egle Kliučinskaite bei rinkos dalyviais ir sulaukė didelio jų palaikymo diskusijose.
Skaitmeninis pastato dvynys, pasitelkiamas SGC analizės metu Statinio gyvavimo ciklo metu ne tik atliekama analizė, kokį poveikį aplinkai suteikia statybinės medžiagos. SGC metodu galima taip pat modeliuoti ir kontroliuoti energijos suvartojimą bei mikroklimato parametrus.
Tokia analizė nebūtų įmanoma be skaitmenizacijos. Skaitmeninis dvynys – realiuoju laiku veikiantis virtualusis modelis, atspindintis tikrą pastato arba jo sistemų būklę, veikimą ir sąveiką su aplinka bei vartotojais. Jis skiriasi nuo tradicinių valdymo sistemų, kurios dažnai veikia izoliuotai ir reaguoja vėlavimo režimu.
Skaitmeninis dvynys yra dinamiškas sprendimas, leidžiantis prognozuoti būklę, prisitaikyti ir optimizuoti procesus proaktyviai.
Kaip teigia doc. Paris Fokaides, KTU mokslininkas, skaitmeniniai dvyniai yra vienas iš statybos ir pastatų eksploatavimo sektorių labiausiai transformuojančių pokyčių. Iš esmės skaitmeninis dvynys yra virtuali fizinio turto – pastato, rajono ar net infrastruktūros sistemos – kopija, kuri nuolat gauna duomenis iš jutiklių, automatizavimo sistemų ir stebėjimo įrenginių.
Šis realiojo laiko ryšys leidžia imituoti, prognozuoti ir optimizuoti našumą per visą pastato gyvavimo ciklą.
„Nors skaitmeniniai dvyniai gali būti pritaikomi kiekviename etape – nuo projektavimo iki griovimo, didžiausias jų poveikis pasiekiamas eksploatuojant.
Šiame etape skaitmeninis dvynys tampa dinamiška platforma, integruojančia realiojo laiko duomenis iš šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo sistemų, apšvietimo, užimtumo jutiklių ir atsinaujinančios energijos sistemų“, – sako mokslininkas.
Tai leidžia pastatų valdytojams nustatyti neefektyvumą, anksti aptikti gedimus ir numatyti priežiūros poreikius, kol jie neperauga į brangias problemas. Pavyzdžiui, analizuodamas energijos suvartojimo duomenis, skaitmeninis dvynys gali nustatyti nepakankamai veikiančią įrangą arba zonas, kuriose energijos vartojimo modeliai neatitinka normų, ir laiku imtis veiksmų.
„Tačiau, norint išnaudoti visus privalumus, skaitmeninis dvynys turi būti sumanytas dar projektavimo etape, kai virtualusis modelis derinamas su pastato informacijos sistema“, – pažymi P. Fokaides.
Ilgainiui skaitmeniniai dvyniai padeda priimti tvarius sprendimus. Jie leidžia savininkams imituoti projektavimo pakeitimų, modernizavimo priemonių ar valdymo strategijų poveikį tiek energijos vartojimui, tiek komfortui. Anot mokslininko, sujungti su gyvavimo ciklo vertinimo įrankiais, jie padeda kiekybiškai įvertinti medžiagų ir sistemų poveikį aplinkai, palaikydami žiedinės ekonomikos principus.
Todėl, nors eksploatavimo etapas suteikia apčiuopiamiausią naudą, skaitmeninio dvynio vertė maksimaliai padidėja tik tada, kai jis yra integruotas į visus etapus – nuo planavimo iki eksploatavimo ir galiausiai iki išmontavimo bei pakartotinio naudojimo.
„Sujungti su gyvavimo ciklo vertinimo įrankiais, skaitmeniniai dvyniai padeda kiekybiškai įvertinti medžiagų ir sistemų poveikį aplinkai, palaikydami žiedinės ekonomikos principus.“ Doc. Paris Fokaides, KTU Statybos ir architektūros fakulteto, Statybos ir architektūros kompetencijų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas
Pastato kritinių būklių nustatymas ir rizikos valdymas
P. Fokaides kartu su kolegomis atliktas tyrimas „Pastatų energijos vartojimo efektyvumas: tendencijų atradimas ir krizių nustatymas karšto vandens suvartojimo duomenyse“ buvo platesnio masto tyrimų, kuriais siekiama pagerinti duomenimis pagrįstą pastatų sistemų valdymą, dalis.
„Buitinio karšto vandens sistemos dažnai sudaro didelę energijos suvartojimo dalį, ypač daugiabučiuose gyvenamuosiuose pastatuose, viešbučiuose ir viešosiose įstaigose. Vis dėlto, palyginti su patalpų šildymu ar vėsinimu, jos paprastai yra mažiau pastebimos.
Mūsų tyrimas atskleidė, kad išsamus karšto vandens suvartojimo stebėjimas gali atskleisti paslėptus neefektyvumus ir eksploatavimo riziką. Šiame kontekste „krizė“ reiškia bet kokį įvykį ar tendenciją, dėl kurios švaistoma energija, prarandamas vanduo arba sumažėja gyventojų komfortas“, – sako jis.
Siekdami aptikti šias krizes, mokslininkai taikė šablonų atpažinimo ir mašininio mokymosi (mašininis mokymasis yra dirbtinio intelekto studijų sritis) algoritmus, norėdami analizuoti išmaniųjų skaitiklių ir stebėjimo įrenginių surinktus laiko eilučių duomenis (juos sudaro duomenų taškai, surinkti ir chronologine tvarka išdėstyti per nuoseklius intervalus, leidžiantys nustatyti tendencijas, modelius ir ciklus laikui bėgant).
Šie duomenys yra gyvybiškai svarbūs prognozuojant būsimus įvykius ir priimant pagrįstus sprendimus. Pagrindinės charakteristikos apima tikslų kiekvieno duomenų taško laiko žymą ir jo natūralią nuoseklią tvarką, skiriančią jį nuo kitų duomenų tipų.
Algoritmai nustato nukrypimus nuo nustatytų vartojimo bazinių verčių, kurie gali signalizuoti apie techninį gedimą ar elgesio anomaliją.
„Pagrindinis šio tyrimo rezultatas tas, kad duomenų valdymas leidžia taikyti proaktyvų, o ne reaktyvų požiūrį. Tai ne tik sumažina priežiūros išlaidas, bet ir prisideda prie energijos vartojimo efektyvumo, atsparumo ir tvarumo – trijų pagrindinių šiuolaikinių pastatų eksploatavimo ramsčių“, – teigia P. Fokaides.
Bendras tikslas – skirtingi įgyvendinimo būdai
Aukštus kokybės ir tvarumo standartus užtikrinančio žaliojo kurso tikslus ir siekius įgyventi padeda išsamios teisinės sistemos pagrindai, atsižvelgiantys į kiekvienos šalies narės išskirtinumus. „Europos Sąjunga sukūrė išsamią pastatų energinio naudingumo ir tvarumo gerinimo teisinę sistemą, kurios pagrindas – trys pagrindinės direktyvos:
1) Energijos vartojimo efektyvumo direktyva (angl. Energy Efficiency Directive, EED); 2) Atsinaujinančių išteklių energijos direktyva (angl. Renewable Energy Directive, RED); 3) Pastatų energinio naudingumo direktyva (angl. Energy Performance of Buildings Directive, EPBD)“ – sako P. Fokaides.
„Šios direktyvos nustato privalomus įpareigojimus visoms ES valstybėms narėms, – patikslina mokslininkas. – Pavyzdžiui:
- EED nustato bendrus energijos vartojimo efektyvumo tikslus ir įpareigoja dideles įmones atlikti energijos auditus ir valdymo sistemas.
- RED nustato atsinaujinančių išteklių energijos vartojimo dalies tikslus ir taisykles, siekiant integruoti atsinaujinančių išteklių energiją į šildymą, vėsinimą ir elektros energiją. Savo ruožtu:
- EPBD suteikia pagrindą nacionaliniams statybos kodeksams, energinio naudingumo sertifikavimui (angl. Energy Performance Certification, EPC) ir beveik nulinės energijos pastatų (angl. nearly Zero-Energy Buildings, nZEB) bei išmaniosios parengties rodiklių (angl. Smart Readiness Indicators, SRI[1]) įdiegimui“.
Teisinė sistema yra nuolat atnaujinama ir tobulinama siekiant atliepti aktualijas ir pokyčius. Dabartinė Pastatų energinio naudingumo direktyvos (angl. EPBD) peržiūra dar labiau sustiprina sistemą, įvedant reikalavimus skaitmeniniams pastatų žurnalams, nulinės emisijos pastatams ir sistemingam išmaniosios parengties rodiklio naudojimui.
„Šiuo žingsniu ES pripažįsta, kad skaitmeninimas ir duomenys yra būtini siekiant visiško pastatų neutralumo klimatui ir aplinkos komforto bei atsparumo klimato poveikiui gerinimo“, – pabrėžia mokslininkas.
Nors šie reglamentai yra bendri ES lygmeniu, jų įgyvendinimo būdai skirtingose šalyse skiriasi. Kiekviena valstybė narė parengia savo nacionalinį energetikos ir klimato kaitos planą (angl. National Energy and Climate Plan, NECP), kuriame išdėsto, kaip ji pasieks bendrus tikslus, atsižvelgdama į vietos sąlygas, klimato zonas ir ekonominį pajėgumą.
„Pavyzdžiui, šiaurės šalis gali sutelkti dėmesį į šilumos izoliacijos standartus ir centralizuoto šildymo infrastruktūrą, o pietinė šalis gali pabrėžti vėsinimo efektyvumą ir atsinaujinančiosios energijos integraciją, – komentuoja P. Fokaides. – Šis lankstumas užtikrina, kad bendri ES klimato tikslai – iki 2030 m. sumažinti išmetamo CO2 kiekį 55 % ir iki 2050 m. pasiekti klimato neutralumą – būtų įgyvendinami subalansuotai ir teisingai.
Tuo pačiu metu ES finansavimo priemonės, tokios kaip „Horizon Europe“, LIFE ir „InvestEU“, remia mokslinius tyrimus, inovacijas ir sprendimų, kurie paspartina perėjimą, diegimą rinkoje.“
Skirtumai tarp Lietuvos, Graikijos ir Vokietijos
„Nors tvarios statybos iššūkiai yra bendri visoje Europoje, strategijos ir galimybės skiriasi priklausomai nuo nacionalinių aplinkybių. Mano bendradarbiavimas Vokietijoje, Graikijoje ir dabar Lietuvoje atskleidė skirtingas kiekvienos šalies stipriąsias puses ir plėtros potencialą“, – sako P. Fokaides.
Pasak mokslininko, Vokietija jau seniai yra pastatų energetikos politikos lyderė, turinti brandžias energijos vartojimo efektyvumo sutarčių, išmaniųjų tinklų integravimo ir atsinaujinančia energija pagrįstų centralizuotų sistemų rinkas.
Dabar daugiausia dėmesio skiriama optimizavimui ir skaitmeninimui – kaip naudoti pažangias priemones, tokias kaip skaitmeniniai dvyniai ir dirbtinis intelektas, siekiant efektyviai valdyti didelius pastatų portfelius.
Graikija, anot jo, priešingai, sparčiai transformuoja savo pastatų fondą, įgyvendindama ES fondų remiamas renovacijos programas. Pagrindiniai jos iššūkiai yra pastatų apvalkalų gerinimas, šilumos siurblių integravimas ir didelės pasenusių gyvenamųjų pastatų dalies problemos sprendimas. Tačiau Graikija padarė didelę pažangą diegdama atsinaujinančią energiją, todėl ji yra regiono lyderė saulės energijos taikymo ir energijos bendruomenių srityse.
„Tuo tarpu Lietuva turi unikalų pranašumą, derindama stiprius akademinius ir technologinius pajėgumus su nacionaliniu įsipareigojimu skaitmeninei transformacijai. Šalies mokslinių tyrimų ekosistema, įskaitant Kauno technologijos universitetą, buvo BIM diegimo, išmaniųjų pastatų technologijų ir tvarių statybinių medžiagų priešakyje.
Mano nuomone, kita svarbi Lietuvos galimybė – integruoti skaitmenines inovacijas su žiedine statyba, kurti skaitmeninius dvynius, kurie ne tik optimizuotų eksploatacinę energiją, bet ir teiktų pastatų medžiagų pasą pakartotiniam naudojimui ir perdirbimui. Tai padėtų Lietuvai tapti lydere pastatų žiedinės ir skaitmeninės pertvarkos srityje, visiškai atitinkančia ES žaliojo kurso ambicijas“, – įžvalgomis dalijasi mokslininkas.
LR statybos kodekso koncepcija paremta statinio gyvavimo ciklo stadijomis
Nors statybų teisinis reguliavimas skirtinguose ES regionuose skiriasi, visos valstybės susiduria su panašiomis problemomis: per ilgai trunkančios formalios procedūros, sudėtingos ir dažnai neaiškios teisės aktų nuostatos, didžiulė administracinė našta, ne iki galo sureguliuotas atsakomybės paskirstymas.
Dabartinis LR statybos reglamentavimas daugiau apima projektavimo ir statybos procesų bei procedūrų aprašymą, todėl atsirado poreikis jį tobulinti, papildant esamą reguliavimą statinių kokybės reikalavimais bei įvertinti galimybę nustatyti papildomus reikalavimus, eliminuojančius korumpuotų sprendimų priėmimo galimybę, klaidų tikimybę, ir sudarant sąlygas racionaliai ir tvariai naudoti išteklius. Kodifikavimas – vienas būtų tai įgyvendinti.
Statybos teisinių santykių kodifikavimas padeda supaprastinti ir sutrumpinti statybos procedūras, suteikia aiškumo ir skaidrumo statybos teisiniam reguliavimui. Dažnai teisėkūra būna paremta mokslininkų tyrimais ir išvadomis: LR statybos kodekso koncepcija išskiria svarbiausias SGC dalis ir pagal jas apibrėžia Statybos kodekso ir peržiūrimų teisės aktų apimtis.
LR statybos kodeksas pradėtas rengti 2022 m. dviem etapais. Pirmiausia Aplinkos ministerija parengė Statybos kodekso koncepciją, kurioje pateikė tris Statybos kodekso įgyvendinimo alternatyvas. 2022 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė koncepcijai, pasirinkdama alternatyvą, paremtą statinio gyvavimo ciklo stadijomis ir numatančią vidutinio masto reformą, į Statybos kodeksą perkeliant dalį šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatų, kartu siekiant kokybinės jų peržiūros.
Antruoju etapu parengtas Statybų kodekso projektas, kuris šiuo metu ir pateiktas darbo grupei analizuoti. Sudaryta iš ministerijų, kitų institucijų, socialinių partnerių, nevyriausybinių organizacijų ir akademinės bendruomenės atstovų, darbo grupė aktyviai teikė pasiūlymus, kurie buvo įtraukti į Statybos įstatymo pataisas. Taip pat buvo sudarytos sąlygos visuomenei sekti šį procesą.
Dabar pagrindinis darbo grupės uždavinys – išanalizuoti ir įvertinti Statybos kodekso projektą, kad jis atitiktų visuomenės ir sektoriaus poreikius.
[1] Išmaniojo pasirengimo rodiklis (SRI) yra Komisijos iniciatyva pagal Pastatų energinio naudingumo direktyvą, kuria matuojamas pastato gebėjimas naudoti išmaniąsias technologijas. Šios technologijos padeda mažinti išmetamo anglies dioksido kiekį ir kartu siūlo patogesnę bei efektyvesnę gyvenamąją aplinką. Pastato išmanumas reiškia jo gebėjimą jausti, interpretuoti, perduoti informaciją ir aktyviai reaguoti į kintančias sąlygas, susijusias su techninių pastato sistemų veikimu, išorine aplinka (įskaitant energijos tinklus) ir pastato gyventojų poreikiais.
