Lietuvos architektų patirtis projektuojant šalies mokyklas nelieka nepastebėta ir pasauliniu mastu. Dalis šios patirties dabar pritaikoma ir Bučos mokyklos projekte Ukrainoje, kur Lietuvos statybos standartai susiduria su vietos sąlygomis.
„2L Architects & Engineers“ architektė Giedrė Kličienė pasakoja apie projektus, kuriuose derinami sudėtingi technologiniai sprendimai, tvarumo principai ir bendruomenės įtraukimas – nuo pramoninių pastatų iki karinių miestelių.
–„2L“ veiklos pradžioje daug dėmesio skyrėte rekonstrukcijoms. Prie kokių projektų dirbate dabar?
– Kaip visada mūsų portfelyje didžiausią dalį užima industriniai projektai. Dar pernai pradėjome projektą su Rūdninkų kariniu miesteliu. Dabar intensyviai vyksta statybos. Projektas pareikalavo didelės koncentracijos, buvo daug iššūkių. Bet tas jausmas, kad prisidedi prie Lietuvos gynybos – labai geras.
Vis dar dirbame su mokyklomis tuo labai džiaugiamės. Tuoj atsidarys Šiaurės licėjus Vilniuje. Juokaujame, kad projektuojame mokyklas ir gamyklas. Iš pirmo žvilgsnio tai priešprieša, bet iš tiesų komandos papildo viena kitą: empatiškos komandos su vaikais papildo technologines, griežtesnes komandas.
Projektinėje stadijoje American English School Vilnius ir labai pradiniame – Buča mokykla Ukrainoje.
– Koks yra jūsų vaidmuo Buča mokyklos projekte?
– Į Bučos projektą atėjome beveik be kvietimo – buvome vieni iniciatorių. 2022 metais prasidėjo ši ilga kelionė. Tai sudėtinga savo neįprastumu – visgi karo niokojamoje šalyje vykstantis projektas. Yra daug įprastų procesiškai, bet neįprastų „buitiškai“ dalykų. Mums įdomu buvo tai, kad Ukrainoje energinės normos ir reikalavimai daug žemesni negu Lietuvoje. Mes įpratę, kad pastatas turi būti energiškai efektyvus, o čia susiduriame su priešprieša – nėra įpročio projektuoti tokius pastatus.
Kai kuriais atvejais tenka keisti teisės aktus, kad galėtume suprojektuoti tokį pastatą, kokio siekiame: tvarų, energiškai efektyvų, patogų, šiuolaikišką. Ta priešprieša po truputį nyksta – žingsnis po žingsnio įveikėme sunkumus, bet dar matome, kad laukia ilgas kelias.
– Tokio masto projektai paprastai vykdomi su partneriais. Kaip derinate atsakomybes?
– Mums labai pasisekė, nes pagrindiniai partneriai buvo dirbę Ukrainoje, turėjo draugų, pažįstamų, žinojo, kaip komunikuoti – tai palengvino procesą. O pats projektavimas panašus kaip Lietuvos mokyklose. Kuo daugiau įtraukiame vietos bendruomenę, savivaldybę, vaikus bei mokytojus. Susirenkame medžiagą, o tada vykdome pasiūlymus bei dirbtuves. Tai labai veikia – vaikai aktyviai dalyvauja. Pasiūlymų būna pačių keisčiausių: nuo įrašų studijos iki zoologijos sodo ar net kosminės stoties. Tokiomis idėjomis galima pagrįsti sprendimus. Mūsų ir ukrainiečių mentalitetai nėra kardinaliai skirtingi, todėl procesai labai panašūs.
– Kur slypi didžiausi iššūkiai?
– Atstumas. Nuvažiuoti ir pabendrauti – sudėtinga: traukiniai nevažiuoja, lėktuvai neskrenda, viena kelionė trunka apie parą, sieną kirsti tenka laukiant eilėse. Bendrauti per atstumą taip pat nėra lengva, ypač pradinėje stadijoje, kai įtrauktis turi būti didelė.
– Kokį projektą šiuo metu įgyvendinate kartu su Bučos mokyklos bendruomene?
– Turime finansavimą mažai „Miško klasei“ – apie 70 kv. m su šiltnamiu. Statybos vyksta. Vasaros pabaigoje ar rugsėjo pradžioje važiavome ne tik projektuoti, bet ir padėti – rengti, statyti, įtraukti bendruomenę. Iš Lietuvos važiavo apie 20 žmonių, o vietoje prisijungė apie 70 bendruomenės atstovų – vaikai bei tėvai. Kai atvažiavome buvo tik pamatai, o išvažiavome jau su pastatytu karkasu. Vaikai, padedami suaugusiųjų, sukalė lysves, pasodino augalus, padarė vabzdžių viešbutį. Atmosfera – labai šilta, rezultatas – labai teigiamas ir gana didelis.
– Jūsų pastangos neliko nepastebėtos – Bučos mokykla gavo specialų apdovanojimą 9-ajame UNECE tarptautiniame PPP forume Belgrade. Projektas įvertintas už tvarumą ir galimybę pritaikyti kitose šalyse. Kaip šie principai atsispindi kasdieniuose sprendimuose?
– Bučos projekte pritaikėme visą patirtį, kurią turėjome kurdami Kauno mokyklas. Beje, Kauno mokyklos taip pat buvo apdovanotos šiame PPP forume – Bučos projektas mums jau antras toks apdovanojimas. Apdovanojimas – už tvarumą, už energinį efektyvumą ir už galimybę pritaikyti kitose šalyse. Suprantame, kad mokykla – unikalus produktas, kurio lengvai neperkelisi, todėl taikome labiau patirties moduliavimą, o ne pastato perkėlimą.
– Kokia buvo auditorijos reakcija forume, kur greta jūsų buvo tuneliai, gamyklos, dujotiekiai?
– Labai šiltai sutiko. Visi žino, kas yra Buča ir kas vyksta Ukrainoje. Palaikymas jautėsi ir po renginio – dalyviai dėkojo, skatino, gyrė, net renginio metu buvo paaukota projektui. Tai labai džiugina.
– Jūsų portfelyje netrūksta projektų – nuo pramoninių pastatų ir mokyklų iki karinio miestelio. Papasakokite apie vieną iš sudėtingiausių projektų.
– Didžiausi projektai, kuriems skiriame daug energijos – jau minėtas Rūdninkų poligonas, karinis miestelis. Jo tipologija nėra tokia sudėtinga, bet sudėtingas pats projekto valdymas – tempas bei didelė komanda ir jos valdymas.
Dar vienas sudėtingų projektų, kurį vykdome ir planuojame užbaigti gal 2028 metų pirmą ketvirtį – „Rimi“ logistikos centras netoli Elektrėnų. Tai labai didelės apimties, daug paskirčių turintis pastatas – nuo gamybos iki logistikos centro, šaldymo kamerų. Visur, kur maisto gamyba yra sudėtinga: gaisro gesinimas, šaldymas, vėsinimas – technologinių iššūkių labai daug. Iš išorės kartais atrodo „dėžė“, bet kiek viduje yra sistemų, kiek reikia žinių, kompetencijų ir kokio dydžio komandos, kad ta „dėžė“ pradėtų veikti – įspūdinga.
– Dideli projektai dažnai reikalauja kūrybiškų techninių sprendimų. Koks netikėčiausias sprendimas iš jūsų praktikos?
– Iš savo praktikos prisimenu gyvenamojo namo atvejį. Pradėjus darbus paaiškėjo, kad po žeme bėga požeminiai šaltiniai, o buvo planuojamas požeminis garažas. Didelis iššūkis konstruktoriams – čia ne tik gruntiniai vandenys, o pastovi srovelė. Buvo daug streso, daug konsultacijų – pasitelkėme tuo metu VGTU mokslininkus, suprojektavome tarsi „baseiną po namu“. Kai pasakai – skamba paprastai, bet procesas nuo–iki buvo tikrai rimtas ir dabar jau galime pasidžiaugti, kad pavyko.
– O iš „2L“ patirties?
– „Hesburger“ majonezo gamykla šalia Kauno. Projektavome prieš kokius šešerius metus, diegėme labai šiuolaikiškus sprendimus – nuo vandens filtrų iki valymo įrenginių. Vien valdymo skydai – milžiniški. Iš pradžių buvo baimių, o paskui – džiaugiamės.
– Kuo skiriasi mažesni ir didesni architektūriniai projektai kalbant apie planavimą ir valdymą?
– Skirtumai labiau priklauso nuo tipologijos. Gali būti mažai kvadratinių metrų ir labai sudėtinga technologija (gamyba), o gali būti labai daug kvadratinių metrų, bet paprasčiau, nes sprendimai tipiniai, pasikartojantys.
Pavyzdžiui, 50 tūkst. kv. m logistikos centrą suprojektuoti gali būti lengviau nei 5 tūkst. kv. m gamybos pastatą. Komandos dydis, tempas ir terminai taip pat daro įtaką. Būna, kad tempą sumažina biurokratiniai momentai: pasirašai sutartį, sudedi grafiką, o paaiškėja, kad detalaus plano nepavyks greitai padaryti – vietoj 9 mėnesių darysime dvejus metus. Tada tenka prisitaikyti, kartais pristabdome, dirbame mažesnėmis iteracijomis, reaguojame į detaliojo plano sprendimus, padedame plano projektuotojams priimti teisingus sprendimus. Tempas ženkliai sumažėja ir keičiasi planai.
– Galbūt galite pasidalinti istorija, kai projektų valdymo įrankiai „išgelbėjo“ projektą, laiką ar resursus?
– Buvo istorija, kuomet klientas priekaištavo, jog jo projektui skiriame labai mažai laiko. „Teamhood“ projektų valdymo įrankio pagalba galėjome parodyti, jog laiko ne taip ir mažai buvo skirta. Lengva ištraukti, kas, kiek ir ko padarė.
Vėlgi dėl laiko sakičiavimo – nepaprastai patogu dabar, kai jau turime nemažai duomenų, vertinti, kiek truks vienas ar kitas būsimas projektas ir kiek resursų reikia jam numatyti. Tai naudinga vertinant būsimų darbų apimtis.
– Ką rekomenuotumėt įmonėms, kurios nesiryžta pereiti prie skaitmeninio projektų valdymo?
– Labai rekomenduoju pradėjus tęsti ir tęsti atsakingai, negrįžti prie įprastų ir „patogių“ įpročių. Tam, kad būtų pamatyta nauda, reikia dauomenų. Duomenims surinkti reikia laiko. Tad, jei tik apsišarvuosite kantrybe ir nepaleisite šio dalyko tekėti savo vaga, nustebsite, kiek galima gauti naudingos informacijos.
– Šiandien architektūra ir tvarumas eina išvien – nemažai apie tai kalbate savo svetainėje bei socialiniuose tinkluose. Kaip tvarumo principai integruojami į projektų planavimą ir sprendimų priėmimą?
– Norėtume, kad tvarumo principai būtų 100 proc. integruojami taip, kaip galvojame, bet tai visada dialogas su klientu: ką galime pasiūlyti, ką klientas priima, ką papildo ar atsisako.
Deja, tvarumas ilgina procesą ir didina kaštus – tiek projektavimo, tiek statybos. Tą balansą rasti – didelis iššūkis.
– O kokios tvarumo tendencijos dabar vyrauja architektūroje?
– Turime labai gerą statybinę bazę. Nauji pastatai turi atitikti A++ klasė ir klientai to nori. Įsitvirtina įvairūs standartai, tokie kaip BREEAM ar LEED – jie integruojami į projektavimą ir pastato valdymą. Jie padeda efektyvinti eksploatacijos kaštus, gerina darbuotojų pasitenkinimą ir aplinką, yra reikalavimų, kurie mažina sergamumą. Nuo medžiagų pernaudojimo iki to, kaip žmogus jaučiasi aplinkoje. Tačiau tai ilgina projektavimą ir didina kaštus, bet klientai noriai investuoja.
– Vadinasi, projekto valdymui įtaka – labiau neigiama, bet po statybos rezultatas – teigiamas?
– Taip. Vadovėliai sako: planavimas turi būti ilgas, vykdymas – trumpas. Noras būti tvariu pailgina planavimą, bet įgyvendinus – atsiperka. Gal trūksta kantrybės laukti atsiperkamumo ir dar nėra daug praktikos Lietuvoje, kad lygintume, kas nutinka po 20 metų – tiek dar nepraėjo. Bet labai tikiu šia tendencija. Kaip energinis efektyvumas dabar privalomas, taip ir CO₂ emisijų skaičiavimas bus privalomas projektuose – standartizuota praktika.
– Kas jus šiandien labiausiai įkvepia architektūroje ir kas labiausiai erzina?
– Šiuo metu labiau įkvepia kvartalų, rajonų konversija. Kuomet dideli pramonės, uostų rajonai yra konvertuojami į gyvenamąją, visuomeninę erdvę. Hamburgas, Kopenhaga, mūsų vilnietiškas Paupys ir naujai konvertuojama Vilkpėdė – puikūs įkvėpiantys pavyzdžiai.
Labiausiai erzina monofunkciniai kvartalai. Jų gyvybingumas yra periodinis, gana dažnai tampa nesaugūs, nes gatvėse nebūna žmonių.
– Jeigu galėtumėt pasakyti vieną sakinį apie ateities architektūrą – koks jis būtų?
– Pastatai ir statybos yra atsakingi už 38 % visų su energija susijusių CO2 emisijų. Pagrindinė tema visuose forumuose yra tvarumas. Esu tikra, kad ši tendencija tik stiprės. Ateityje architektūros praktika bus dar labiau orientuota į energijos vartojimo efektyvumą pastatytoje aplinkoje, medžiagų pernaudojimą, atnaujinimą, renovaciją ir pan.
Tad trumpai ateities architektūrą apibrėžčiau „atgaivinimas, o ne griovimas“.
Visą „Teamhood“ tinklalaidę galima peržiūrėti „YouTube“ platformoje.
