Švietimo įstaiga, Erudito licėjus, įsikūrė po kapitalinio ESO priklausiusių patalpų remonto Vilniaus Senamiestyje. Mokyklos interjere, vietoje įprastų švelnių spalvų ir gyvūnų atvaizdų sukurtas tarsi rokeriškas įvaizdis, kuriame išryškinti varžtai, betonas, metalas. Toks architektų bandymas netiesiogiai pasipriešinti tradiciniam įvaizdžiui, kai vaikas yra perdėtai saugomas, jam liepiama kalbėti tik gražius žodžius, dainuoti pozityvias dainas, o tėvai visur jį lydi, nuo durų iki durų. Siekta sukurti tokią mokyklą, kuri ugdytų savarankišką, savimi besididžiuojantį žmogų, tai lyg priešprieša konservatyviam mokykliniam etiketui, taisyklėms ir įvaizdžiui. Visgi mokykloje, kurioje ugdymo procesas orientuotas į bendradarbiavimą, bendruomeniškumą, komandinį ir projektinį darbą, šios vertybės turėtų atsispindėti ir pačios mokyklos interjere.

Erudito licėjus išsiskiria iš tradicinių mokyklų

‎‎Miesto centre projektuotas Erudito licėjus skiriasi ir bendrųjų erdvių konfigūracija. Nėra laisvai projektuojamo sklypo, kur galėtų tilpti ir didesni stadionai, ir užželdinti plotai. Kadangi erdvės yra ribotos, reikėjo koncentruotis į tam tikrą mokyklos nuotaiką, sukurti ją pačiame pastate, mažoje erdvėje. Daug kas turi nusistatę tam tikrus standartus, kurių neva privaloma laikytis: vaikas negali mokytis, jeigu yra juodos spalvos interjere arba jei matosi į sieną įsukti varžtai ar yra aštrių kampų. Tuomet architektų komanda mokykloje norėjo ne tik sukurti išskirtinį įvaizdį, bet ir išprovokuoti diskusiją prieš nusistovėjusias „taisykles“.

Pats pastatas yra šešių aukštų su rūsiu, sklypo beveik nėra, o anksčiau jis buvo skirtas administracijai – planinis išdėstymas gana netvarkingas dėl begalės įvairių pertvarų, peraukštėjimų. Nors struktūra atrodytų visai paprasta: koridorius, kabinetai šonuose ir funkciniai mazgai keliose vietose, vis dėlto saviraiškos galimybės yra gana apribotos. Mokykla, turinti išskirtinį įvaizdį, savo charakterį, staiga turi tilpti į tokį persiuvamą seną kostiumą. Architektai maksimaliai išnaudojo esamą situaciją, įtraukė mažus atradimus pastate ne tik interjerui, bet ir bendrai nuotaikai sukurti.

‎‎Tai gelžbetonio karkaso sovietinis pastatas, kur yra kvadratinės gelžbetonio kolonos, laikančios rėmo sijas, ir surenkamos perdangų plokštės – statinys visas surenkamas kaip lego iš gelžbetonio gaminių. Sovietmečiu gamintų konstrukcinių detalių būklė buvo arti avarinės. Nuspręsta kurti švarų, gražų, naują fasadą, kuriame įkomponuotos didžiulės aliuminio rėmo vitrinos ir langai. Suplanuotos kokybiškos klasės, atitvertos, o esančios kolonas – eksponuotos, parodant jų istorinį sluoksnį. Išvalius ir sutvarkius aplinka, buvo paliktas grubus betonas ir jame esančios metalinės detalės.

‎‎Nestandartiniai erdvių sprendiniai

Mokyklos teritorija minimali, todėl ten atsirado tik būtiniausios funkcijos – nedidelės sporto aikštelės ir laisvalaikio zona. Tačiau unikaliomis erdvėmis išsiskiria pačios mokyklos vidus, be šiuolaikines technologijas turinčių klasių, poilsio zonų. Aukščiausių standartų valgyklai skirta jauki ir ypatinga erdvė cokoliniame aukšte su vitrinomis iš vienos fasado pusės. Ši salė yra universali ir gali būti pritaikyta įvairiems posėdžiams, spektakliams, renginiams ir kitoms mokinių sugalvotoms veikloms.

Ypatingas dėmesys skirtas ir sporto erdvėms  – atnaujintas ir modernizuotas buvusęs 30 kv. m ploto baseinas. Taip pat 6 aukšte įrengta nauja sporto salė, kuri ne tik funkcionaliai išnaudoja mansardos aukšto erdvę, bet ir sukuria ypatingą estetinio grožio jausmą.