Probleminės miesto vietos it dėmės akyse darko urbanistinių struktūrų vienovę, kelia nemažai iššūkių tiek fiziniam būviui, tiek socialiniam audiniui. Dažnai norime greitų sprendimų, tačiau jie tėra laikinas problemos maskavimas, o ilgalaikė tvari urbanistinės regeneracijos vizija reikalauja gilios analizės, tyrimų ir visų suinteresuotų šalių įsitraukimo.

Probleminių vietų identifikavimas urbanistinėje schemoje neapsiriboja sausa bendrųjų planų ar miestų analize ir izoliuotų teritorijų regeneravimu. Siekiant užtikrinti ilgalaikį kokybišką rezultatą derėtų išplėsti tyrimus iki socialinių ir istorinių pamatų, ant kurių ir stovi miestai. Tai nėra tik mechaninio „standartinių“ užstatymo, tankumo, žaliųjų erdvių, ir kt. rodiklių laikymasis, veikiau visų kintamųjų ryšių įvertinimas. Būtų galima išskirti chronologinę įvykių ir reiškinių seką, kurios paisymas padėtų įveikti urbanistinės regeneracijos iššūkius ir (per)planuoti miestus į tvaresnes urbanistines struktūras. Apie tai savo paskaitoje kalbėjo architektas-urbanistas Donatas Baltrušaitis.

Miestas ir tapatybė

Tapatybė (kolektyvinis identitetas, genius loci, unikali erdvė) – negalime kurti miesto be šios temos. Pasak D. Baltrušaičio, ją dar galime pavadinti kolektyviniu identitetu. „Iš esmės, kuo miestas turi daugiau specifinių savybių, tuo jis įdomesnis ir išskirtinesnis“, – sako jis.

Mokslininkas Yaneeras Bar-Yamas atskleidžia žmonių socialinės hierarchijos struktūrų tiesiogines sąsajas su urbanistinių struktūrų modeliais, o jo atlikti tyrimai rodo, kad negalime vertinti urbanistinės struktūros, neatsižvelgdami į gyventojų struktūros tarpusavio ryšius. Galime užduoti sau klausimą: kas Vilnių daro Vilniumi? Tai miesto tapatybės ženklai, istoriniai sluoksniai, sovietinis palikimas, atminties simboliai. Šie sluoksniai atneša tam tikros problematikos, iššūkių, tačiau kartu ir idėjų, o gal net ir sprendimų tolesnei miesto raidai. Miesto tapatybės formavimasis remiasi istorine atmintimi, kolektyviniu sentimentu ir bendra kultūra, tai yra tarsi miesto „statybinė medžiaga“.

Evoliucionuojant žmonių socialiniams santykiams kartu evoliucionuoja ir miestai, ilgainiui sudėtingėja urbanistinių struktūrų tarpusavio ryšiai. Mokslininko Yaneer Bar-Yam tyrimo (angl. New England Complex Systems Institute (NECSI)) iliustracija

Priešingai, „greenwashing“ dažnai skatina sprendimus ar teorijas, kurios atrodo tvarios, tačiau realybėje neatitinka tvarumo principų. Pavyzdžiui, pasyvaus namo statyba viduryje laukų be jokios esamos infrastruktūros arba „išmaniojo miesto“ technologijų diegimas vien tik tam, kad jos būtų diegiamos, realiai nedaro esminių pokyčių, kurie turėtų teigiamos įtakos aplinkai. Tokiu būdu dažnai pametami ir esminiai sociokultūrinės tapatybės ir identiteto elementai. Tokie sprendimai ne tik klaidina visuomenę, bet ir trukdo kurti gyvybingus miestus, nes skatina neatsakingą vartojimą ir blokuoja tikrąsias tvarumo iniciatyvas.

Miestas kaip įvykis

Įvykis mieste – tai sociokultūrinis atsitikimas, kolektyvinė sąmonė, lemianti, kaip vystosi skirtingi miesto rajonai. Esamą urbanistinę struktūrą papildžius bendruomenės įveiklinimu, istorinei tapatybei suteikiamas naujas braižas. Urbanistinę struktūrą traktuojant kaip formą, įvykį būtų galima prilyginti sociokultūriniams veiksniams. Visų pirma, bet kokie erdviniai objektai, turintys stiprų identitetą, gali tapti sociokultūriniu įvykiu. Tuo gali tapti ne tik architektūriniai objektai, bet ir kiti miesto elementai, tokie kaip viešosios erdvės, gatvės, paminklai ir kt. Net ir laikini eksperimentiniai projektai, galimybių studijos ir pasiūlymai sąlyginai tampa bendruomenes vienijančiu įvykiu, atspindinčiu mieste susiklosčiusią tapatybę, gyventojų poreikius ir prioritetus. Viso to kulminacija – kompleksinė prastai išnaudotų teritorijų regeneracija, kuri savo ruožtu, prisideda prie bendro miesto tvarumo ir gyvenimo kokybės lygio kėlimo.

Viena iš urbanistinio planavimo atšakų yra taktinis urbanizmas, kuris remiasi kolektyvine vietokūra, mąstymo pokyčiu nuo vieno planuotojo, užkoduojančio urbanistinės struktūros ateitį, į bendruomenės įtraukimu paremtą planavimo procesą. Vienas iš pavyzdžių, Belgijoje, Leveno mieste įgyvendinta apleisto siuvimo gamyklos konversija „HAL 5“. Jos metu žmonės buvo kviečiami kurti architektūrą ir jos aplinką kartu, t. y. kiekvienas norintis galėjo tapti daliniu akcininku, prisidėjęs vos 50 eurų. Tai bendruomenę vienijantis projektas: buvusi gamykla virto daugiafunkciu bendruomeniniu objektu su kolektyviniu miesto daržu, komercinės ir visuomeninės paskirties veiklomis. Tokios urbanistinių transformacijų procesai mažais žingsniais vyksta ir Lietuvoje.

Suvienytos bendruomenės projektas Belgijoje, Leveno mieste – apleisto siuvimo gamyklos konversija „HAL 5“. Architektūros projekto autoriai „A33 architecten“.

Urbanizuotos teritorijos – ekosistemos dalis

Nederėtų svarstyti apie urbanistinę regeneraciją neįtraukiant ekologijos elementų – subalansuotam miesto vystymui būtina urbanizuotų teritorijų ir gamtinio karkaso pusiausvyra. Miesto kokybė priklauso nuo balanso tarp erdvinių elementų intensyvumo, tankumo ir socialinių grupių įvairovės. Šis ryšys yra stiprinamas, o funkcinis ir ekologinis atsparumas didinamas, kai urbanistinės koncepcijos ir projektai yra paremti ekosistemų paslaugomis.

Ekosistemų įtaka analizuojama siekiant užtikrinti nenutrūkstamą žaliųjų struktūrų tinklą bei balansą tarp erdvinių elementų intensyvumo, tankumo ir socialinių grupių įvairovės. BAULAND vystomo Mamuto parko projekto analizė.

Pasak D. Baltrušaičio, ekosistemų įtaka gali būti aktualizuojama tiek stambaus mastelio urbanistinėse struktūrose, tiek konkrečių teritorijų atvejais. Pavyzdžiui, Briuselio regiono ir jo periferijų atvirų erdvių urbanistinėje vizijoje akcentuojamas gamtinių elementų fragmentiškumo iššūkis, siūloma skirtingoms atvirų erdvių tipologijoms pritaikyti skirtingas priemones – pritaikyti jas rekreacinėms bei agrokultūriniams poreikiams. Panašiai vyko „Wonderwoud“ – apleisto oro uosto Gente – transformacija į įvairių ekologinių kraštovaizdžių parką. Tai – geras pavyzdys, kad ir specifines industrines vietas galima regeneruoti kuriant vientisą ekologinį tinklą.

Regeneruojant užstatytas teritorijas, pagrindiniu tikslu tampa miestų (per)planavimas įtraukiant subalansuotą urbanizuotų ir gamtinių struktūrų tinklą, siekiant, kad miestas neįtakotų klimato pokyčių.

Europoje taikomi inovatyvūs planavimo įrankiai, kurie leidžia įvertinti erdvinę informaciją, teritorinę vertę, tapatybę ir potencialą. BUUR iliustracija.

Tvarumo sąvoka apima kompleksinį darnaus miesto suvokimą, Briuselio sostinės regiono sukurtas ir naudojamas „Be sustainable“ planavimo įrankis įtraukia net per 200 kokybinių ir kiekybinių kriterijų. Jį remia „Bruxelles Environnement“, „Brussels.perspective“, „Société d‘Aménagement Urbain“ (SAU), „Urban.brussels“, BMA (Briuselio vyriausiojo architekto biuras).

Urbanisto kaip kokybiško pokyčio iniciatoriaus vaidmuo

Urbanistinių struktūrų formavimas istoriškai vyko savaimine eiga, o įtraukus sisteminį mokslą, atsirado ir paties urbanisto, kaip kokybiško miesto planavimo iniciatoriaus, dėmuo. Tai profesija, orientuota į fizinį miesto struktūrų planavimą ir valdymą, apimanti ir miesto gyvenimą, sociologiją ir kultūrą. „Urbanistikos negalima traktuoti vien kaip fizinių parametrų ar vientisos urbanistinės struktūros kūrimo mokslą, ji turi be galo daug atšakų, o didžiausias iššūkis Lietuvoje kyla tuomet, kai ši samprata yra suprimityvinama“, – pabrėžia D. Baltrušaitis. Sekant šiuo požiūriu, miestų tankinimas iš esmės nėra tikslas, o tik viena iš priemonių kokybiškai miestui vystytis. Vienas galimų scenarijų: įvertinti gyvenseną mieste, tada kokybišką gyvenamąją aplinką, viešųjų erdvių tinklą ir tik tada formuoti urbanistinę struktūrą su atitinkamu tankumu. O paties tankumo rodiklius derėtų vertinti pagal individualias teritorijas ir miesto tapatybės, sociologinį ir kultūrinį kontekstą.

„Architektūra ir urbanistika turėtų keistis iš esmės, kad būtų veiksmingos prisitaikant prie intensyviai besikeičiančių socioekonominių sąlygų“, – tarsi reziumuoja paskaitos turinį dr. Krzysztofo Nawrateko mintis.

Straipsnis parengtas remiantis architekto-urbanisto, „Bauland“ įmonės įkūrėjo Donato Baltrušaičio paskaitą „Urbanistinė regeneracija: kaip (per)planuoti miestus ir urbanistines struktūras išnaudojant miesto turimą potencialą.“ Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Subalansuotas miestų tankinimas“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir UAB „ACO Nordic“