Justina GRAINĖ
Kadaise aikštės miestuose būtinai turėjo būti didelės ir erdvios, tačiau jose mažai kas norėdavo leisti laiką. Šiandien viešosios erdvės formuojamos taip, kad būtų naudojamos miesto žmonių ir taptų traukos centru. Didžiulis vaidmuo planuojant ir projektuojant viešąsias erdves tenka ir bendruomenei. Nuo ko prasideda projekto kūrimas ir kokios tendencijos šiandien stebimos?
Apie tai kalbėjomės su Vilniaus miestą nuo 1996-ųjų projektuojančios ir skaitmenizacijos procesus vystančios bendrovės „ID Vilnius“ architektu Linu Ūsu. Paklaustas apie Vilnių ir jo, kaip miesto, tapatybę, specialistas sako, kad gyvendamas Vilniuje daugiau kaip dešimt metų jau gali save vadinti tikru vilniečiu: „Man labai patinka turėti galimybę prisidėti prie miesto planavimo ir projektavimo. Taip, kaip vilnietis ir kaip architektas turiu savo asmeninę nuomonę apie viešąsias erdves, bet kartu stebiu, jog mūsų miestas gyvas, jame daug žmonių ir daug įvairių nuomonių. Mums tereikia išgirsti vieniems kitus ir susitarti, kaip mūsų miestas, kaip mechanizmas, turi veikti.“
Paklaustas, kokie svarbiausi prioritetai, projektuojant viešąją erdvę, pašnekovas teigia, kad pirmasis žingsnis visada yra dialogas su vietos bendruomene. Juk kuriama erdvė skirta žmogui, todėl pirmiausia turi atitikti jo poreikius. „Smagu, kad visuomenė vis aktyviau įsijungia į viešųjų erdvių planavimą. Tai mums, projektuotojams, labai padeda. Manau, turime atidžiai klausytis žmonių ir juos išgirsti, nes būtent jie ir naudojasi tomis viešosiomis erdvėmis.
Anksčiau darbas vykdavo taip, jog pirmiausia, gavus užsakymą, ruošdavome projektinius pasiūlymus ir pristatydavome juos visuomenei. Dabar procesas keičiasi, todėl šiandien pirmas darbas, kurį turime padaryti, yra susitikti su bendruomene ir išgirsti jos poreikius“, – sako „ID Vilnius“ architektas L. Ūsas.
Kokios yra šių dienų viešųjų erdvių tendencijos?
- Duomenų panaudojimas. Bendrovė „ID Vilnius“, projektuojanti įvairias Vilniaus erdves, save pristato kaip miesto duomenų centrą. „Visi tie duomenys šiandien naudojami miestui projektuoti ir planuoti. Tai rodo naują požiūrį, kur link juda Vilnius kaip miestas“, – pažymi L. Ūsas.
Viešųjų erdvių projektavimo proceso metu naudojami „ID Vilnius“ sukaupti aplinkos analizės duomenys, pavyzdžiui, triukšmo sklaidos. Atsižvelgiant į juos, parenkamos vaikų žaidimų aikštelių ar ramaus poilsio vietos. Kaip triukšmo mažinimo priemonės mieste gali būti planuojami ir želdiniai.
- Daugiau žaliųjų erdvių. Specialistas pastebi, kad pastaruoju metu visuomenė labiau laukia tokių viešųjų erdvių projektų, kuriuose daugiau vietos skiriama želdynams ir augalams, mažiau trinkelių ir betono: „Tyrimai rodo, kad vienas iš artimiausių žmogui elementų yra želdiniai, todėl net ir mieste būtent žaluma yra tai, kas žmogų žavi, kas jam sava ir artima. Šiandien viešosios erdvės vis labiau traukiasi nuo trinkelizuotų vizijų ir tampa žalesnės bei įvairesnės.“
- Pritaikymas aplinkai. „Net ir renkantis dangas labai svarbu atliepti tai, kokioje aplinkoje kuriama viešoji erdvė. Natūraliame miško parke rinksimės natūralaus grunto takus, o formuojant erdvę urbanizuotoje aplinkoje nėra didelės vietos eksperimentams, nes dažniausiai pasirenkamos dangos, kurios jau naudojamos mieste, siekiant išlaikyti vientisumą ir ilgaamžiškumą, – tai daugiausia granito gaminiai“, – sako architektas.
- Erdvė visų poreikiams. L. Ūsas pasakoja, kad būtent diskusijos su bendruomene ir sukuria viziją, kokia viešoji erdvė turi būti: „Kartais atvykstame manydami, kad konkrečioje erdvėje reikia didelio projekto, didelių pokyčių. Bet bendruomenė pasako, kad jiems kaip tik patinka natūrali aplinka, ir pasirodo, kad didelis projektas nebūtinas, užtenka ir minimalių pokyčių. Visgi, turime įsitikinti, kad viešoji erdvė atitiktų visų žmonių poreikius.“
- Žmogiškasis mastelis. Architektas pastebi, kad tarp dabartinių tendencijų, kuriant viešąsias erdves, žmogiškajam masteliui skiriama vis daugiau dėmesio, todėl pagal tai viešosiose erdvėse formuojama daugiau vietos dviratininkams, erdvės mažinamos ir artinamos prie žmogaus.
- Ergonomiška mažoji architektūra. Specialisto teigimu, šiandien viešosiose erdvėse skiriama daugiau dėmesio ergonomiškiems, o ne pagal dizainą tinkantiems sprendimams: „Pavyzdžiui, suoliukas be atlošo yra daug gražesnis pagal savo dizainą, bet žmogui, kuris ateina čia pasėdėti, atlošas yra tiesiog būtinas. Be jo jau po kelių minučių pradės skaudėti nugarą. Siekiant, kad žmonės naudotųsi viešąja erdve, mažoji architektūra pirmiausia turi būti funkcionali ir patogi.“
- Tvaresnis požiūris. Kadaise viešosiose erdvėse buvo labai dažnai sutinkami fontanai, kurie, kaip sako L. Ūsas, dažniau būdavo skirti vėsinti tam tikras pastatų inžinerines sistemas: „Šiandien idėja, kad viešojoje erdvėje būtų vanduo, yra tik graži mintis, bet tokiam objektui išlaikyti reikalingi dideli kaštai. Mažesnėse erdvėse tokie elementai yra brangus ir mažai pasiteisinantis elementas.“
- Racionalus apšvietimas. Šiuo metu projektuojant viešąsias erdves, pasak L. Ūso, stengiamasi atsisakyti perteklinio apšvietimo. Pavyzdžiui, anksčiau buvo populiaru parkuose apšviesti ne tik takelius, bet ir medžius. Tačiau laikas parodė, kad tokie sprendimai prisideda prie šviesos taršos mieste, o kartu neigiamai veikia ir augalus, pavyzdžiui, apšviesti medžiai ilgai nenumeta lapų rudenį ir net žiemos pradžioje.
Ko Vilnius sulauks ateityje?
Kalbėdamas apie naujausius ir įdomiausius projektus, kurie greitai puoš Vilnių, L. Ūsas atskleidžia, kad kaip tik šiuo metu miesto centre baigiamas didžiulis darbas: „Tai Tauro kalno projektas, kurio metu kompleksiškai tvarkoma ši viešoji erdvė. Taip pat šalia esanti Liuteronų sodo teritorija, kurią sutvarkius bus atvertos senosios Liuteronų kapinės, suformuoti įėjimai, įrengti pėsčiųjų takai, apšvietimas, sutvarkyti želdynai. Šalia, virš Tauro gatvės, jau pastatytas pėsčiųjų viadukas, kuris sujungs planuojamą koncertų salę ir senamiestį. Be to, pavasarį Šnipiškėse visuomenei bus atverta Šnipiškių aikštė.“
Didžiulis dėmesys skiriamas ir miegamųjų rajonų viešųjų erdvių atnaujinimui. „Pavyzdžiui, planuojama atnaujinti Lazdynų mikrorajone esančią aikštę prie skulptūros „Rytas“. Dabar tai aikštė, kurioje daug kietų dangų, atraminių sienų, tad bandysime ją pritaikyti žmogui ir sutvarkyti, kad ji ir toliau galėtų būti naudojama vietos bendruomenės per šventes ir prekybai.
Šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas miegamiesiems rajonams, kur turime nemažai projektų, tad artimu metu didžiausi pokyčiai pasimatys būtent kiek toliau nuo centro nutolusiose miesto dalių viešosiose erdvėse“, – sako „ID Vilnius“ architektas L. Ūsas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“ | 2024 VIEŠOSIOS ERDVĖS
