Po bemaž 20 metų užsitęsusių diskusijų Lukiškių aikštė pagaliau virto reprezentacine ir sykiu miestiečių poilsiui atvira – demokratiška – žaliąja erdve.

Erdvė – reprezentacijai ir rekreacijai

Architektų biuro „Architektūros linija“ architektas Gintaras Čaikauskas, parengęs Lukiškių aikštės sutvarkymo projektą kartu su kolegomis Linu Naujokaičiu, Kęstučiu Akelaičiu (projekto vadovas), Virginija Venckūniene, Alicija Grigūniene, Vyteniu Raugala, Urte Aidukiene, Arūnu Lataku, Faustu Lasiu, Arūnu Andrašiūnu (projekto inžinerinių dalių vadovas – inž. Renaldas Aleksandravičius), priminė, kad urbanistine prasme istorijoje Lukiškių aikštė niekuomet nebuvo galutinai užbaigta tradicinė miesto aikštė, kurianti struktūrinį urbanistinį audinį. Priešingai – šią erdvę suformavo aplink besivystantis miesto užstatymas. Priemiesčio laukai, kuriuose tuo metu atokiau nuo centro įkurta didžiulė atvira turgavietė, vėliau – laipsniškai suformuota ideologizuota erdvė. Tokia evoliucija lėmė pagrindines vietos ypatybes: teritorijos dydį, trapecinę aikštės formą, viešųjų erdvių pobūdį, greta esančių gatvių trasas, stilistiškai įvairią aplinką.

[su_quote cite=”Gintaras Čaikauskas”]Atrodo, anksčiau buvo ir takų, ir vejos, bet aikšte beveik niekas nesinaudojo, ji buvo atgrasi, skubiai praeinama. Tai pavyzdys, kaip galima atgaivinti ir įdarbinti miesto erdves. Gyvybingumas – svarbiausias tokio projekto sėkmės rodiklis.[/su_quote]

Daugiau nei 20 metų trukusios šalies visuomenės grupių diskusijos, daugybę kartų vykę architektūrinių idėjų ir meninių akcentų konkursai, daug skirtingų, dažnai iš esmės prieštaringų vizijų, tariamai „galutinių ir nekeičiamų“ sprendimų, tiek pat pažadų ieškant įgyvendinti tinkamo projekto. Architektų komanda, rengdama erdvės techninį projektą, laikėsi nuostatos suderinti skirtingų visuomenės grupių nuomones. Šiam tikslui įgyvendinti iš užsakovų pusės buvo suformuotos dvi darbo ir priežiūros grupės, kuriose dirbę įvairių sričių atstovai viso proceso metu stebėjo projektavimo ir realizacijos eigą, teikė įvairiausius pasiūlymus. „Pagrindinis siekis – didžiulėje miesto erdvėje atspindėti visų socialinių grupių lūkesčius. Lukiškių aikštės erdvė išsaugos vyraujantį žaliąjį charakterį, tačiau joje bus aiškiai suformuotos ir išreikštos funkcinės zonos, atspindėti skirtingų epochų istoriniai sluoksniai. Aikštė natūraliai taps savotišku laisvės ir demokratijos simboliu“, – taip Lukiškių aikštės tvarkybos darbų projektą kone prieš metus pristatė architektas G. Čaikauskas.

Architektai nusprendė, kad esminei nuostatai – suderinti reprezentacinę ir rekreacinę funkcijas – svarbu, visų pirma, aiškiai atskirti reprezentacines, memorialines, visuomenines ir rekreacines zonas, o tuomet jas susieti į vieningą kompozicinę visumą. Sprendinį akcentuoja meninės įtampos linija – simbolinė riba tarp okupacijų ir laisvės. Šis pjūvis erdvėje išryškino dvi dalis: reprezentatyvią kietąją aikštės zoną, kurioje galės vykti renginiai, miesto šventės, mugės, ir žaliąją – demokratinę zoną, kurioje daug gyvybės ir žalumos, vietos piknikams, lauko kavinės, vaikų žaidimų, mankštinimosi aikštelės, pasivaikščiojimų takai, dviračių takas. Čia įrengiami nauji šviestuvai, kiti mažosios architektūros elementai. Žaliosios erdvės takelių sistema, nuo pagrindinio tako – kamieno skylanti į smulkesnes šakeles ir betarpiškai įsiliejanti į gretimas miesto erdves, pavadinta „Gyvybės medžiu“.

Sprendimai – tik argumentuoti

Įgyvendinant tvarkybos darbų projektą, atsisakyta esamos kietos, pompastiškos centrinės simetrijos aikštės kompozicijos, Vilniaus urbanistinei struktūrai istoriškai nebūdingų ašių. Vietoje jų suplanuota demokratiška, universali, lengvai įvairioms funkcijoms pritaikoma viešoji erdvė, atspindinti šių laikų miestiečių poreikius. Žaliojoje aikštės centrinėje dalyje nutiesti funkcionalūs, dinamiškos formos tranzitinio judėjimo takai, perimetruose suformuotos alėjos.

Reprezentacinei aikštės erdvei išgrįsti panaudota šiurkštaus paviršiaus pjauto, atsparaus šalčiui granito plokščių danga. Laisvo planavimo takeliai ir perimetriniai takai išgrįsti Lietuvoje pagamintomis, gerai eksploatuojamomis šviesiomis betoninėmis trinkelėmis su granito atsijų paviršiaus danga.

Visa aikštės centrinė dalis pritaikyta įvairiausiems renginiams. Kietoji dalis skirta intensyviam naudojimui. Dešiniajame sparne, priešais Okupacijų ir laisvės kovų muziejų (buvusius KGB rūmus), suformuota vieta laisvės kovų memorialui, kairiajame, priešais Muzikos ir teatro akademiją, įrengtas interaktyvus taškinis vandens fontanas. Visa žalioji aikštės erdvė palikta ramiam ir aktyviam poilsiui, pramogoms. Perplanuoti ir atnaujinti pėsčiųjų takai, įrengti apšvietimo, laistymo ir kiti aikštės priežiūrai bei renginių organizavimui reikalingi inžineriniai tinklai. Inžinerinei daliai – tam, be ko negali egzistuoti aikštė, skirta nemaža dalis lėšų. Aikštės perimetru augančių medžių eilės išsaugotos, sykiu pasodinta naujų.

Didelė reikšmė skirta rytų ir vakarų kraštinėms. Reprezentacinė aikštės paskirtis pabrėžta dviejomis formuojamų liepų kraštinėmis. Šis sprendimas ne tik vizualiai „suminkštino“ erdvinį perėjimą nuo aukštų senųjų liepų atviro žaliojo centro link, bet ir suformavo naujas jaukias poerdves šalia perimetrinių takų.

Takų sistemos idėja ir forma, anot tvarkybos darbų projekto autorių, nėra atsitiktinė, formali, ji turi simbolinę prasmę ir funkcionaliai atitinka realias traukas, pėsčiųjų judėjimo kryptis. Konceptuali reikšmė – pirmapradėje žalumoje atsiveriantis „praplėštas istorinis buvusios turgavietės sluoksnis“ paryškintas birios dangos intarpais. Šis sprendimas, atlikus želdynų vertinimą, leido tikslinti takų kryptis, didinti ar mažinti dangų kiekį, lengvai pritaikyti takelius prie esamos situacijos.

Sėkmės matas – aikštės gyvybė

Dabartinės Lukiškių aikštės kontūrai ir ribojančių gatvių tinklas atsirado kartu su Naujamiesčio priemiesčiu XVIII–XIX amžiuje. Pačios aikštės erdvė suformuota XX a. viduryje, kai aikštės kompozicija, takų sistema ir želdynai buvo funkciškai ir kompoziciškai susieti su Lenino paminklo skulptūra. XX a. pabaigoje, demontavus Lenino paminklą, visa aikštės kompozicija tapo nebeprasminga ir dabartiniame istoriniame kontekste nevertinga. Centriška, spindulinė aikštės takų sistema ir dangos ilgą laiką buvo nepakeistos.

XXI a. pradžioje rekonstruojant Gedimino prospektą pertvarkyta tik pietinė aikštės prieigų dalis. Bendra aikštės takų architektūrinių elementų ir želdynų būklė prieš pradedant tvarkybos darbus buvo patenkinama, tačiau takų danga iš raudonų atsijų buvo sunkiai prižiūrima ir nepraktiška, o aikštės infrastruktūra skurdi ir nebeatitikusi miesto ir miestiečių poreikių, nepritaikyta renginiams ir rekreacijai. Aikštės estetinė išraiška ir architektūrinė kompozicija neatitiko šiandienių reikalavimų, keliamų vienai svarbiausių Vilniaus ir visos šalies reprezentacinių aikščių.

„Be Lukiškių aikštės sutvarkymo svarbos valstybiniu politiniu aspektu – tai didžiulė dovana miestui. Miesto viešųjų erdvių, ypač miestų aikščių, tvarkymo istorijoje įvyko tam tikras šuolis. Miestiečiai gavo dar vieną, sutvarkytą, didžiausią viešąją erdvę mieste. 3,5 ha anksčiau visiškai neveikęs plotas ėmė aktyviai funkcionuoti. Atrodo, anksčiau buvo ir takų, ir vejos, bet aikšte beveik niekas nesinaudojo, ji buvo atgrasi, skubiai praeinama. Tai pavyzdys, kaip galima atgaivinti ir įdarbinti miesto erdves. Gyvybingumas – svarbiausias tokio projekto sėkmės rodiklis“, – apibendrino architektas G. Čaikauskas.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 7.

[su_box title=”Taip pat skaitykite:” style=”soft” box_color=”#eeeeee” title_color=”#000000″ radius=”0″ class=”dotdotdot”] [su_posts id=”124218″ posts_per_page=”2″ tax_operator=”0″ order=”desc” ignore_sticky_posts=”yes”][su_posts template=”templates/teaser-loop.php” tax_term=”163″ tax_operator=”2″ offset=”1″ order=”asc” orderby=”id” ignore_sticky_posts=”yes”][/su_posts] [/su_box]