Mediniai kultūros paveldo objektai – sudėtinė Lietuvos architektūrinio paveldo dalis ir vienas svarbiausių bei trapiausių žmogaus kultūrinės veiklos rezultatų. Deja, medis, kaip statybinė medžiaga, yra trumpalaikė, todėl mediniai kultūros paveldo objektai nyksta sparčiau negu mūriniai statiniai, o procesai, turintys įtakos blogėjančiai būklei, intensyvėja.
Susirūpinimą kelia medinės architektūros paveldo, kurio esmę sudaro tradicinės (specialiosios) statybos technologijos, išlikimas ir reprezentavimas. Pastangos jį išsaugoti dažnu atveju nesėkmingos dėl sisteminio meistrų ir jų kompetencijų stygiaus, procedūrų bei susiformavusios darbo praktikos spragų, atliekant tyrimo, vertinimo, projektavimo, priežiūros ir tvarkybos darbus.
Esamos situacijos pasekmė – negrįžtamas medinio architektūros paveldo nykimas, jo vertės praradimas ir meistrystės, kaip gyvosios tradicijos, tęstinumo praradimas. Lietuvos architektūros paveldo mokymuose buvo akcentuojama tradicinių (specialiųjų) technologijų svarba, siekiant, kad joms būtų teikiamas prioritetas medinio nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos darbuose, kad specialiosios technologijos būtų fiksuojamos tyrimų medžiagoje, tvarkybos darbų projektuose ir ypač tvarkybos darbų metu, kuomet atsiskleidžia daugiausia technologinių ypatumų.
Projekto metu organizuotame seminare nemažai dėmesio buvo skirta teoriniams mokymams, kurie vyko jaukioje Aristavėlės dvaro salėje. Kasdien po pietų, kiek leido prastos oro sąlygos, vyko praktiniai užsiėmimai, atliekant svirno-lobyno tvarkybos darbus.
Svirnas-lobynas pastatytas XVIII a. viduryje, 1968-aisiais perkeltas Švenčionių r. Grybų dvaro į muziejų, o atkūrus Aristavėlės dvaro rūmus, 2015 m. svirnas atitemptas prie dvaro.
Pertempiant, jis buvo dalinai išrinktas, todėl restauruojant naujoje vietoje, buvo reikalinga atlikti kai kuriuos restauravimo darbus (sutvirtinti konstrukciją, užtikrinti jos stabilumą, padėti papildomus pamatinius sienojus, sutvarkyti laiptus, balkono tvoreles, grindis, stogo konstrukciją, uždengti stogą skiedromis). Darbas vyko nedidelėmis grupelėmis, išbandant meistro įrankius arba gyvai diskutuojant su kolegomis.
Kasdien mokymuose dalyvavo gerokai daugiau besidominčių medžio statyba negu buvo planuota. Paskutinę dieną dalyviai išsakė savo nuomones, pasiūlymus ir pageidavimus. Eksperimentinis darbas atvėrė erdvę diskusijai ir pažinimui, leido nauju kampu pažvelgti į situacijas, restauravimo problemas. Buvimas drauge suartino skirtingų profesijų žmones, suteikė naujų žinių, įkvėpė ir subūrė bendraminčius tolimesnėms veikloms.
