Patvirtinta Vilniaus bendrojo plano koncepcija yra beveidė. Tokia, kokia yra patvirtinta, ji nieko nepasako, koks bus bendrasis planas. Taigi, bendrasis planas gali būti lygiai tiek pat geras kaip ir blogas. Koncepcija turi užduoti kryptį. Deja, patvirtinta koncepcija jokios aiškios krypties neužduoda. Matyt, esminis dalykas, kas joje yra, tai konstatavimas, kad mieste bus išskiriamos prioritetinės teritorijos vystymui – tos, į kurias miestas investuos ir skatins tiek gamybos, tiek kitokią plėtrą.
Kitos bus neprioritetinės teritorijos. Bet net ir skirtumai tarp tų teritorijų kažkodėl tik dėl to, ar želdynai turės būti sodinami savivaldybės lėšomis, ar privačiomis. Žodžiu, nėra visiškai iki galo aišku. Ne tik politikams, bet ir patiems koncepcijos rengėjams. Akivaizdu, kad visa tai turės būti tikslinama sprendinių rengimo metu, ir tik tik tada bus matyti, ar tai turi kokią nors realesnę vertę.
Įdomiausia, kad rengėjų pasiūlytas koncepcijos variantas kryptis lyg ir bandė nusakyti. Tačiau tos kryptys nebuvo labai gerai išryškintos koncepcijos projekto pateikimo metu, todėl kuomet svarstymo pabaigoje visi daugiau mažiau suprato, kas siūloma, diskusijai laiko ir nebeliko. Todėl geriausia, kas galėjo būti, tai atsisakyti tų neišdiskutuotų ir pakankamai rizikingų krypčių ir nukelti diskusiją į sprendinių rengimo etapą. Tas ir buvo padaryta.
Bet tai yra ganėtinai pavojinga. Nes jei bendrojo plano rengėjai ir toliau rengs sprendinius pagal savo siūlytas, bet nepatvirtintas kryptis, gali atsitikti taip, kad bus nueita visiškai priešinga kryptimi nei turėtų būti, jei darnaus miesto kūrimo siekis vis dar yra svarbus. Nes juk yra skirtumas, pavyzdžiui, tarp mažmeninės prekybos centrų plotų didinimo miesto centre ir Senamiestyje bei jų mažinimo. Administracijos teiktame koncepcijos variante buvo siūloma plotus didinti ir tik galutinio balsavimo metu taryboje 23 tarybos nariams pritarus ir tik 6 balsavus prieš pavyko užkirsti kelią šios krypties atsiradimui koncepcijoje.
Todėl sutarti dėl to reikia dar iki tol, kol bus patys sprendiniai rengiami. Taip pat dėl užstatymo aukštingumų ir intensyvumų. Kur jie didės, kiek didės ir pan. Šie klausimai turėjo būti aiškiai įvardyti koncepcijos stadijoje. Bet taip, kaip jie buvo įvardyti, pavyzdžiui, galimybė bet kur atsirasti daugiaaukščiams pastatams, negalėjo tenkinti. Todėl logiška, kad tokios labai rizikingą kryptį rodančios nuostatos buvo išbrauktos. Tik tiesa yra ta, kad išbraukus jas rizikos nė kiek nesumažėjo, nes neįvardytas siekis liko.
Todėl ironiška, bet faktas – turime koncepciją be realios koncepcijos.
