Aplinkos ministerijos specialistams prieš kelias savaites paskelbus gana įsakmiai nuskambėjusią nuomonę, kad avarinės būklės Belmonto (Pūčkorių) užtvanka turėtų būti ne remontuojama, o nugriauta, internete kilo pasipriešinimo vajus. Vadinamųjų Belmonto krioklių gynėjai įsitikinę, kad užtvanka seniai tapo Pavilnių regioninio parko kultūrinio kraštovaizdžio, kultūros paveldo simboliu.
Aplinkos ministerijos specialistų argumentas – užtvanka neužtikrina Vilnios upės vientisumo, žuvų ir kitų vandens organizmų migracijos. „Ši užtvanka Vilnios upėje jau daug metų yra blogos būklės, nenaudojama, neprižiūrima. Vilnios upė įrašyta į ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašą, todėl naujos užtvankos statyti šioje vietoje negalima, o išardžius senąją būtų atkurtas upės vientisumas ir pagerėtų jos ekologinė būklė“, – ministerijai išnagrinėjus lašišų saugotojų skundą pareiškė aplinkos viceministras Martynas Norbutas.
AM priminė, kad Vilnios upė turi ypatingą statusą, nes joje aptinkamos Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvencijos saugomos rūšys, taip pat Gamtinių buveinių ir laukinės gyvūnijos bei augalijos apsaugos direktyvos saugomos rūšys.
Vienas iš pagrindinių Aplinkos ministerijos tikslų, įgyvendinant Bendrąją vandens politikos direktyvą 2000/60/EB, iki 2021 m. pasiekti gerą paviršinių vandens telkinių būklę, todėl, parenkant priemones gerai būklei pasiekti, reikia atsižvelgti į jų galimą poveikį vandens telkinio būklei, gamtines sąlygas, technines įgyvendinimo galimybes ir kt. Teigiama, kad užtvankos išardymas sudarytų tinkamas sąlygas upės ekosistemai. Europos Sąjungos šalyse išgriauta daugiau kaip 3000 užtvankų.
Vis dėlto išsaugoti Pūčkorių užtvanką ragina net Pavilnių regioninio parko direkcija, kuri primena, jog tyrimai rodo žuvitakį funkcionuojant tinkamai, o pramogų parko „Belmontas“ savininkai yra pasiryžę tam skirti lėšų.
SEB banko nuotr.
Vienas pirmųjų dėl šios AM pozicijos protestą socialiniame tinkle pareiškė ekonomistas Gitanas Nausėda.
„Tai, ko per šimtmečius nesugebėjo įveikti tekantis vanduo, pribaigs groblėta biurokrato ranka. Įsiklausę į lašišų profesinių sąjungų argumentus, Aplinkos ministerijos valdininkai nusprendė nugriauti Belmonto užtvanką, dar kitaip žinomą Belmonto krioklių vardu! Kadangi besigrožintieji šiuo žmogaus ir gamtos tvariniu į profsąjungas nėra susibūrę, jų balsas į dangų neina. O aš naivuolis galvojau, kad Belmonto užtvanka tapo neatsiejama Pavilnio landšafto dalimi ir saugotino paveldo objektu. Juk prancūziškas malūnas pastatytas dar XIX a. pradžioje, kuomet šiandieninių griovimo autorių proseneliai mediniais arklais vagojo žemę ir svajojo apie baudžiavos panaikinimą. Kad tai ne A. Sniečkaus laikų tarybinės inžinerijos stebuklas, byloja ir daugiau nei šimto metų senumo atvirukas.
Žinoma, griauti yra lengviau nei statyti. Vadovaujantis tokia logika, reikėtų buldozeriais nušluoti ir Gedimino kalną su visa pilimi – juk niekaip nerandame vaistų jo irimui sustabdyti, o ir kainuotų pigiau… Gedimino bokšto liekanas galėtume išsivežioti į sodybas ir rodyti savo svečiams. Sėdint Sereikiškių parke ant suoliuko, atsivertų nuostabus vaizdas į Sporto rūmus. Tiesa, irgi griūvančius… Nelikus didžiulio kupsto, geriau cirkuliuotų oras ir kvėpuoti būtų kur kas gaiviau. Nesijuokite – argumentuodama tuo, kad Vilnius dūsta nuo troškaus oro, 1799-1800 m. carinė administracija nuritino beveik visas Vilniaus gynybines sienas ir vartus. Bet tai buvo okupantas, po velnių!
Viliuosi, kad tai nėra sąmoningo plano dalis, tačiau kartais mes elgiamės taip, kad mūsų „draugai“ už rytinės Lietuvos sienos trintų rankomis ir tratintų propagandos būgnus – ana kaip lietuviai smagiai šnioja per savo paveldą. Kažkoks Konanas Barbaras, griaunantis viską, kas pasitaiko jo kelyje ir pats klimpstantis į smėlį! Šioje vietoje turėtumėte išgirsti gilų atodūsį… Prisiminiau šviesaus atminimo profesorių Česlovą Kudabą, kuris kažkada kalė į tuščias mūsų ekonomikos studentų galvas suvokimą apie gamtos ir istorijos vienovę. Šis neprilygstamos vidinės kultūros eruditas tikrai būtų pasiūlęs išeitį, kad ir žuvytės būtų sveikos, ir žmonės turėtų kur akis paganyti!“
Internete sklando ir peticija, kurios kūrėjai tikisi sulaukti palaikymo kovojant dėl Pūčkorių užtvankos išsaugojimo. „Užtvanka, pastatyta kaip neatsiejama prancūziškojo Leoniškių [Belmonto] vandens malūno dalis, yra ryškus Vilniaus miesto istorinis ženklas. Po šio pavasario polaidžio pro užtvankos konstrukcijas prasiveržęs Vilnios upės vanduo ardo pačią užtvanką. Nedelsiant nesiėmus jokių gelbėjimo darbų, ji neišvengiamai sugrius, nustos veikti jau keliolika metų lašišoms ir šlakiams sėkmingai tarnaujantis žuvitakis.
Aplinkos ministerijos biurokratai, nepateikę rimtų argumentų ir pakurstyti lašišų saugojimo aktyvistų, nutarė užtvanką nugriauti kartu likviduojant ir žuvitakį.
Gerbiami valdžios atstovai, Jūs lengva ranka, gerai nepasvėrę visų galimų pasekmių, norite sunaikinti tai, ko per šimtmečius nesugebėjo įveikti tekantis vanduo.
Griauti paprasčiausias ir lengviausias kelias!“ – rašoma Eglės Baranauskaitės sukurtoje peticijoje. Kartu su parašais peticija turėtų iškeliauti aplinkos ministro, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto, Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus adresais.
