Ilgą laiką nekitusi viešųjų erdvių architektūra paskutinį XX a. ketvirtį buvo sparčiai keičiama rekonstruojant senas ar kuriant naujas viešąsias erdves. Architektūriniai viešųjų erdvių sprendimai natūraliai tapo svarbiu atspirties tašku, tačiau buvo akcentuojama ir miesto plėtros bei ryšio tarp miesto ir viešosios erdvės sąveika. Tačiau daugelio Europos miestų valdžios suprato, kad viešųjų erdvių rekonstravimas yra sudėtingas ir kompleksinio sprendimo reikalaujantis procesas, todėl jo įgyvendinimui rengėsi atsakingai.

Rekonstruojant Lietuvos miestų aikštes atsakingumo trūksta. Buvę paminklai tiesiog pakeičiami ankstesnę ideologiją nugalėjusių jėgų simboliais. Taip vietoj sovietinės Pergalės aikštės Klaipėdoje, kur stovėjo ant pilono užkelta patranka, atsirado Lietuvninkų aikštė su paminklu pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui, Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje atsirado vietoj buvusios sovietinio generolo Nikolajaus Černiachovskio aikštės su jo skulptūra, Šiauliuse, Aušros alėjoje panaikinus Lenino skulptūrą įrengta aikštė, skirta patriotinio aušrininkų judėjimo garbei su Aušros paminklu jos centre, Panevėžyje vietoj aikštės su Lenino paminklu centre jos idėjiniu ir kompoziciniu akcentu tapo Panevėžio teatro režisieriaus Juozo Miltinio paminklas. Tokiu būdu nauja erdvės kokybė nėra sukuriama, o tik pakeičiamas aikštės pavadinimas ir vienas stabas kitu.

Rekonstruojant Lukiškių aikštę irgi einama primityviu, archajišku keliu – vietoj nugriauto Lenino norima pastatyti Vytį. Tenka priminti, kad anksčiau aikštėje dar stovėjo ir obeliskas lenkų kariams, žuvusiems 1919–1920 metais kovose už Vilniaus grąžinimą Lenkijai, atminti.

Verta prisiminti ir Lenino paminklo atsiradimo Lukiškių aikštėje istoriją, kurią aprašė buvęs Vilniaus miesto vyriausiasis architektas (1945–1962 m.) Vladislovas Mikučianis knygoje „Norėjau dirbti Lietuvoje“. V. Mikučianis rašė: „Kilo klausimas, kurioje Vilniaus vietoje statyti paminklą Leninui. Buvo apsvarstyti du variantai – Katedros arba Lukiškių aikštės. Daugelis pasisakė už pirmąjį variantą, nes Katedros aikštė buvo labiau sutvarkyta, visuomet gausiai lankoma žmonių. Lukiškių aikštė tuomet atrodė kaip dykynė. Dar visai neseniai čia veikė turgūs (pavyzdžiui, Kaziuko mugė) […] Tuometinis LKP CK antrasis sekretorius A. Kuznecovas baigiamajame posėdyje labai įtikinamai pasisakė už paminklo pastatymą Lukiškių aikštėje ir sugebėjo įrodyti, jog šis variantas turi kur kas didesnę perspektyvą, negu Katedros aikštės variantas. Tuo būdu klausimas buvo išspręstas.“

Lietuvai atkūrus valstybingumą, 1991 m. Lenino paminklas buvo nugriautas. Nors demontavus paminklą Lukiškių aikštė neįgijo naujos ideologinės svarbos, aikštė nerekonstruota, monumentas „Laisvė“ nepastatytas, tačiau aikštė įgijo vidinę laisvę, erdvę, atvirą laikinoms funkcijoms.

2015 m. Lukiškių aikštės centrinėje dalyje augo rugiai (augo ir 2013 m.), nuo 2011 m. vyksta „Burbuliatorius“ (viešųjų erdvių gaivinimo akcija), 2013 m. vyko badmintono turnyras „Vilniaus plunksna“, 2012 m. aikštėje iškilo „The Beatles“ muzikanto Johno Lennono smėlio skulptūra, čiuožykla veikė 2014 m. žiemą, 2014 m. gegužę vyko akcija laisvės nuo mokesčių dienai paminėti, kurios metu aikštėje buvo išpilti du milijonai centų, ir tai tik maža dalis aikštėje vykusių renginių. Būtina pastebėti, kad renginiai aikštėje vyko ir vyksta ne valdžios, o aktyvių vilniečių iniciatyvos dėka, todėl noras nušalinti visuomenę nuo Lukiškių aikštės rekonstravimo klausimų sprendimo mažų mažiausiai nesuprantamas.

Vertinant tą faktą, kad nukėlus aikštėje buvusį Lenino paminklą aikštė prarado savo ankstesnę ideologinę funkciją ir traktuojama kaip „nesutvarkyta“, aikštėje vykusių ir vykstančių įvykių ir laikinų funkcijų gausa verčia apmąstyti, ar ši įvairovė būtų galima realizavus Seimo nutarimą Lukiškių aikštę Vilniuje formuoti kaip pagrindinę reprezentacinę Lietuvos valstybės aikštę su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Gal aikštės kaip kultūrinės erdvės prasmė – suteikti galimybę judesiui (veiksmui, įvykiui), pajėgiančiam išjudinti protą be jokių vaizdinių, be tarpininkų, paversti patį judėjimą kūriniu. Kuo aikštėje daugiau atviros, neįpareigojančios erdvės veiksmui, įvykiui, kūrybai, tuo geriau. Tuomet aikštės struktūra tampa tik matrica, kurioje vyksta vis nauji kūrybiniai procesai – įvykiai.

Aikščių pokyčiai tarsi nuolat kintančios tikrovės atspindžiai. Aikštė kaip „gyvas“ organizmas nuolat dalyvauja tikrovės kūrime suteikdama save kaip erdvę kūrybiniams, socialiniams, ar politiniams įvykiams. Kartu aikštė lieka neutrali, jei nėra paliekami išliekamieji įvykių ženklai.

Idealus atvejis, kai aikštė tarsi veidrodis atspindi įvykius (laikmetis, mentalitetas ir kt.), pati išlikdama neutrali. Tokiu būdu, geriausias aikštės kaip erdvės – veidrodžio sprendimas – kuo daugiau neįpareigojančios erdvės arba tuštumos, tuo daugiau galimybių saviraiškai (galimybės užpildyti tuštumą). Iš to seka, kad aikštėse neturi būti paminklų ar monumentų skirtų konkretiems asmenims ar datoms. Vieninteliai galimi – dekoratyviniai elementai, monumentalioji skulptūra ar šiuolaikinės daugiaprasmės konstrukcijos.

Kaip Lukiškių aikštės rekonstravimo klausimus bandoma spręsti mūsų dienomis? Aplinkos ministerijos tinklapyje parašyta: „Bendros pastangos buvo užfiksuotos Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus, aplinkos ministro Kęstučio Trečioko ir Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus šiemet vasario 29 d. pasirašyta sutartimi dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo. Aplinkos ministerija padėjo rasti išeitį sprendžiant ne tik finansines, bet ir organizacines šios aikštės sutvarkymo problemas“ (Lukiškių aikštė – vietoj suvargusio veido – nauja, 2016-05-09)… „Pagrindiniams aikštės sutvarkymo projekto sprendiniams Vyriausybė ir ministerija pritarė jau prieš mėnesį“.

Valdžia susitarė ir nusprendė, kad vilniečių nuomonė nėra svarbi, o aikštę rekonstruos mažiausią kainą pasiūlęs statybų rangovas (trijų įmonių grupė – „Infes“, „Ekstra statyba“ ir „Pamario restauratorius“), kuris, kad ir kaip būtų keista, parinks ir aikštę projektuosiančius architektus. O tai reiškia – ir aikštės rekonstravimo sprendimą. Tačiau kaip galima organizuoti statybų rangovo parinkimo konkursą (konkursą organizavo Vilniaus savivaldybė), neturint projekto, ir kokiais kriterijais vadovautasi nustatant „mažiausią“ kainą? Ar neprasilenkia toks konkurso organizavimas su elementaria logika?

Be to, aiškėja, kad parinkti statybininkai sprendžia ne tik aikštės rekonstravimo klausimus, bet ir tai, ką turi vaizduoti aikštėje numatoma skulptūrinė kompozicija. Nors formaliai Vyčio skulptūros idėjos konkursą organizavo privatus „Vyčio paramos fondas”, tačiau kokia tai turi būti skulptūrinė kompozicija, buvo užkoduota jau pačiame aikštės sutvarkymo projekte. Be to, aikštėje numatyta „amžinoji ugnis“ ir ilgas pjedestalas gėlėms ir vainikams įvairiomis progomis dėti pavers aikštę nuolatinių ritualų vieta. Ar Lukiškių aikštė tam tinkama vieta? Gal skulptūrinę kompoziciją, „amžinąją ugnį“ ir vainikų dėjimą galima numatyti prie Seimo, Nepriklausomybės aikštėje, kuri jokios svarbios funkcijos šiandien neatlieka.

Pabaigai pravartu prisiminti žymaus architekto, architektūros teoretiko prof. dr. Rimanto Buivydo (1945–2017) dar 1996 žurnale „Literatūra ir menas“ išspausdintą straipsnį „Lukiškių aikštė – ar ir vėl „…ir taip toliau?“. R. Buivydas rašė: „Didžioji dalis tų, kurie pastaraisiais metais dalyvavo įvairiuose pas mus rengtuose konkursuose, piktu žodžiu mini jų organizavimo tvarką ir principus. Vadinasi, Lukiškių aikštės konkursas anaiptol nėra koks nors išskirtinis nelaimingas atsitikimas. O gal kaip tik toks ir yra mūsų „kelias“!? Tačiau nesinori su tuo susitaikyti. Tada belieka pritarti daugumos architektų nuomonei, kad blogiau, nei pas mus įprasta, konkursų rengti neįmanoma. Mes drąsiai galime pasigirti, kad šioje srityje jau esame pasiekę „dugną“. Tik toliau procesas vyksta ne pagal žinomus dėsnius, nes visai neskubama kilti į „viršų“, o ramiausiai ropinėjama ir gulinėjama apačioje. Nespėliosime, kodėl tie, nuo kurių priklauso tokia padėtis, nuoširdžiai tiki, kad palengva, bet prie to pripras vis dar besimuistantys ir niurzgiantys „optimistai“. Architektai ir dailininkai, kurie ne vieną kartą buvo įvilioti į konkurso spąstus, vis dėlto su viltimi laukia, kad galų gale Lukiškių aikštės konkurso užsakovas taps išmintingu vadovu, o ne kaprizingu gudragalviu, siūlančiu „eiti nežinia kur, daryti nežinia ką“. Jie laukia, kad toks vadovas, prisiimdamas visą atsakomybę, aiškiai pasakys konkurso dalyviams, ko iš jų norima, kada aiškiai išdėstys tikslus, sąlygas, reikalavimus ir vertinimo kriterijus bei sąžiningai viso to laikysis. Jie viliasi, kad kiekvieną darbą atsakingai įvertins recenzentai ir žiuri. Tokie „optimistai“ konkurse nori konkuruoti vieni su kitais savo darbų meniniu meistriškumu, o ne „savų“ žmonių įtaka vertinimo komisijai. Žodžiu, vis dar atsiranda tokių, kurie tiki, kad bent jau reikšmingų objektų konkursus galima rengti labai rimtai, kaip tai daroma Vakarų Europos kraštuose.“

Vertinant dabartinę Lukiškių aikštės rekonstravimo epopėją galima teigti, kad „dugnas“ dar nepasiektas, bet liko jau nedaug.

Gintautas Tiškus yra Vilniaus m. savivaldybės visuomeninės Miesto planavimo komisijos pirmininkas