Darbai negali sustoti
Paskutiniai projektai pagal 2007–2013 metų finansavimo sąlygas turi būti baigti iki 2015-ųjų galo. Tuo pat metu vandentvarkos įmones jau turėtų pasiekti pirmosios ES injekcijos, skirtos pagal naująsias paramos schemas. „Bet su laikinuoju finansavimu – valstybės parama, kurią ši atsiims atkeliavus lėšoms iš struktūrinių fondų – startuoti bus galima jau nuo 2014 metų pradžios. Valstybė privalo ieškoti finansavimo galimybių tokiems periodams – būtų neracionalu daryti tarpus tarp projektų įgyvendinimo, prarasti įdirbį. Kai kurie vandens tiekėjai jau yra atlikę viešuosius pirkimus, žino projektų kainą, negalima leisti, kad tiekėjams tektų iš naujo skelbti konkursus“, – komentavo D. Krinickas.
Lietuvos vandentvarkos ūkio vadovai turi kuo džiaugtis – gandai, kad vandentvarkai, kaip ir kitoms ūkio šakoms, 2014–2020 metais teks tenkintis gerokai mažesne parama, nepasitvirtino – šiai sričiai skirtas biudžetas sumažėjo tik dešimtadaliu (praėjusį laikotarpį siekė 1,5 mlrd. litų). Bet padalyti jį teks daugybei svarbių užduočių paremti: tinklų plėtrai, renovacijai, nuotekų valymo, vandens gerinimo, dumblo tvarkymo, paviršinių nuotekų rinkimo įrenginiams. Kol nėra gauta galutinio AM ir Vyriausybės patvirtinimo dėl vandentvarkai skirti numatytos sumos, nėra ir galutinio lėšų paskirstymo, atkreipė dėmesį D. Krinickas.
Komentaras
Bronius MIEŽUTAVIČIUS, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas
Neperdedant galima sakyti, kad dabar – finišo tiesioji, kai dar galime patys apsispręsti ir Europos Komisijai išaiškinti, kur ir kiek turėtume investuoti, kad mūsų paslaugos būtų pasiekiamos, atitiktų visus higienos, aplinkosaugos reikalavimus ir svarbiausia – kad pasibaigus finansavimo periodui būtų įperkamos klientams. Turime aiškiai įvardyti kertines vandentvarkos ūkio problemas ir nutarti, kaip panaudojant paramos lėšas šias problemas būtų galima spręsti efektyviausiai.
Manyčiau, pagrindinė užduotis šiuo metu – planuoti investicijas taip, kad jos mažintų teikiamų paslaugų savikainos augimą, tuo pačiu sudarytų sąlygas savivaldybėms, kaip turto savininkėms, stambinti bendroves ir kurtis regioninėms vandens tiekimo įmonėms.
Šiuo metu vienomis pagrindinių savikainos augimo priežasčių drąsiai galima vadinti nepakankamas investicijas eksploatuojamam turtui atstatyti ir technologijoms tobulinti. Dėl to didėja ne tik geriamojo vandens nuostoliai, bet ir avaringumas bei visos kitos eksploatavimo sąnaudos. Reikiamos lėšos turtui atstatyti atsakingai neįvertinamos ir dažnai net sąmoningai sumažinamos jau tvirtinant paslaugų kainas.
Kalbant apie šalies rajonų centrų, taip pat Klaipėdos miesto vandentvarkos įmonių paslaugų savikainos augimą, jai, be išvardytų priežasčių, labai reikšmingą įtaką daro ir tai, kad bendrovės eksploatuoja nugyventus kaimų vandentvarkos įrenginius, kurių vertė – minimali, o dažnai ir neįtraukta į buhalterijos balansą. Ir todėl tvirtinant paslaugų kainas šio turto atkūrimo sąnaudos išvis nenumatomos.
Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos duomenimis, šalyje yra 1781 gyvenvietė, kurioje geriamasis vanduo tiekiamas centralizuotai. Per pastaruosius 10 metų 1396 gyvenviečių nugyventas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų valymo sistemas perėmė eksploatuoti vandentvarkos bendrovės. Iš viso šalyje yra tik 12 rajoninių miestų, kur vandentvarkos įmonės geriamojo vandens tiekimo paslaugas teikia visoje rajono teritorijoje. Tam, kad profesionalūs vandens tiekėjai įgyvendintų naujajame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projekte numatytą bendrovių stambinimo užduotį „vienas rajonas – viena vandentvarkos įmonė“, jiems reikės eksploatuoti mažiausiai 385 gyvenviečių vandens ūkį. Dėl to, be jokios abejonės, didės būtiniausios rajoninių vandens tiekimo bendrovių paslaugų sąnaudos, tuo pačiu ir kainos.
Mažai tikėtina, kad tai skatins rajonų savivaldybes, kaip įmonių savininkes, geranoriškai plėsti įmonių priežiūros ribas. Greičiau bus taip, kaip buvo iki šiol: kai sugedus gyvenvietės geriamojo vandens tiekimo įrenginiams sutriks vandens tiekimas, gyventojams prašant savivaldybė šį ūkį perduos vandens tiekimo profesionalams. Taip, norint iš dalies atstatyti ir eksploatuoti vandens tiekimo įrenginius, sudaromos realios prielaidos sąnaudoms augti. Šiam ūkiui sutvarkyti reikalingos didelės investicijos, o darant tai vien iš paslaugų kainos ar skolintų lėšų investicijų našta perkeliama miestų ir rajonų centrų gyventojams.
Jeigu bus pasirinktas būtent toks kelias, ilgainiui daugelyje rajonų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos taps labai brangios ir galbūt net 4% viršys gyventojų vidutinių pajamų lygį, o tai ir Lietuvoje, ir visoje Europoje laikoma maksimalia kaina. Vienas veiksmingų būdų skatinti savivaldybes plėsti rajoninių vandentvarkos bendrovių priežiūros ribas ir mažinti įmonių, jau perėmusių vandentvarkos objektus, eksploatavimo sąnaudas – skirti tikslinę finansinę paramą.
Manome, kad didžioji 2014–2020 metų finansinės paramos dalis turi būti skirta šalies vandentvarkos ūkio renovacijai, parenkant aiškius paramos efektyvumo įvertinimo kriterijus. Diskutuoti reikėtų ir dėl paramos gavimo intensyvumo, t. y. kiek procentinių punktų prie bendros paramos sumos turėtų prisidėti vandentvarkos bendrovės ar savivaldybės. Akivaizdu, didžiųjų miestų vandentvarkos įmonės gali apmokėti 50% investicijų tinklams ir kitai infrastruktūrai atstatyti. Bet to tikrai nepasakysi apie smulkiąsias vandentvarkos įmones. Teisingo paramos intensyvumo paskirstymo problema yra rimta ir diskutuotina. Tam, kad visų grupių vandentvarkos įmonės (vandentvarkos bendrovės pagal teikiamų paslaugų apimtis yra suskirstytos į
5 grupes) ekonomiškai pajėgtų gauti paramą, būtina atsižvelgti į atskirų vandentvarkos bendrovių ir savivaldybių galimybes prisidėti prie finansuojamų projektų, kitaip gali kilti keblumų dėl skirtų lėšų naudojimo.
Lietuvos vandentvarkos ūkiui skirtos 2014–2020 metų Europos paramos lėšos (atkreipiu dėmesį, kad šis periodas gali būti paskutinė galimybė gauti ES paramą), jų prieinamumas savivaldybėms ir vandentvarkos bendrovėms turėtų skatinti geriamojo vandens tiekimo, nuotekų valymo bei dumblo tvarkymo savikainos mažinimą vykdant visus geriamojo vandens kokybės ir aplinkosaugos reikalavimus.
