Vis dėlto papildomų lėšų sudėtingesniems tinklų prijungimo projektams numatyta – atskira eilutė leis gauti paramą turto inventorizacijai. „Taip šeimininkas išsiaiškins visą reikalingą informaciją apie tinklų išdėstymą, jų vertę, be to, inventorizuotas turtas jau uždirbs ir pajamų“, – komentavo AM specialistas ir atkreipė dėmesį, kad iki šiol visas šias pareigas vandens tiekėjai turėjo vykdyti savo sąnaudomis.
D. Krinickas pripažino, kad AM sulaukė priekaištų dėl to, jog nusprendė neskirti 2014–2020 metais atkeliausiančių lėšų liūto dalies tinklų renovacijai: „Bet jei tai darytume, didžiąją dalį lėšų pasiimtų didieji tiekėjai, nes tik jie šiuo metu pajėgūs nuosavu indėliu pridėti 50% sumos. O tai vėl didintų atskirtį tarp miesto ir kaimo vietovių, kur skirsis ne tik paslaugų kokybė, bet ir ūkio efektyvumas. Pastebėtina ir tai, kad šiandien Lietuvoje yra penkios efektyviai veikiančios įmonės. Ir jos nėra iš didžiųjų – jos vidutinės ir mažos.“
AM departamento vadovas komentavo, kad tinklų renovacijos projektų negalima vertinti kaip pagrindinio rodiklio – tai kovoje dėl finansavimo stengėsi įrodyti suinteresuotos pusės. „Pagrindinis dalykas, leidžiantis mažinti kainą, yra masto ekonomijos principo taikymas: daugiau vartotojų – mažesnė kaina. Ir tam būtų naudingas įmonių stambinimas“, – sakė D. Krinickas.
Investicijų susigrąžinimas – privalomas
2014–2020 metais investicijas vandentvarkos srityje įmonės privalės planuoti vadovaudamosi EK reikalavimu, kad visos įdėtos lėšos, išskyrus ES paramą, būtų susigrąžintos iš paslaugos kainos. „Čia ir yra didžioji problema – kaip suderinti paramos teikimą, paskolas ir galutinę kainą“, – pripažino D. Krinickas.
Skaičiuoti, kaip įvykdyti šį reikalavimą, pirmiausia, žinoma, reikės patiems vandens tiekėjams. Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, vadovaudamasi naujausiu Vyriausybės susitarimu, nustatys Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Klausimą, kaip sustabdyti pernelyg drastiškus kainos pokyčius, Vyriausybė svarstė gruodžio 4-ąją vykusiame posėdyje. Nuspręsta, kad kainos turi būti skaičiuojamos atsižvelgiant į faktines, o ne planuojamas išlaidas, įvestas 12 mėnesių kainų galiojimo terminas, taigi kaina turi būti perskaičiuojama kasmet, vandens tiekėjai įpareigoti vykdyti sąnaudų atskyrimą, taip užtikrinant pajamų iš vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo skaidrumą ir kad iš vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo veiklos gaunamomis pajamomis nebūtų finansuojamos kitos vandens tiekėjų vykdomos su vandens tiekimu ir nuotekų tvarkymu nesusijusios veiklos. Taip numatyti reikalavimai, susiję su investicijų pagrįstumu, jų vertinimu kainų augimui ir investicijų planavimui. Skaičiuojama, kad atskirais atvejais kaina gali didėti iki 80%. Standartiškai – 20–40%.
Anot D. Krinicko, įmonėms savo planus teks dėlioti įvertinant tris esminius dalykus: investicinių sąnaudų pagrįstumą, investicijų atsiperkamumą ir investicijų įtaką kainos augimui. O kainų komisija gali lemti ir patį kainos nustatymo procesą.
„Kaina nuo šiol bus skaičiuojama metams į priekį, ir ji negalės iškart stipriai pašokti, vadinasi, greitai investicijų susigrąžinti nepavyks, o tai turėtų priversti vandens tiekėjus susilaikyti nuo nepagrįstų išlaidų. Tikimės, kad tai paskatins vandens tiekėjus skaičiuoti ne tik tai, kiek reikia pinigų projektui įgyvendinti, bet ir kiek dėl jo padidės vandens kaina“, – kalbėjo AM Vandenų departamento vadovas.
Paskola su valstybės garantija
AM žada padėti spręsti daugeliui vandens tiekimo įmonių ir savivaldybių opią problemą – pagelbėti tais atvejais, kai dėl skolinimosi limito išnaudojimo joms bus keblu surinkti sumą, reikalingą pridėti į projekto investicijų katilą.
„Dalį pinigų, kuriuos gausime vandentvarkai, išimsime ir įdėsime į garantinį fondą. Taigi vandens tiekėjas, skolindamasis reikiamus pinigus, gaus valstybės garantiją. Tokie finansinės inžinerijos instrumentai kituose sektoriuose naudojami seniai ir gana gerai veikia, – sakė D. Krinickas. – Norime visomis priemonėmis vandens tiekimo sektorių priartinti prie modernių ūkių. Šiandien jis nuo šilumos ar dujų ūkių atsilieka apie 10 metų.“
Eliminuota privatizavimo galimybė
Gruodžio 4 dieną vykusiame posėdyje Vyriausybė galutinai pritarė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projekte įrašytiems nuostatams, kuriais panaikinta vandens tiekimo įmonių privatizavimo galimybė. Artimiausiu metu įstatymo projektas bus pateiktas svarstyti Seimui.
Savivaldybėms suteikta teisė tarybos sprendimu, o ne konkurso būdu, kaip buvo numatyta ankstesnėje įstatymo redakcijoje, paskirti viešąjį vandens tiekėją. „Beveik visos savivaldybės ir šiandien turi vandens tiekėjus, kurie faktiškai atlieka viešojo vandens tiekėjo funkcijas. Tiesiog tos įmonės iki šiol neturėjo reikiamo statuso, nes savivaldybės neskelbė konkursų baimindamosi, kad privatūs asmenys, pasiūlę geresnes sąlygas, juos laimės, po to nežinia kiek pakels kainas“, – aiškino D. Krinickas. Tokią vartotojams nepalankią įvykių seką yra patyrusi ne viena Europos valstybė.
Dėmesio sulauks paviršinių nuotekų problemos
2014–2020 metų planuose įrašyta ir iki šiol atidėliota paviršinių nuotekų tvarkybos būtinybė, įvardyti ir tvarkytojai. Nelabai pageidautas įpareigojimas teko vandens tiekimo įmonėms, kurios primygtinai siūlė šią misiją patikėti tiems, kurie prižiūri gatves. Vis dėlto ES parama paviršinėms nuotekoms tvarkyti bus skiriama tik vandens tiekėjams, o dėl to, kokio dydžio ir kokiomis sąlygomis ji bus skiriama, bus sprendžiama atsižvelgus į šiuo metu ekspertų rengiamą studiją. AM jau yra atlikusi poreikio paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrai ir renovacijai vertinimą, kuris parodė, kad investicijų visos Lietuvos reikmėms šioje srityje patenkinti reikia
2,3 mlrd. litų. Paviršinių nuotekų tvarkymo mokestis, kaip ir iki šiol, bus taikomas tik juridiniams asmenims – nuspręsta, kad tik nedaugelis fizinių asmenų šiuo metu pakeltų naują mokestį.
