Top Baneris

Geležinkelių stotys liudija technologijų raidą

2013 vasario 28 d.
Pasidalykite straipsniu

Nors lietuviai rečiau nei dauguma Vakarų valstybių gyventojų kelionėms renkasi geležinkelius, šios transporto rūšies ateitis mūsų krašte anaiptol nėra pasmerkta. Geležinkeliai pamažu rekonstruojami, modernizuojami, pritaikomi esamiems poreikiams, reikalavimams. Ir kaip tik į šių permainų keliamus pavojus atkreipia dėmesį paveldosaugininkai – po truputį naikinamos pirmųjų geležinkelių istorijos žymės: neatpažįstamai rekonstruojamos senosios stotys, modernizuojami plieniniai tiltai, ardomos puošnios pralaidos.

Vertinimo problemiškumas     

Plačiųjų geležinkelių paveldo apsaugos sistemoje trūksta kompleksinių tyrimų, pavieniai seniausi ruožai nepritaikomi šiandienos reikmėms ar net išardomi vengiant didesnių nuostolių. Prie geležinkelių paveldo naikinimo netiesiogiai prisideda ir vieningos saugojimo sistemos nebuvimas. Iki šiol Lietuvoje neapibrėžta, kas yra geležinkelių paveldo objektai, kuo jie ypatingi, naudingi visuomenei, kodėl ir kaip juos turėtume saugoti. Bene vienintelis saugojimo būdas šiandien – objekto įrašymas į Kultūros vertybių registrą, suteikiant statiniui teisinę apsaugą. Vis dėlto į registrą statiniai įtraukiami vadovaujantis geležinkelių paveldo objektams netinkama atrankos kriterijų ir vertinimo sistema. Iki šiol vertinama lokaliai, neatsižvelgiama į istorinius ypatumus, ruožo ar viso regiono geležinkelius.

Tarptautinė saugojimo praktika kitokia. Tai įrodo tarptautiniai dokumentai, tokie kaip „Geležinkeliai kaip pasaulio paveldo vietos“ (ICOMOS kartu su TICCIH, 1999 metai), Rygos chartija (FEDECRAIL, 2005 metai), specialiai skirti geležinkelių paveldui apibūdinti, įvertinti, naudoti. Prie išsaugojimo prisideda ir visame pasaulyje veikiančios įvairios vyriausybinės, savanoriškos organizacijos, skatinančios domėjimąsi geležinkeliais, patariančios restauravimo klausimais, siekiančios, kad geležinkelių paveldas būtų vertinamas vadovaujantis esminiais kriterijais.

Sparti inžinerijos plėtra lemia nuolatinius pokyčius. Dėl savo paskirties inžinerinio paveldo objektai dažnai tampa kliūtimi modernizuoti infrastruktūrą. Apmaudu, kad dar nedaugelis Lietuvoje suvokia, jog inžineriniai paveldo objektai ne tik tarnauja kaip statiniai, bet ir atspindi technologijų raidą, padeda suprasti, pažinti socialinę aplinką, jos plėtrą, atskleidžia darbo ypatumus, kaitą. Pagal savo prigimtį inžinerija yra glaudžiai susijusi su visuomene, žmonių elgesiu, tačiau tuo retai pasinaudoja investuotojai. Jie susiduria su trimis esminėmis problemomis, apsunkinančiomis inžinerinio paveldo apsaugą. Tai minėtas specialių žinių reikalaujantis įvertinimas, brangus tokių objektų restauravimas, išlaikymas ir sudėtingesnės pritaikymo galimybės.

Plačiųjų geležinkelių paveldas pasižymi istorinės raidos sudėtingumu ir įvairumu. Ryškūs raidos etapai sukūrė vertingą palikimą, pasklidusį po visą šalies teritoriją. Kiekvienas etapas išsiskiria nauja statinių tipologija, ilgainiui keitėsi statinių tūriai, apdailos elementai, pakito pavienių pastatų funkcija, teritorijose buvo suplanuoti nauji statiniai ir pan., tokiu būdu seniausios stotys prarado pirminę išvaizdą, jų vertė paveldosaugiškai sumažėjo.

Didelę grėsmę kelia ir nesuformuotas požiūris į geležinkelio paveldo objektus bei atliekamos naujausios rekonstrukcijos. Todėl reikalingi sprendimai, kurie sustabdytų objektų vertingųjų ypatybių žalojimą ir padėtų pritaikyti juos esamiems poreikiams. Vienas būdų, naudojamų skubiai apsaugoti objektą nuo sunaikinimo grėsmės, yra įrašymas į Kultūros vertybių registrą, pripažįstant statinį nekilnojamąja kultūros vertybe ir suteikiant jam teisinę apsaugą. Tokių objektų tvarkybos darbams keliami griežti reikalavimai, todėl esant stiprioms finansinėms ir pritaikymo galimybėms objekto išsaugojimas iš esmės būtų garantuotas. Tačiau čia iškyla esminė atrankos kriterijų pritaikymo ir vertinimo problema. Iki šiol Kultūros vertybių registras pildomas gana chaotiškai, neatsižvelgiant į bendrą geležinkelių raidą, tipologinį paplitimą Lietuvos teritorijoje, kompleksiškumą, netaikoma lyginamoji stočių, ruožų analizė, taigi neišryškinamos tikrosios vertės.

Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakyme „Dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo patvirtinimo“ pateikiami tokie atrankos kriterijai: autentiškumo, išsaugojimo tikimybės, panaudojimo, eksponavimo, lankymo galimybės, asmeninės valdytojų iniciatyvos, būklės. Nors kriterijai universalūs, jų nepakanka siekiant kokybės vertinant specializuotą inžinerinio paveldo sritį.

Daugiau skaitykite žurnale…


Pasidalykite straipsniu
    Komentarai

    Rekomenduojami video