Blog

Atgimusiame istoriniame Klaipėdos pastate – Venecijos dvasia

Agnės Bertašiūtės nuotr.

Ne tik puikius miesto klestėjimo, bet ir karų negandų laikus menančiam istoriniam uostamiesčio pastatui suteiktas ne šiaip naujo gyvenimo šansas. Rekonstruotas Danės krantinės sandėlis, liudijantis jautrų santykį su istorija, atsakingą požiūrį į paveldą ir ypatingą dėmesį detalėms, šiandien pretenduoja tapti vienu ryškiausių jūrinio paveldo paminklų ir klaipėdiečių bei miesto svečių traukos taškų.

Pamato fragmentas tapo eksponatu

Uostamiestyje duris atvėręs 16 apartamentų viešbutis „Michaelson boutique Hotel“ – visiškai naujas pastato Žvejų g. 18A gyvavimo etapas. Rekonstrukcijos sprendimus, be abejo, diktavo statinio istorija, tačiau atkuriant autentiką sykiu siekta interjero sprendimams suteikti modernumo elementų.

„Negalime lygintis su unikaliu architektūros palikimu garsėjančia Roma. Šimto metų pastatai mums jau yra didelė istorija, tad turime saugoti savo paveldą. Vis dėlto jį rekonstruojant ir pritaikant naujai paskirčiai reikėtų įvertinti ir šiandienos žmogaus poreikius“, – teigė vienas projekto plėtotojų ir investuotojų Gintautas Bertašius.

Bene ryškiausias rekonstruoto pastato pokytis – pirmo aukšto suskaidymas į keturias skirtingas erdves. Tokią idėją šveicarų architektui Ivano Ghirlandai padiktavo sandėlio – aukštų ir didelio ploto patalpų – specifika. Tūrių projektavimo darbus įgyvendino architektai Dalius Dainys ir Kęstutis Mikšys.

Įgilintoje centrinėje pirmo aukšto dalyje įrengtas pusrūsis, pritaikytas konferencijoms, parodoms, prekių ir paslaugų pristatymams bei kitiems renginiams organizuoti. Kasinėjimų metu aptiktą saugotiną fundamento fragmentą nuspręsta palikti atvirą ir eksponuoti po stiklo uždanga – taip vertingas radinys tapo išskirtiniu šios daugiafunkcės erdvės akcentu.

Metalo konstrukcija virš pusrūsio leido sukurti daugiau kaip 50 kvadratinių metrų papildomo ploto, suformuojant dar vieną funkcinę zoną – pusaukštį, kuriame veiks restoranas. Vienoje įgilinto ploto pusėje likusi erdvė skirta viešbučio registratūrai, o kitoje pusėje – barui.

Grindims – speciali nuolydžio sistema

Bendrovės „Adelonas“, kuri rūpinosi dizaino sprendimais ir jų įgyvendinimu, technikos direktorius Gediminas Rožanskas kaip vieną didžiausių iššūkių įvardijo kambarių erdvių formavimą.

„Patalpose gausu spyrių, kurių kiekvieną teko sutvarkyti, o tam, kad žmogus įeidamas nesusitrenktų galvos, reikėjo išspręsti sudėtingus ergonomikos klausimus. Kadangi pastatas – su nuolydžiu, įrengus lygias grindis kambariai būtų siekę vos 1,6 metro aukščio. Tad reikėjo galvoti apie atitinkamą grindų su nuolydžiais sistemą, ties durimis suformuojant lygų pagrindą, kad jas būtų galima atidaryti be kliūčių ir patogiai praeiti“, – pasakojo G. Rožanskas.

Generalinio rangovo – bendrovės „Mirigita“ – direktorius Giedrius Kiauleikis pastebėjo, kad šiame objekte beveik visi sprendimai buvo nestandartiniai, ir daugelį jų jau teko priimti atliekant darbus, nes realybė neatitikdavo projektuotojų vizijos. Tad neretai ir iš darbus įgyvendinančių subrangovų tekdavo išgirsti: juk taip niekas nedaro.

„Kiekvienas kambarys – unikalus, ir sprendiniai labai sudėtingi. Kadangi erdvių aukštis ribotas, įrengiant dušus sijose reikėjo įgilinimų. Kaip tai techniškai ir vizualiai įgyvendinti, galvas laužė ir architektai, ir projektuotojai, ir subrangovai. Be to, kiekvienuose apartamentuose yra atskira rekuperavimo sistema, tad visą vamzdyną reikėjo paslėpti“, – prisiminė pašnekovas.

Anot G. Kiauleikio, suformavus stoglangius teko ieškoti racionalių sprendinių, kaip juos apšiltinti, taip pat, kadangi per sijas gerai persiduoda garsai, reikėjo spręsti tarpaukštinius garso izoliacijos klausimus.

„Šiame projekte nebuvo ne tik standartinių sprendimų, bet ir nereikšmingų smulkmenų, – antrino bendrovės „Adelonas“ technikos direktorius G. Rožanskas. – Apgalvoti net grindjuosčių, visų aprėminimų sprendimai. Buvo kreipiamas dėmesys į menkiausius niuansus, ir tie niuansai išreikšti milimetrais. Antai plokštės prasilenkia milimetru, ir dėl to labai stipriai keičiasi vaizdas.“

viesbutis_michaelson_3

Ieškojo dialogo ir su aplinka

Itin svarbiu projekto etapu tapo medžiagiškumo sprendimai. Nutarta naudoti tik natūralias medžiagas: pastate dominuoja medis, metalas, stiklas, akmuo, dalis grindų išklota kilimine natūralios vilnos danga.

„Jei sudėtume laminatą, plastiką, tai tiesiog būtų euroremontas. Čia to nėra. Ir žmonės tai pastebi jau nuo slenksčio. Žinoma, tokias medžiagas sau gali leisti ne kiekvienas projekto plėtotojas. Tačiau dirbant su istorija, manau, tai yra privaloma“, – kalbėjo G. Rožanskas.

Siekiant pabrėžti naują koncepciją ir erdvėms suteikti daugiau modernumo, švarumo, vidaus apdailai pasirinkta šio pastato praeičiai nebūdinga medžiaga – akmuo. Pirmo aukšto grindų, laiptų, taip pat apartamentų vonių grindų bei sienų apdailai panaudotas beolos granitas, atkeliavęs iš Italijos Domodosolos slėnio. Šis retos rūšies akmuo, randamas tik konkrečiame regione, išsiskiria ažūriniu baltų gyslų raštu, vietomis išryškėja ir rūdžių fragmentai.

Daugeliui interjero detalių panaudoti geležies ir nerūdijančiojo plieno elementai. Jie parodo ne tik simbolinį ryšį su pastato praeitimi – jame vyko prekyba metalo gaminiais, bet ir su aplinka – kaimynystėje veikiančiu pasukamuoju tilteliu bei netoliese stūksančiu senojo elingo karkasu.

Itin ryškiai metalas atrodo pirmo aukšto pakylos ir perregimų laiptų konstrukcijoje. Metalo detalės padengtos ne dažais, o specialiu tepalu, kurį ekspertai naudoja spynoms, laikrodžiams ir pan. gaminiams restauruoti. Ši iš natūralių medžiagų pagaminta substancija išryškina metalo faktūrą, jis išlieka gyvas ir ilgainiui atsiskleidžia vis naujomis spalvomis.

Autentiški poliai atgimė balduose

Pagal Venecijos tradicijas objektas pastatytas ant medinių polių, tačiau kadangi jų eksponuoti neįmanoma, nuspręsta panaudoti jų giminaičius – kas 15 metų keičiamus vadinamuosius „bricole“ polius iš Venecijos. Šios unikalios detalės atgimė registratūros ir viešbučio svečių priėmimo zonai skirtuose balduose, kuriuos pagal specialų užsakymą pagamino Italijos baldininkai.

Pirmo aukšto erdvėms atskirti panaudotas grūdintas stiklas suteikia lengvumo, skaidrumo, švaros pojūtį. Šią temą pratęs netrukus atkeliausiantys rankų darbo šviestuvai iš garsiojo Murano stiklo, vėlgi simbolizuojantys ryšį su Venecija.

Viena pagrindinių pastato vertybių – išlikusios medinės konstrukcijos. Sijoms buvo panaudota anuomet populiari pušų mediena, puikiai išsilaikiusi iki šių dienų.

„Tai kalba apie aukštą medienos paruošimo kokybę. Net ir statydami sandėlį žmonės suvokė, kad reikia naudoti kokybiškas, ilgaamžes medžiagas“, – atkreipė dėmesį viešbučio „Michaelson boutique Hotel“ bendraturtis G. Bertašius.

Medžio detalės buvo kruopščiai nuvalytos ir padengtos perregimu baltų dažų sluoksniu, taip medieną apsaugant nuo aplinkos poveikio. Kai šie dažai pamažu įsigers į medį, jo faktūra atsiskleis visu grožiu. Kadangi siekta atskirti senus restauruotus elementus nuo naujų medžiagų ir konstrukcijų, labai aiškiai parodoma, kad naujos medinės konstrukcijos pagamintos naudojant šiuolaikines technologijas.

„Vos vienas kitas pažeistas sijų fragmentas buvo pakeistas, tačiau to nenorima užmaskuoti. Taip pat dėl tam tikrų konstrukcinių sprendimų kai kur sijas teko nupjauti, tačiau ir šiuo atveju aiškiai parodoma, kad jos nupjautos ir padėtos ant naujų metalinių konstrukcijų“, – pasakojo pašnekovas.

Net ir šiems išpjautiems senųjų sijų fragmentams suteiktas naujas gyvenimas – iš jų pagaminti originalūs vonios baldai.

viesbutis_michaelson_12

Senoviškumą išryškina kontrastas

Mūrinės pastato sienos restauruotos ir viduje, ir išorėje. Tam, kad būtų galima grožėtis autentišku raudonų plytų audiniu, atsisakyta ne tik šiltinimo medžiagos sluoksnio, bet ir pakabinamų radiatorių. Pirmame pastato aukšte įrengus grindinį šildymą, šiluma patalpose sklinda tolygiai, ją išlaikyti viduje padės ir oro užuolaidos. Antrame ir trečiame aukštuose įrengta šildymo sistema „oras–oras“.

Tarp naujų grindų ir sienų paliktas atitinkamas tarpas – šešėlinė juosta, taip vėlgi pabrėžiant skirtumą tarp sena ir nauja. Tuo pačiu principu pasinaudota ir atskiriant senas restauruotas medines pastato konstrukcijas nuo naujų elementų. Antai turėklai pusaukštyje apibėga senąsias medžio konstrukcijas prie jų nesiliesdami, sijos kambariuose nuo naujai įrengtų lubų ir sienų irgi atskirtos šešėline juosta.

„Svarbiausia idėja – ne bandyti imituoti senovę ar ją kartoti, o labai aiškiai atskirti tai, kas sena, ir tai, kas nauja. Šis kontrastas dar labiau paryškina senoviškumą. Jeigu imituotume senovę, istoriškumą turėtume atkurti kruopščiai – vadinasi, čia turėtų veikti grūdų sandėlis“, – šypsojosi G. Bertašius.

Uostamiestyje įgyvendintas projektas jau sulaukė palankių specialistų vertinimų – atgimęs sandėlis Danės krantinėje įvardijamas kaip vienas sėkmingiausių pastarojo laikotarpio paveldo rekonstrukcijos pavyzdžių.

„Tenka nemažai važinėti po Lietuvą, stebime, kaip yra pritaikomi paveldo objektai, tačiau ką nors panašaus pagal tokią stilistiką, sprendinius tenka retai išvysti. Tai yra tikrai vienas išskirtinių pavyzdžių“, – neabejoja Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

Istoriniai šaltiniai

Sandėliai Žvejų g. 18 ir 18A yra autentiškas XVIII–XIX amžiaus Lietuvos jūrinio paveldo palikimas. Pirmieji jų savininkai buvo pirkliai Michaelsonai, kilę iš Volgasto miesto Pomeranijoje. Jų šeimos atstovai minimi tarp pirmųjų 45 asmenų iš 19 žydų šeimų, apsigyvenusių ir pradėjusių savo verslą Klaipėdoje. Michaelsono sandėliai – reti pastatai Klaipėdoje, tuo metu besiriboję su vandeniu. Juos galima vadinti Venecijos sandėliais. Laivai galėjo priplaukti ir prisišvartuoti tiesiog prie sienos. Vandenys formavo miesto ir šių pastatų architektūrą, charakterį bei savitumą. Pirmoji sandėlių paskirtis – grūdams ir sėmenims laikyti.

Sandėlis Žvejų g. 18A – tai dviejų aukštų pastatas su dar dviem pastogėje. Visuose aukštuose buvo daug durų, langų ir stoglangių, nes grūdams džiovinti reikėjo daug oro ir skersvėjų. Pirmas aukštas sumūrytas iš raudonų plytų, pažymėtų F&G prekės ženklu, antras – fachverko architektūros. Objektas buvo naudojamas ir kaip geležies gaminių sandėlis bei parduotuvė.

1854-aisiais didysis gaisras Klaipėdoje pastatų nepalietė. 1920–1929 metais sandėlių pietų fasade įtaisyti didieji stoglangiai su mechaniniais pakėlimo prietaisais. 1933–1936 metais pastačius naują ištiesintą Dangės krantinę sandėliai nuo jos nutolo. Po Antrojo pasaulinio karo sandėliai išliko sveiki. Sovietmečiu, apie 1970-uosius, sunaikinti mažieji stoglangiai. Jie atstatyti šios rekonstrukcijos metu.

 RĖMĖJO TURINYS 

Parašykite komentarą


Atsiliepimų nėra.