Šių dienų aktualijų šviesoje, kai Lietuvos kultūros pasaulio atstovai sunerimo dėl vieno J. Montvilos kolonijos Kražių gatvėje namo rekonstrukcijos, su malonumu klausausi architekto Gintaro Prikockio paskaitos. Bene pirmą kartą su istoriniu paveldu dirbantis profesionalas detaliai, žingsnis po žingsnio pasakoja apie vietoje rastą materiją ir kokius sprendimus (bei kodėl) teko priimti; žinoma, ir kokie malonūs siurprizai laukė.
Visų dėmesiui architektas pateikia 2 objektus Kaune, kurių rekonstrukcijas parengė ir prižiūrėjo kartu su kolegomis: dar carinės Rusijos laikais statytą pastatą, kuriame tarpukaryje rezidavo Lietuvos Respublikos ministru kabinetas, o dabar yra įsikūręs Vytauto didžiojo universiteto rektoratas (proj. autoriai G. Prikockis, A. Prikockienė, A. Dumčius ir K. Mikšys (Kauno Paminklų restauravimo projektavimo institutas); kitas jo su kolegomis rekonstruotas pastatas – garsusis tarpukario Kauno kino teatras „Romuva“ (restauracijos proj. vad. G.Prikockis; proj. autoriai: A. Prikockienė ir G. Prikockis, bendraautoriai: R. Chmieliauskaitė ir M. Vilkauskas; pagrindinės salės akustikos, interjero projekto autoriai: G. Prikockis; G. Privedienė; E. Zavedskienė; V. Mekas; pagrindinio holo interjero projekto autoriai: G. Prikockis; A. Prikockienė; M. Vilkauskas).
Buvusio LR ministrų kabineto pastato Kaune transformacijos
Pirmiausia G. Prikockis supažindina su unikalia patirtimi rekonstruojant šimtą metų skaičiuojantį objektą, išgyvenusį du okupacijos ir du laisvos Lietuvos laikotarpius. Tai – 1889 metais projektuotas pastatas, ilgą laiką tarnavęs kaip inžinierių valdybos viršininko rezidencija, o Kaunui tapus laikinąja sostine pastatas buvo pritaikytas LR ministrų kabinetui su reprezentaciniu butu užsienio reikalų ministrui. Sovietmečiu čia veikė Lengvosios pramonės ir prekybos profesinė mokykla. Dabar čia reziduoja VDU rektoratas.
Pasak paveldo specialisto, aptariamo statinio konservavimo idėją nulėmė pirmieji du laikotarpiai. Pradžioje pastatas turėjo aiškiai išreikštą carinės Rusijos pastatams būdingą stilių: dviejų aukštų centrinė dalis, žemi šoniniai sparnai, raudonai dažyti fasadai su baltos ir rožinės spalvos detalėmis, matėsi prabangus ketaus balkonas ir įėjimo stogas. Tuo periodu pastate dominavo intensyvios, tamsios spalvos, aukštos filinginės durys, išraiškingas paauksuotas lubų krašto tinkavimas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o Kaunui tapus laikinąja sostine, miestas išgyveno intensyvų tautinio atgimimo laikotarpį. Kartu keitėsi ir gyvenimo nuostatos bei architektūros stiliai. Tiksliai prisitaikant prie esamų formų, apdailos elementų, tarsi pagal pirminį nebaigtą projektą ant vieno aukšto šoninių sparnų pastatytas antrasis aukštas su lygiai tokiomis pačiomis fasado detalėmis ir tokios pat formos langais.
Tarpukariu statinio rekonstrukcijos projektą parengė garsus to meto architektų – Vladimiras Dubeneckis, vienas moderniosios architektūros pradininkų Lietuvoje, tautinio stiliaus propaguotojas. „V. Dubeneckio rekonstrukciją mes pavadinome „šilkinės“ rekonstrukcijos vardu, – pasakoja Gintaras Prikockis. – Visiškai kitokį stilių ir nuotaiką pastatas įgavo išsaugant tas pačias formas, erdves, taikant tą patį konstravimo principą ir tik keičiant spalvas bei dekoravimo medžiagas.“ Taip sujungus du skirtingus stilius į vieną visumą, užfiksuoti 2 svarbiausi Kauno miesto raidos XIX-XX a. laikotarpiai: Kauno kaip miesto tvirtovės carinės Rusijos periodo ir Kauno kaip Lietuvos sostinės laikotarpio. Tad nenuostabu, kad jo kurta subtili (ne griaunant, o organiškai pristatant naujas dalis) rekonstrukcija įkvėpė ir G. Prikockį su kolegomis imtis „šilkinės“ rekonstrukcijos.
Kaip ir įprasta darbuojantis istoriniuose objektuose, prieš kuriant jų rekonstrukcijos projektus, atliekami nuodugnūs tyrimai: architektūriniai, istoriniai, archeologiniai, konstrukcijų ir kt.
Architektams atlikus fasado polichromijos tyrimus (pasirodo, buvo 11 skirtingų dažymo sluoksnių) ir rengiant fasadų spalvinio sprendimo brėžinius, savo nuostabai jie suprato pagrindinę V. Dubeneckio mintį – pastatas iš carinės architektūros objekto tapo lietuvišku, mat fasadų apdaila tarsi atkartoja etnografinių audinių raštus.
Taip pat architektams pavyko rasti XX a. pirmos pusės tapetų likučius, iš kurių paaiškėjo, kad tai būta popierinių, Londone gamintų tapetų. Kolektyvas pasistengė „grąžinti“ juos į interjerą: ieškojo ir rado popierinius tapetus, kuriuos klijuoti meistrai mokėsi bandymų ir klaidų keliu. Grindys, lubos, laiptai, durys ir jų rankenos – kiekvienas elementas šiame pastate turi savo istoriją, kuriomis dosniai dalinosi Gintaras Prikockis.
Pagarbą kolektyvui kelia jų sprendimas nuvalyti naujausius dažų sluoksnius, nuardyti nereikšmingas paskutinio remonto po 1940 m. pasekmes, bet nesistengti „atkurti“ sovietmečiu suardytą lubų dekorą: ,,Negražinome“ ir ,,nekūrėme“ senovės, o išryškinome tik originalią autentišką medžiagą, kuri buvo restauruota tik turint tikslią informaciją (pvz., iškritę gipso lipdiniai, atkurtos buvusios pertvaros).“ Taip, remiantis istorine informacija, nuotraukomis (užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio šeimos, kuri gyveno pastate 1935 – 1939 m.), buvo įrengtas Stasio Lozoraičio darbo kabinetas-muziejus su Lozoraičių šeimos dovanotais autentiškais baldais ir asmeniniais daiktais.
Tose vietose, kur reikėjo atstatyti tam tikrus elementus, rekonstrukcijos projekto autoriai paliko savo laikmečio ženklus: pavyzdžiui, buvo įrengta pertvara tarp Rektoriaus tarybos ir konferencijų salės, kur buvo neišvengiama – įstatytos naujos durys, perstatyta pagrindinė laiptinė. Šių elementų dydis ir forma buvo suprojektuoti kaip įmanoma panašių proporcijų ir dydžio pagal originalus, bet jų architektūrinė detalės šiuolaikiškos – kaip mūsų dienų ženklas.
Išsaugotos esamos konstrukcijos, erdvinė- planinė struktūra, atkurti visi autentiški elementai, paisyta istorinės raidos. Pastatas atgavo pradinę reikšmę ir reprezentatyvumą, jis tapo gyvas ir atviras bendruomenei. O kruopštus visų darbas 2000 buvo įvertintas – apdovanotas „Europa Nostra“ diplomu.
Kino teatro „Romuva“ atgimimas
Ženkliai daugiau pokyčių prisireikė rekonstruojant kino teatrą „Romuva“, kurį dar 1938 m. suprojektavo inž. N. Mačiulskis. Kino teatro savininkai – broliai Antanas ir Petras Steikūnai prestižinėje Kauno vietoje (prie Laisvės alėjos) esančiame sklype užsibrėžė pastatyti tuo metu moderniausią kino teatrą: jame buvo numatytos 687 sėdimos vietos, aparatūros ir ekrano naujovės, objekto kaina – 200 tūkst. litų. Kaip rašė atidarymo metu (1940 m.) spauda: „Salės sienos padengtos specialia akustikai reikalinga medžiaga, kad nebūtų aido (Lietuvos patentas), šviesos pluošto i ekraną kritimo kampas tik 4-5%, kadangi nėra balkono, vaizdas mažiausiai iškraipomas, speciali aparatūra reklamų fonui pajvairinti ir pačioms reklamoms rodyti. Salė erdvi, be balkono, gerai ventiliuojama.“ Kino teatras suprojektuotas sklypo gilumoje, o ne prie gatvės, taip prieš jį buvo suformuoti nedidelė erdvė su jaukiu pasažu.
5 pav. Kino teatras „Romuva“ iki rekonstrukcijos (vaizdas nuo Laisvės al.). E. Pilipavičiūtės nuotr. 6 pav. Kino teatro „Romuva“ po rekonstrukcijos (vaizdas nuo Laisvės al.). M. Zajankausko nuotr.
Pasak rekonstrukcijos autorių, visų pirma jiems rūpėjo nustatyti pagrindines architektūrines idėjas ir jų inspiracijas. iš viso architektūriniais tyrimais buvo nustatyti keturi svarbiausi saugotini pastato elementai, kurių pagrindiniai: kampe įkomponuotas stiklo bokštas ir salės skliautas bei vis pasikartojantis rombų motyvas. Į šiuos elementus ir buvo sutelktas rekonstrukcijos „Ramovės“ rekonstrukcijos projekto autorių dėmesys, įdomiai juos interpretuojant ir panaudojant naujai formuojamose, paskirties padiktuotose pastato dalyse.
Analizuodami Lietuvos ir užsienio pavyzdžius, architektai nustatė kelias įdomias pastato architektūros inspiracijas. Anot G. Prikockio, stiklo bokšto idėja galimai atkeliavo iš 1914 m. Deutscher Werkbund (Kelnas, Vokietija) parodos, kuriai Bruno Tautas buvo suprojektavęs Stiklo paviljoną (neišlikęs). Savo ruožtu tikima, kad B. Tautą įkvėpė poeto Paulo Scheerbarto 1914 m. manifestas Glasarchitektur apie ateities stiklo architektūrą (skirtas B. Tautui). Šių įtakų tikimybė lietuviui didelė, nes N. Maciulskis studijavo Vokietijoje.
Betoninis- kesoninis skliautas ir rombų motyvas aptinkamas V. Landsbergio Fiziško auklėjimo rūmuose (dabar LKKA, proj. 1931-1932 m.). Puscilindrio formos sporto salės gelžbetoninės karkasinės perdangos su viršutiniu apšvietimu, kuriam panaudotas trijų sluoksnių įstiklinimas (inžinierius S. Milius) – vienas iš moderniausių sprendimų. Tam pasitelkta „Kreuzekrost“ konstrukcija, išrasta ir patentuota 1928 m. inž., dr. Stefan Szego.
Taip pat betoninis- kesoninis skliautas su rombų motyvu, panaudojant novatoriškas gelžbetonio konstrukcijas, yra ir Šv. Jėzaus Širdies (Šančių) bažnyčioje (Juozapavičiaus pr. 60, Kaunas). Pastarųjų konstrukcijų priežiūrą bei skaičiavimus atliko vienas šios technologijos pradininkų Lietuvoje – inż. Pranas Markūnas. Bažnyčią skirtingais etapais projektavo net tris architektai, kurių kiekvienas atsisakė autorystės dėl užsakovo savivalės. Pastatas baigtas statyti 1938 m. Taip pat rombų motyvas ir lenktos linijos matomi ir Kauno centrinio pašto rūmų pastate (proj. autorius inžinierius F. Vizbaras, 1932 m.) bei kituose tarpukario statiniuose Kaune.
7 pav. Istorinė Kino teatro „Romuva“ salės nuotrauka. R. Rickevičienės istoriniai tyrimai. 8 pav. Kino teatro „Romuva“ pagrindinės salės interjeras D. Babensko nuotr.
Rekonstrukcijos eigoje kolektyvas susidūrė su ne vienu iššūkiu, vienas pirmųjų – salės apmatavimai. Kodėl architektai negalėjo įprastai apmatuoti pastato ir kam buvo pasitelkti fotogrametriniai pastato apmatavimai (juos atliko „CAD&F projekt servisas“, D. Čekanacičius) – pamatykite paskaitos įraše.
9 pav. Pagrindinis kino teatro „Romuva“ holas po rekonstrukcijos. M. Zajankausko nuotr. 10 pav. Kino teatro „Romuva“ fasadai su naujai sukurtu rombų dekoru. G. Prikockio nuotr.
Dalinantis patirtimi ir žiniomis apie kultūros paveldo objektų rekonstrukcijas, labai svarbu ne tik surinkti faktai, bet ir kaip jie buvo renkami; už sėkmės ne mažiau reikšmingos nesėkmės… Galiausiai, apdovanojimų sulaukia tie objektai, kuriuos kuria ir daro tikri amato meistrai, pradedant architektais, baigiant specifinius įgūdžius turinčiais statybų meistrais – ir jie paskaitoje minimi!
Post Sctriptum
Tačiau įdėmūs klausytojai iš šios paskaitos išsineša daug svarbesnę Gintaro Prikockio žinutę: Viešųjų pirkimų įstatymas, bent jau taip, kaip jis taikomas Lietuvoje, atneša daug žalos istoriniams pastatams. Nes jiems reikia skirti pakankamai laiko, dėmesio, lėšų – unikalius daiktus restauruoti galima patikėti tik geriausiems meistrams, o jų darbas brangesnis. Kaip ir brangesni pagal originalias technologijas gaminamos statybinės medžiagos, restauruojami autentiški elementai… Iš visų šių „smulkmenų“ gimsta tikras daiktas, vertas būti perduotu ateities kartoms.
Parengė Aida Štelbienė
Straipsnis pristato G. Prikockio paskaitą „Istorinės aplinkos ir materijos padiktuota“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai, rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Materija kaip kūrybinis instrumentas architektūroje“. Paskaitą galima peržiūrėti čia: https://youtu.be/PI68vp-Rmlk
