Lietuvos gyventojų migraciją jei ne į užsienį, tai bent į Vilnių specialistai sieja ne tik su finansinėmis problemomis. Žmonės kartais tiesiog ieško įdomesnio, spalvingesnio gyvenimo, nes nori daugiau nei pasimatymų su kaimynais gyvybingiausioje, anot vieno urbanisto, kai kurių šalies miestelių vietoje – dėvėtų drabužių turgelyje.
Įvaizdžio modeliavimo priemonės
Miestai apmiršta, nes kartais neatsiranda kas primintų, kad kurti ir puoselėti savitą miesto veidą yra ne mažiau svarbu negu rasti pinigų kelio duobei užlopyti. Pasididžiavimas savo miesto išskirtinumu – vienas motyvų, verčiančių jaunimą atkakliau ieškoti galimybių likti prie savo šaknų. Beje, specialistai pabrėžia, kad kuo miestas mažesnis, tuo lengviau atskleisti jo tapatumą.
Tapatumo sąvoka iki šiol laikoma literatūrine. O ir pats miesto tapatumas neretai siejamas tik su jo istorija, paveldo išsaugojimu ir papročių puoselėjimu, pamirštant šių dienų realijas. Tuomet kyla įvairių priešpriešų: politikų ir verslininkų, architektų ir paveldosaugininkų, aplinkosaugininkų ir miestelių bendruomenių.
Pasak architekto, studijos „Aketuri architektai“ vadovo Luko Rekevičiaus, miesto tapatumas gali būti nusakomas suskaidant šią sąvoką į tris pagrindines grupes. Tai – gamtos sukurti tapatumo ženklai, tokie kaip reljefas, vandenys, augmenija; socialiniai bei kultūriniai tapatumo ženklai – vyraujamas verslas, gyventojų tautybė ir rasė, išsilavinimas, viešasis saugumas, valdžios forma; galiausiai – žmogaus sukurti tapatumo ženklai, pavyzdžiui, urbanistika, architektūra, viešosios erdvės. Pastarasis sluoksnis yra dinamiškas, nuolat atsinaujinantis, besikeičiantis kartu su jį kuriančiais žmonėmis.
Miestas gali būti niekuo neišsiskiriantis, bet įsikūręs labai gražioje vietoje. Tad gamtinė aplinka ir tampa jo išskirtinumu. Reljefas ir gamta keičiasi nedaug ir nedažnai, nors kai tai vyksta, jų įtaka būna didžiulė. Pavyzdžiui, kai pastačius Kauno hidroelektrinę vanduo užliejo Nemuno slėnį, buvo iškeldinti užlietų kaimų gyventojai, pasikeitė žmonių įpročiai, o šiandien Kauno marios traukia būrius poilsiautojų.
Socialinis ir kultūrinis kontekstas, anot L. Rekevičiaus, mažiausiai matomas, bet labiausiai kinta. Pavyzdžiui, miestų ar miestelių gyventojai, kurie visuomenėje jaučiasi saugiai, stato žemesnes tvoras. Jei mieste pirmiausia į akis krinta aukštos tvoros, vadinasi, žmonės nesijaučia saugūs.
Architektas Tomas Grunskis yra rašęs apie diktato architektūrą. Jis teigė, kad miestas geriausiai atspindi jį kūrusią visuomenę. Pavyzdžiui, diktato architektūrai būdingos aiškios ašys, vertikalūs dominuojami paminklai, ilgos alėjos.
Tik suprantant, kokios yra konkretaus miesto tapatumo dalys ir kaip jos viena kitą papildo, galima kryptingai planuoti vientisą bet kurio miesto urbanistinį, architektūrinį, ekonominį, kultūrinį, socialinį įvaizdžio modelį, kuris būtinas siekiant pritraukti turistų, akcentuoti miesto ar teritorijos išskirtinumą, darniai plėtrai“, – įsitikinęs L.Rekevičius.
Ką siūlo istorija
2012 metais Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) atliktas tyrimas parodė, kad Jonava iki šiol siejama su chemijos pramone, o Panevėžys – su nusikaltėlių gaujomis. Vis dėlto, pasak L. Rekevičiaus, vieną dieną nuspręsti, kad Lietuva taps, pavyzdžiui, drąsia šalimi, neužtenka – toks įvaizdis būtų dirbtinis. „Miesto įvaizdis turi gimti paremtas tapatybe ir stipriosiomis ypatybėmis. Įvaizdžio neįmanoma sukurti dirbtinai, o jei ir pavyks, geriausiu atveju jis sudomins autobusą turistų iš Kinijos“, – komentavo architektas. Tačiau miesto įvaizdis pats savaime signalizuoja apie dirbtinumą.
Kas kita, pašnekovo teigimu – miesto pasakojimai (naratyvai). Jie – miesto kultūrinio tapatumo sluoksnio dalis, kurią galima išryškinti ir plėtoti net tada, kai jokio kito išskirtinumo nėra.
