Blog

Žiedinės ekonomikos principai statybų sektoriuje: ar pasiruošta?

Žaneta Stasiškienė, žiedinės ekonomikos
Dr. Žaneta Stasiškienė. KTU nuotr.

Ar pakanka tinkamai pasiruošti griovimo darbams, rūšiuoti statybines atliekas ir užtikrinti jų perdirbimą, kad statybų sektorius jau būtų įvardijamas kaip atitinkantis žiedinės ekonomikos koncepciją? Ir ar šių principų taikymui jau yra pasiruošta? KTU Aplinkos inžinerijos instituto direktorė, profesorė dr. Žaneta Stasiškienė tvirtina, kad pirmiausia reikėtų kalbėti apie daugelio glaudžiai susijusių sektorių pasiruošimą.

Reikalinga visa sistema

Dr. Ž. Stasiškienės teigimu, tiesiogiai atsakyti į klausimą, ar statybų sektorius pasiruošęs taikyti žiedinės ekonomikos principus, tikriausiai nepavyktų, nes reikalingas ne tik statybų, bet ir daugelio kitų sektorių pasiruošimas, turi veikti visa sistema. Pavyzdžiui, gamybos sektoriuje jau projektuojant statybines medžiagas reikėtų numatyti, kur jos bus dedamos ir kaip bus tvarkomos po jų gyvavimo ciklo. Glaudžiai su statybų sektoriumi susijusi ir technologijų sritis – statybinių medžiagų gamybai ir visai statybos pramonei taikomos technologijos. „Manau, kad statybų sektoriui nebūtų sudėtinga panaudoti medžiagas, pagamintas iš antrinių žaliavų, bet svarbiausia, kad veiktų visa sistema“, – tvirtina pašnekovė.

KTU profesorė įsitikinusi, kad statybų sektoriui būtina labai aiškiai planuoti visus procesus, tikrai nepakanka vien apgalvoti statinio statybą ar stengtis patenkinti užsakovo norus. Tačiau tai taip pat turėtų būti ne tik statybų sektoriaus, bet ir gamintojų, architektų, projektuotojų, technologijų kūrėjų uždavinys. Lygiai taip pat būtinas ir objekto medžiagų bei energijos srautų planavimas gamybos procese: kokios ir kokiu būdu vartotojus pasieks medžiagos, kokie bus jų srautai, periodai ir t. t. Anot pašnekovės, gana paprastos priemonės, pavyzdžiui, statinio informacinis modeliavimas (BIM), leistų greičiau priimti tinkamus sprendimus, gerokai pakeltų tiek energijos, tiek medžiagų sąnaudų statybų procese efektyvumą, supaprastintų pastato eksploataciją. Tokį pritaikymą dar labiau skatina Europos Sąjungos (ES) keliami reikalavimai, pavyzdžiui, statyti aplinkai palankius, netgi nulinės energijos pastatus.

Dr. Ž. Stasiškienės teigimu, diegiant žiedinės ekonomikos koncepciją, labai svarbu yra atsižvelgti, kad atliekų perdirbimas nepareikalautų pernelyg didelių energijos sąnaudų. Taigi, būtinas ir inžinerinis pasiruošimas, sprendžiant ir kuriant statybų pramonės technologijas. Medžiagoms pagaminti energijos sąnaudų šiuo metu esą sunaudojama apytikriai 3–4 kartus daugiau nei pastato eksploatacijai, ypač statant aukštos energinės klasės pastatą. Tačiau jau yra numatyta, kad po 25 metų eksploatacijos sąnaudos turėsią prilygti medžiagų gaminimo sąnaudoms, o po 50-ies – netgi viršyti apie 25 procentus. Taigi, jau dabar į šias skaičių prognozes vertėtų labiau atkreipti dėmesį.

Trūksta žinių ir gerų vietinių pavyzdžių

Dr. Ž. Stasiškienė neabejoja, kad būtina valstybiniu lygmeniu plačiau mąstyti apie tai, kokias medžiagas gaminame ir kaip efektyviai jas naudojame, kaip konkuruojame tarptautinėse rinkose, kaip bandome įgyvendinti ES mums nustatytus atliekų perdirbimo tikslus.

Diegti žiedinę ekonomiką statybų sektoriuje galėtų paspartinti ir miestų žiedinės ekonomikos koncepcija, kurioje daug kas priklauso nuo miesto valdžios požiūrio. Ji Lietuvoje auga labai iš lėto, o štai daugelyje Europos miestų – Amsterdame, Glazge, Briuselyje, Osle, Diuseldorfe, Miunchene ir kt. – jau senokai bandoma vertinti, kaip miestuose cirkuliuoja žiedine ekonomika paremti srautai.

Didžiausi žiedinės ekonomikos stabdžiai, anot pašnekovės, yra pastatų sudėtingumas ir tai, kad kol kas nepavyksta užtikrinti nuoseklios tiekėjų grandinės. Be to, dėl tam tikrų technologijų trūkumo medžiagos ciklo pabaigoje tampančios labai žemos vertės. Nėra sukurta ir tokių technologijų, kurios leistų sėkmingai jas panaudoti kuriant naujas medžiagas.

Dr. Ž. Stasiškienė teigia, kad taip pat labai trūksta žinių apie žiedinės ekonomikos principus. Visuomenė dažnai ne visai įsivaizduoja, kaip ji turėtų atrodyti sistemoje, trūksta edukacijos. Vis dar nėra ir vietinės gerosios praktikos pavyzdžių, kurie parodytų, kad tai nėra kažkokia mokslinė fantastika, o gali efektyviai funkcionuoti realybėje.

Ne mažiau svarbus esąs ir paties pastato ekodizainas, kad vėliau jis galėtų būti ne griaunamas, o išrenkamas ir paskui atiduodamas perdirbėjams, kurie gamintų atitinkamas medžiagas. Žiedinės ekonomikos kontekste turėtų vystytis tam tikra verslo rūšis, vadinamoji darnioji antreprenerystė, numatanti verslo galimybes su kuo mažesniu poveikiu aplinkai.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 4.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.