Blog

Vilniaus Didžiosios sinagogos liekanoms – teisinė apsauga

Kultūros vertybių registro nuotr.

Kultūros paveldo departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba suteikė teisinę apsaugą Vilniaus Didžiosios sinagogos liekanoms, esančioms Vokiečių g. 13A, Vilniuje. Vilniaus Didžioji sinagoga buvo viena iš didžiausių žydų religinių institucijų Rytų Europoje. Ji garsėjo kaip svarbus žydų dvasinis ir švietimo centras, suteikęs Vilniui Šiaurės Jeruzalės vardą.

Vertingosiomis sinagogos savybėmis Kultūros vertybių registre įvardytos Vilniaus Didžiosios sinagogos konstrukcijos, patalpų architektūrinės detalės, buvusių komplekso dalių (statinių) liekanos ar jų vietos ─ XIX a. I p.–XX a. I p. pirties su ritualiniais baseinais (mikvomis) liekanos, Žydų g. trasos vieta bei kultūrinis sluoksnis.

1573-aisiais, kai Varšuvos konfederacija užtikrino kitatikiams lygias teises su katalikais, o bajorams leido savo žemėje statyti bet kurios konfesijos šventyklas, Vilniaus žydai netoli Vokiečių gatvės, kunigaikščiui Sluckiui priklausiusiame sklype, pradėjo statyti pirmąją medinę sinagogą.

Per miestiečių įvykdytus pogromus sinagoga buvo apgriauta, po to vėl atstatyta. 1633 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vladislovas IV Vaza suteikė privilegiją getui kurti. Getui paskirtas tankiai žydų apgyvendintas kvartalas tarp Žydų, Skerdyklos ir Šv. Mykolo gatvių, kuriame stovėjo sinagoga. Privilegija taip pat leista šioje vietoje pastatyti naują mūrinę sinagogą. Sinagogos išorė privalėjo skirtis nuo katalikų ir stačiatikių sakralinių pastatų, ji negalėjo būti aukštesnė už aplinkinius namus.

Kultūros vertybių registro nuotr.

Tiksli Vilniaus Didžiosios sinagogos statybos data nežinoma, tačiau mūrinės sinagogos statybos laikas sietinas su Vladislovo Vazos privilegija. Naujai pastatyta sinagoga buvo ne tik didžiausia, bet ir viena iš gražiausių ir turtingiausių to meto Abiejų Tautų respublikoje.

Nuo monumentalios ir paprastos išorės architektūros labai skyrėsi puošnus sinagogos interjeras. Erdvios vyrų salės viduryje stovėjo keturios kvadratu sustatytos kolonos, tarp kurių buvo svarbiausias ritualo apeigų centras – bima. Kolonos rėmė įspūdingus devynių travėjų skliautus, papuoštus ornamentiniais lipdiniais.

Pietrytinės sienos viduryje buvo švenčiausioji sinagogos vieta – Aron ha kodešas. Sinagogoje buvo daug meniškai išpuoštų ritualo reikmenų, taikomosios dailės kūrinių. Vyrų salėje stovėjo ir kabojo gražios sidabro bei žalvario žvakidės, figūriniais ornamentais ir alegoriniais vaizdais puošti šviestuvai. Sidabro grotos, skyrusios Aron ha kodešo laiptus nuo salės, buvo išdabintos aukso raidėmis.

Ant sienų kabojo sidabrinės ir metalinės lentelės su sidabro raidžių tekstais. Sinagogoje buvo 36 sidabrinės auksuotos, brangakmeniais dabintos plokštės, daug auksuotų dubenų ir taurių, kitų vertybių. Toros ritiniai, susukti ant volelių, buvo papuošti brangakmeniais nusagstytais apvalkalais ir karūnomis.

Priešais sinagogą XVIII a. buvo pastatytas Gaono namas, kuris vėliau už bendruomenės lėšas buvo perstatytas į Gaono sinagogą. Prie Gaono sinagogos ŠV šono glaudėsi triaukštė su rūsiais Laidotojų brolijos sinagoga. Sinagogų kiemo šiaurės vakarinėje dalyje prie Didžiosios sinagogos kampu stovėjo seniausias kvartalo pastatas, vadintas „senuoju kloisu“. Manoma, kad jis buvo pastatytas 1440 m. Savo galutinę architektūrinę išraišką šis kloisas įgijo XVIII a. pab. ar XIX a. pr. Šiame pastate buvo studijuojama religinė literatūra, rinkdavosi tikintieji. XVIII a. viduryje šalia senojo kloiso rabinas YeSoDas pastatė naująjį kloisą.

Kultūros vertybių registro nuotr.

Ilgainiui apstačius perimetru visą Sinagogų kiemą, už senojo ir naujojo kloisų susikūrė dar vienas kiemas, kurį taip pat apsupo mūriniai pastatai. Abu kiemus jungė dengtas praėjimas. Naujajame kieme stovėjo chasidų mokykla, amatininkų ir dailininkų kloisai bei kiti statiniai. Kiemo viduryje buvo įrengtas viešas šulinys. Abiejuose kiemuose iš viso buvo 14 sinagogų ir studijų namų.

Po 1794 m. sukilimo Vilniaus Didžioji sinagoga buvo rekonstruota klasicizmo stiliumi. Nors Vilniaus Didžiosios sinagogos interjeras bėgant laikui buvo keičiamas, tačiau vyrų salės architektūra pakito mažai. Trūkstant tikintiesiems vietos, 1893 m. inžinierius Leonidas Vineris parengė Vilniaus Didžiosios sinagogos perstatymo projektą.

1896 m. inžinierius N. K. Korojedovas siaurame plote tarp Vilniaus Didžiosios sinagogos ir Žydų gatvės, vietoje ten buvusių nedidelių krautuvėlių, suprojektavo dviaukštę eklektinio stiliaus biblioteką. Ji baigta statyti apie 1903 m. Biblioteka, paveldėjusi didžiulį žydų mokslininko, mecenato ir bibliofilo Mato Strašūno knygų lobį, buvo pavadinta jo vardu.

Vilniaus Didžioji sinagoga ir prie jos buvę pastatai Antrojo pasaulinio karo metu apgriauti. 1953 m. buvo patvirtintas Vilniaus generalinis planas. Remiantis jo bei 1954 m. parengto Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvės sutvarkymo projekto sprendiniais, 1955–1957 m. Vilniaus Didžiosios sinagogos ir aplinkinių pastatų liekanos buvo galutinai sulygintos su žeme. Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje 1964 m. baigtas statyti mūrinis vaikų lopšelis–darželis. Pastaruoju metu (iki šių metų rugsėjo 1 d.) pastate buvo įsikūrusi Vytės Nemunėlio pradinė mokykla.

Kultūros vertybių registro nuotr.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.