Bendruomeninis menas nukreiptas į ryšių formavimą – tarp vietos gyventojų ir jų aplinkos. Šioje srityje reikalingos tęstinės programos, kurios leistų užtikrinti iniciatyvų tvarumą. Pavyzdžiui, medinių Šnipiškių atveju tokių programų vaidmenį atliko „Grundtvig“ programa, kuri leido išplėtoti aibę kūrybinių veiklų, tapusių neformaliojo ugdymo formomis. Užtikrinant iniciatyvų tvarumą, verta formuoti tokius veiklos modelius, kurie reikalauja minimalių investicijų ir išlieka funkcionalūs net ir baigus projektus. Vienas pavyzdžių – gatvės mozaikos dirbtuvės, kurios buvo inicijuotos Šnipiškėse atsižvelgiant į tai, kad šiame rajone XVII amžiuje klestėjo keramikos dirbtuvės. Medžiagų – keramikos gaminių – dirbtuvėms aukojo patys gyventojai.
Kita sritis, kuri paprastai lieka diskusijų apie meną viešosiose erdvėse paraštėse – tai gatvės arba miesto menas, aprėpiantis ne tik grafičius, bet ir intervencijas į viešąsias erdves, gatvės performansus.
Pastarąjį dešimtmetį miestai ėmė instrumentalizuoti gatvės meną, paversdami jį savo kūrybinio kapitalo demonstravimo ir turistų pritraukimo įrankiu. Pavyzdžiui, 2010 metais Lisabonoje buvo sukurtas puikus gatvės meno maršrutas, kurio autoriai – garsiausi pasaulio gatvės menininkai (Os Gêmeos ir Blu, SAM3, Ericailcane ir Lucy McLauchlanas). Kartu buvo siekta pristatyti ir Portugalijos gatvės meno sceną. Monumentalūs grafičiai aktualizavo apleistus statinius, nutolusius nuo istorinio miesto centro. Dalis darbų buvo kuriama kooperuojantis su vietos gyventojais.
Meno strategavimas – daugialypis procesas, kurį sunku vertinti vienareikšmiškai: gatvės menas yra gyvas tol, kol jis gali būti laisvai plėtojamas kaip nuolatinis eksperimentas. Pavyzdžiui, kalbant apie vadinamuosius „tagus“ ant sienos – tai ne kūrybinio eksperimento, o sąmoningumo stokos išraiška: subrendę grafičių piešėjai yra jautrūs konteksto požiūriu.
Kaip išsivaduoti iš pasyvių stebėtojų vaidmens?
Kalbant apie profesionalųjį meną viešosiose erdvėse, labiausiai intriguoja, kam priklauso sprendimas dėl meno objektų viešosiose erdvėse. Akivaizdu, kad profesionalams, miestiečiams atitenka tik pasyvių žiūrovų vaidmuo. Todėl kartais viešosios erdvės ir iš viršaus nuleidžiami meno objektai virsta konfliktu dėl teisės, kam priklauso miestas – tarp resursus ir sprendimo galią turinčiųjų bei jos neturinčiųjų. Todėl, kalbant apie įmeninimo strategijas, verta kelti klausimą apie dialogo formas tarp skirtingų interesų grupių.
Aš palaikyčiau balansą tarp laisvų kūrimo sąlygų ir kūrybinių sprendimų tvarumą užtikrinančių programų. Galime prisiminti Gitenio Umbraso „Stebuklų“ plytelės istoriją: viena iš trijų plytelių, paklota menininko iniciatyva, atnaujinant dangą Katedros aikštėje, išliko tik per atsitiktinumą. Ji spontaniškai apaugo miestiečių interpretacijomis, tapo norų sugalvojimo vieta, aplink ją susikūrė savas miesto ritualas. Po kurio laiko savivaldybė pradėjo naujų plytelės versijų, tinkamų eksponuoti parodoje „Expo 2010“ Šanchajuje, kūrimą.
Plėtojant meno viešosiose erdvėse kūrimo sąlygų temą, svarbu paminėti ir vietos organizacijų įprotį kopijuoti kūrybinius sprendimus, užuot pripažinus kūrėjų įdirbį ir pakvietus juos išplėtoti naują kūrybinę idėją. Kopijuojant sprendimus sukuriamos kelios vienodos antrinės erdvės, ir menininkams nesuteikiama galimybė realizuoti savo originalias idėjas.
