Blog

Užsakovams iš Artimųjų Rytų įtiko lietuvių architektūrinės idėjos

Bendrovės „Omantel“ paviljono projekto autoriai – Mantas Olšauskas, Donatas Cesiulis, Tomas Usovas, Ieva Cicėnaitė. Bendraautoriai – bendrovė „PM Screen“.

Sukurti formą interaktyviai ekspozicijai, sykiu – įspūdį ir emociją – su tokia užduotimi į „Sprik“ architektų biurą kreipėsi 3D projekcijas kurianti lietuvių „PM Screen“. Biurai suvienijo pajėgas kurdami paviljoną tarptautinei informacinių ir ryšio technologijų parodai „Comex IT“, vykusiai Omano sostinėje Maskate.

Telekomunikacijų bendrovei „Omantel“ skirtą paviljoną sudarė penkios anfiladine tvarka išdėstytos salės, į kurias patenkama pro du įėjimus. Kiekvienoje iš ekspozicijos salių lankytojų laukė pagrindinė atrakcija – galimybė savo judesiais valdyti salės projekcijas. Kadangi projektoriai ir garsiakalbiai buvo įmontuoti į lubas, švari vidaus erdvė projekcijoms buvo ypač paranki.

Anot vieno projekto autorių architekto Manto Olšausko, pagrindinė jiems kelta užduotis buvo sukurti modernią skulptūrą primenančią paviljono architektūrinę išraišką. Savitą objekto formą padiktavo ir kelių funkcinių zonų būtinybė: vienos skirtos technologijų pristatymui, kitos – bendravimui ir neformaliems pokalbiams. Architektų komanda paviljoną Maskate pristatė kaip ledkalnį – tokia vizija ypač patiko saulės persisotinusiems užsakovams.

Masyvų, netaisyklingos formos, baltos spalvos paviljoną, kad jis išties primintų baltą ledkalnį, teko perdažyti kasvakar – medžio dulkių plokštė nuo drėgmės greitai suskilinėjo. Baldai – pagrindinis stalas ir stalas, kuriame buvo įmontuotos hologramos – buvo pagaminti pagal užsakymą.

Paviljone lankėsi ir vietos Dizaino kolegijos studentai, kuriuos domino lietuvių architektų sprendimai.

Lietuvoje panašaus paviljono gamybai, anot M. Olšausko, būtų įprasta panaudoti medžio karkasą, o apdailai – medienos plaušų ar gipso kartono plokštes. Omane paviljonas buvo sumontuotas iš metalinių konstrukcijų, o apdailintas medžio dulkių plokštėmis. Lietuvius architektus nustebino pasirinkta konstrukcija, nes tokiam tūriui metalo karkasą pagaminti užtrunka ilgiau, jis sunkesnis transportuoti, o Lietuvoje tokia konstrukcija būtų gerokai brangesnė nei medis.

Ar parodų paviljonai turi savo projektavimo specifiką? „Paviljonai ir instaliacijos – laikinos, taigi tai palanki terpė eksperimentams ir idėjų sklaidai. Galima drąsiai rinktis konkrečiu metu madingus, akį traukiančius sprendimus. Be to, parodų paviljonas, instaliacija turi būti aktualūs savo forma, medžiagomis, technologijomis“, – komentavo architektas.

Architektė Ieva Cicėnaitė įsitikinusi, kad parodų paviljonų architektūrinė išraiška nepriklausoma nuo funkcijos, o jų architektūriniai sprendimai priklauso nuo konteksto, užsakovo ir ekspozicijos: „Šiuolaikinių technologijų parodoje privalu būti moderniam ir technologiškai pažangiam, tačiau kitu atveju kriterijai gali būti kitokie. Medžiagos naujumas yra ne toks svarbus kaip idėjos naujovė. Omane mums pavyko suderinti šiuolaikinę ir estetišką formas. Paviljonas Dubajuje galbūt atrodytų kitaip. Nors laikas, ekspozicija, užsakovas būtų tie patys, kontekstas diktuotų kitokius sprendimus.“

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 2.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.