Parodoje „Expo 2017“, vykusioje Kazachstane, Lietuvos paviljono ekspozicijos ir kitų erdvių išdėstymas tapo tarsi milžiniško lazerio modeliu, o LED šviesų ir veidrodžių instaliacija pavaizdavo lazerio gimimą – taip Lietuva pasaulinėje parodoje pristatė savo nuveiktus darbus, užsitikrinant energetinę nepriklausomybę ir sėkmingai plėtojant alternatyviąją ateities energetiką. Paviljono idėjos autoriai – architektai Martynas Valevičius ir Mečislovas Valevičius.
Architektas M. Valevičius interviu portalui SA.lt – apie šviesą, kaip kūrybos įrankį.
Martynas Valevičius.
Šiųmetė „EXPO 2017“ tema buvo ateities energija, o Lietuvos paviljonas pavadintas „Ateities energijos spinduliai iš Lietuvos“. Kaip kilo mintis šią temą realizuoti?
Parodos tema buvo ateities energija. Svarstėme, kaip tokią temą pristatyti nestandartiškai, kitaip negu visi. Galvojome, jog Lietuva garsėja lazeriais ir kad būtų galima tas dvi temas sujungti. Bet vėliau idėja transformavosi: ateities energija ir lazeriai – greta, bet ne visai susiję objektai.
Lietuvos paviljonas atspindėjo ateities energijos temą. „Saulės“ reikšmė panaši ir lietuvių, ir kazachų kalbose („saule“ – kazachų kalba reiškia „saulės spindulys“). Energija ir spinduliai – tai lazeriai.
Vis garsiau ir dažniau kalbama apie kosmines technologijas, leisiančias kaupti energiją danguje ir siųsti ją itin tiksliais lazerio spinduliais į imtuvus Žemėje. Lietuva pirmauja lazerių technologijų srityje ir jau seniai mokslo ir technologijų pasaulyje garsėja kaip lazerininkų šalis – apie 10 proc. pasaulyje parduodamų mokslinių lazerių yra pagaminami Lietuvos lazerių įmonėse.
Demonstruodamas naujas lazerių technologijas, Lietuvos paviljonas suspindėjo kaip labai originalus, išryškinantis Lietuvos pasiekimus vystant ateities energetiką. Panaudojus hologramas informaciją buvo galima pateikti ypač patraukliai visų amžiaus grupių parodos lankytojams ir ekspertams. Holograminiai stendai buvo išdėstyti ekspoziciniame koridoriuje.
Ar lankytojai suprato pagrindinę Lietuvos paviljono idėją?
Gidai visiems susidomėjusiems ją pristatydavo ypač plačiai. Lankytojai iš Lietuvos paviljono išsinešdavo įspūdį, kad Lietuva tai mokslo šalis, orientuota į ateitį.
Kiek įrangos prireikė paviljonui?
Instaliacija buvo padaryta iš LED juostelių. Jas būtų galima skaičiuoti kilometrais. Mūsų pasirinktas sprendimas unikalus, pasaulyje tokio dar nėra buvę, nes dažniausiai naudojami šviečiantys ekranai, kurie brangūs ir daug kartų matyti. Naudojant šviečiantį ekraną labai svarbus tampa turinys, paviljonas virsta kino sale. Mūsų atveju svarbu buvo interjeras, erdvė, sykiu apšvietimo būdas – parodyti šviesos liniją, kuri asocijuotųsi su spinduliais.
Kas jus paskatino dalyvauti paviljono kūrimo konkurse?
Dalyvavimas konkursuose – maloniausia architekto darbo dalis. Praktikoje kūrybą dažnai nustelbia techniniai dalykai – projektą reikia suderinti, adaptuoti atsižvelgiant į statytojo galimybes, ne tiek daug lieka kūrybinio darbo. Idėjiniuose konkursuose pasireiškia tikrasis architektūros menas. Juose dalyavuti įdomu, ypač tuose, kur galimybės didesnės, kur meninės idėjos vertinamos.
Ar prieš projektuodamas paviljoną domėjotės paviljonų įrengimo tendencijomis, priemonėmis ir pan.?
Žinoma. Prieš pradėdamas įgyvendinti bet kurį projektą visų pirma atlieku savotišką tyrimą – pasižiūriu, kas padaryta pasaulyje, kokios tendencijos. Paviljonų projektuotojai stengiasi sukurti tai, ko dar niekas nematė, sudominti lankytoją. Visose pasaulinėse parodose ieškoma išskirtinumo. Svarbu pasidomėti, kas buvo padaryta, kad nekartotum. O padaryta išties nemažai.
Kaip jums sekėsi prisijaukinti lazerių temą?
Kartu su parodos organizatorių komanda aplankiau ne vieną mokslininką. Tiesa, tikėjausi iš jų didesnio susidomėjimo, bet juos galima suprasti. Mokslininkų tyrimų sritis ir auditorija labai siaura, o „Expo“ paroda, priešingai, labai plati, orientuota į skirtingus žiūrovus. Taigi, didesnio intereso jie nematė, bet puikiai pakonsultavo, kaip gimsta lazeriai, kodėl jie populiarūs Lietuvoje.
Šviesos instaliaciją galima prilyginti menui, o lazerių gamybos technologijos – mokslas. Šiuodu dalykus susieti sudėtinga. Bet mes daug ką išsiaiškinome, ką buvo galima panaudoti kuriant instaliaciją.
Viena, architektūrinę idėją realizuoti pastatu, o ar šviesa patogi medžiaga architekto idėjoms?
Labai patogi, nes rezultatas gaunamas greitai, jį galima koreguoti pagal tam tikrą scenarijų. Tai kur kas paprasčiau negu perstatyti pastatą, tereikia suprogramuoti, kad šviesa sklistų kitaip. Šviesa – parankesnė priemonė kūrybiniams eksperimentams. Šviesa neturi apčiuopiamos formos kaip kitos statybinės medžiagos. Šviesa nemateriali, o nuo to tik įdomiau. Dirbdamas su šviesa nuolat eksperimentuoji. Be to, galima atlikti ne vieną bandymą. Prieš kurdami paviljoną buvome parengę kilnojamąją ekspoziciją – čia buvo galima iš anksto pamatyti, kas laukia Lietuvos paviljone Kazachstane.
Ar egzistuoja toks terminas kaip paviljonų architektūra?
Paviljonų, parodų, ekspozicijų architektūra panašesnė į instaliacijų meną. Visgi galima teigti, jog paviljonai, ekspozicijos – laikina architektūra, skirta vienų ar kitų objektų demonstracijai. Kai kurios įmonės pasaulyje specializuojasi įrengti parodų stendus ar ekspozicijas.
Konkrečių kontūrų, kur prasideda ir kur baigiasi paviljonų architektūra, o kur ekspozicijų, muziejų architektūra, nėra, nes jie nėra tikslingi. Bet tokia sritis yra ir ji labai įdomi bei kūrybinga. Jei būtų daugiau darbo tokioje srityje labai norėčiau joje specializuotis.
