Blog

Rėda Brandišauskienė: iš Užupio iškilusi viceministrė

Rėda Brandišauskienė.
BFL / K. Vanago nuotr.

Aplinkos viceministrės Rėdos Brandišauskienės kabinete kabo nedidelė ant paprasto popieriaus lapo atspausta fotomenininko Vito Luckaus nuotrauka „Vyriškumas“, įamžinusi ramentu koją pakeitusį ledo ritulio žaidėją. „Čia mano įkvėpimas tais atvejais, kai ant stalo pasigendu kokių nors norimą rezultatą pasiekti padedančių mygtukų, – paaiškino pusę metų šiame poste jau suskaičiavusi viceministrė. – Nuotrauka įkvepia tikėti, kad nėra būtina turėti viską, jog galėtum gerai „pavaryti“. Reikia veikti tinkamai panaudojant tai, ką turi.“

Mygtukai. Įgaliojimų, o ir resursų, jai nuolat trūkdavo ir visuomeninėje veikloje, ginant bendruomenės interesus bylose su nekilnojamojo turto plėtotojais dėl nedarnių statybų Užupyje. Vis dėlto kaip tik tas Rėdos pastangas, jai užtarnavusias advokatės, ginančios tvarios plėtros principus ir bendruomenės interesus, rinkdamasis komandą prisiminė aplinkos ministras Kęstutis Navickas, ją numatęs kuruoti statybos ir architektūros sritims.

Per pirmą susitikimą ministras tiesiai šviesiai įvardijo visus veiksnius, paskatinusius pasiūlyti atsakingą postą iš vaiko priežiūros atostogų dar negrįžusiai teisininkei, kuri, kaip pati juokaudavo, savo visuomenine veikla atidirbinėjo „Sodrai“.

Rėdos visuomeninė veikla būsimam vadovui buvo ne mažiau svarbi nei teisininkės profesija ir patirtis advokatūroje – kaip didesnio žmogaus sąmoningumo rodiklis. Anot viceministrės, padirbėjusi bendruomenės naudai pati pajuto prasiplėtusį savo akiratį. Nors šypsosi kalbėdama apie spaudoje minimą jos patirties stoką, akivaizdu, kad nemano, jog tai pagrįsta turiniu: „Daug metų dirbau ir su verslu, ir su statybininkais, labai gerai žinau, kas jiems svarbu, tuo pačiu žinau bendruomenių ir gyventojų aktualijas bei problemas.“

Trečias argumentas „už“ K. Navickui buvo tai, kad kandidatė – ne iš draugų rato. Turbūt galvojo apie tai, interpretuoja Rėda, kad dirbdamas su draugu gali arba susipykti, arba jo nesukontroliuoti. O paskutinis argumentas – kad nesisiūlė į postą pati. Siūlančių ir besisiūlančių buvo daug.

Vito Luckaus nuotrauka „Vyriškumas“. 1968 m. © 1956-1987 Vitas Luckus LLC - visos teisės saugomos, naudojama gavus leidimą.

Vito Luckaus nuotrauka „Vyriškumas“. 1968 m. © 1956-1987 Vitas Luckus LLC – visos teisės saugomos, naudojama gavus leidimą.

Mama. Ministras, beje, neklausė būsimos kolegės apie tai, ko niekada neklausiama vyrų, bet dažnai įdarbinant teiraujamasi moterų – ar netrukdys jai dirbti du mažamečiai vaikai. „Vieni dažnai negali dirbti dėl asmeninių priežasčių, o kiti randa kitokių būdų tas pačias problemas išspręsti. Man šiame poste kol kas yra tekę tik vieno pasitarimo laiką perstumti pusvalandžiu, kad spėčiau vaikus nuvežti į darželį, kai vyras patyrė kojos traumą – tada vienintelį kartą ir pasisakiau apie asmeninius reikalus“, – sakė R. Brandišauskienė.

Vis dėlto vakarai su vaikais gerokai sutrumpėjo, kompensuoti juos mama stengiasi savaitgaliais mažoje sodyboje Dzūkijoje, kur apsieinama be televizoriaus ir kompiuterio, kur net mobilusis ryšys vos veikia.

„Viliuosi, kad tas didelis užimtumas yra tik pereinamuoju laikotarpiu, ir vėliau laiką suvaldysiu geriau. Bet išties visada buvau daug dirbantis žmogus, vaikai mane visą laiką matė dirbančią. Tad didelio pokyčio neįvyko. Mano vaikams darželyje buvo paaiškinta, kad aš einu svarbias pareigas, – nusijuokė Rėda. – Turime nuostabų vaikų darželį su nuostabiomis, profesionaliomis, mylinčiomis auklėtojomis. Tiesą sakant, jos turbūt geresnės auklėtojos nei aš mama. Tai mane ramina. Taip pat mano vyras pavaduoja tuo klausimu labai daug, ačiū jam.“

Niekada nedirbau valstybės tarnyboje, ir natūralu, kad dabar kvestionuoju daugelį čia nusistovėjusių dalykų. Kai kurių atsiradimo jau niekas ir neprisimena, kai kas tapę nereflektuojamu įpročiu.

Apsisprendimas. Apgalvoti visas šias laukiančias permainas kandidatei K. Navickas davė vieną dieną. Kitądien atėjusi Rėda išgirdo konkretų klausimą: „Tai koks bus tavo teigiamas atsakymas?“

Būsimajai viceministrei tos dienos užteko susidėlioti argumentus byloje – ministras jai buvo žinomas iš sutuoktinio pasakojimų apie bendras žaliąsias veiklas prieš daugelį metų, buvo girdėjusi ir tai, kad jo būdas – tinkamas dirbti komandoje. Netiesiogiai Užupio Respublikoje susikirsdavo ir jų pačių keliai – K. Navickas ne vienus metus dalyvavo bendruomeninėje veikloje, nes Užupyje buvo įsikūrusi Baltijos aplinkos forumo būstinė, kurios vienas vadovų jis buvo.

Moralumas. Esminė priežastis, lėmusi R. Brandišauskienės teigiamą atsakymą, buvo suvokimas, kad atsisakiusi nebeturės moralinės teisės kalbėti apie sistemines problemas, kurias matė vykdydama visuomeninę veiklą. „Būtų nesąžininga kritikuoti po to, kai atsisakai galimybės imtis permainų“, – įsitikinusi viceministrė.

Aktyvia Užupio bendruomenės nare, o paskui ir vadove, ji tapo netrukus po to, kai prieš ketverius metus su vyru atsisakę minties kurtis sodo sklype Vilniaus pakraštyje įsigijo butą sename mediniame name šiame išskirtiniame sostinės kampelyje. Dvidešimt metų besitęsianti bendruomenės identiteto formavimosi istorija, nuspalvinta nepriklausomos Užupio Respublikos paskelbimo, Konstitucijos kūrimo ir ryšių su daugybe užsienio valstybių, Užupio kaip salos pojūčio, kvietė ne tik ką nors gauti iš bendruomenės, bet ir patiems duoti.

BFL / K. Vanago nuotr.

Kreditai. Kelių šimtų žmonių savanorišku darbu aktyviai palaikoma kultūrinė Užupio valstybė, anot R. Brandišauskienės, veikia kaip pilietinis smulkiosios politikos judėjimas ir kaip savotiška kredito unija – bendruomenės paramos sunkioje situacijoje sulaukęs žmogus natūraliai užsikrečia noru įnešti ir savo indėlį bendruomenei, ieško erdvės, kurioje galėtų būti naudingas.

„Sakydavome, kad būtų šaunu, jei mus visų pirma telktų ir vienytų džiaugsmas, tačiau paprastai pirmiausia suvienija bendros bėdos“, – pripažino viceministrė.

Šiandien užupiečiai gali juokauti – jų buvusi teisingumo ministrė ir kanclerė (ministro portfeliais pagerbiami visi savanoriškais pagrindais veikiantys bendruomenės nariai) pasiaukojo dėl kitos respublikos.

Dėl išaugusio užimtumo naujoje darbo vietoje R. Brandišauskienei teko atsitraukti nuo veiklos Užupio bendruomenėje. Vis dėlto, pasikonsultavusi su Vyriausiąja tarnybinės etikos komisija, ji neišstojo iš bendruomenės, nepasitraukė iš Užupio Respublikos Senato. „Dabar tiesiog nusišalinu nuo Užupio bendruomenės keliamų klausimų sprendimo. Mano tikslas yra sisteminiai pokyčiai, kuriuos pradėjau jau anksčiau – kad nereikėtų bėgioti paskui kiekvieną probleminį projektą“, – komentavo R. Brandišauskienė.

Vertybės. Tapusi valstybės tarnautoja, ji pirmiausia prisiminė profesinę advokatės patirtį: „Advokatai gana lengvai gali imtis ginti vieną ar kitą poziciją, parinkti jai argumentus. O ministerijoje, veikdamas valstybės vardu, turi pagalvoti apie visas puses: apie stiprias ir silpnas, galinčias ir negalinčias garsiai kalbėti. Turi galvoti apie visą visuomenę, o ne tik bendruomenes ar verslą. Tad reikia rasti išmintingus sprendimus ir atitinkamai formuoti reguliavimą. Tai nėra lengvas kelias. Bet kaip teisininkė turiu tam tikrų žinių ir patirties – kaip turi vykti sąžiningas procesas, ir stengiuosi tai ministerijoje įgyvendinti.“

Technologijos. Vos kelios savaitės iki gaunant kvietimą prisijungti prie Aplinkos ministerijos vadovybės komandos, rengiantis vienai konferencijai kultūros paveldo klausimais, R. Brandišauskienei kilo idėja, kad dalį egzistuojančių problemų galėtų padėti spręsti valdžios institucijų dokumentų ir duomenų viešinimas. Įkvėpė, anot viceministrės, demokratiškiausiu būdu – plačiai diskutuojant visuomenei – parengto Islandijos konstitucijos projekto nuostatas, pagal kurį visi valdžios institucijų dokumentai turi būti vieši – juk šiandien technologijos tai leidžia.

R. Brandišauskienė įsitikinusi – ta tvarka, kai informacijos ieškoma klausiant institucijų, o šios atsako po 20 dienų – paveldėta iš analoginio pasaulio, tai – iš paskos besivelkantis teisinis reguliavimas ir įprotis, o mūsų gyvenimas jau nemaža dalimi persikėlė į skaitmeninę erdvę.

„Visi dokumentai turi būti vieši, išskyrus valstybines, tarnybines ar komercines paslaptis, – įsitikinusi viceministrė. – Patikėjau ta idėja, nes kaip teisininkė supratau, kad taip jau turėjo būti. Ir kartu supratau, kad tai gali būti proveržis. Pažeidimų prevencijai, visuomeninės kontrolės efektyvumui, sąmoningumui. Ir tai atitinka šiuolaikinės visuomenės poreikius bei lūkesčius. Juk jei viena valdžios institucija šiandien atvertų savo dokumentus, niekas turbūt net neklaustų, kodėl ji taip padarė. Veikiau klaustų, kada kitos institucijos tai padarys.“

Ministras pasakė „labai gerai“, o naujoji jo komandos narė šią užduotį įsirašė į darbų, kurie įprasmintų jos persikraustymą į ministerijos kabinetą, sąrašą.

Advokatai gana lengvai gali imtis ginti vieną ar kitą poziciją, parinkti jai argumentus. O ministerijoje, veikdamas valstybės vardu, turi pagalvoti apie visas puses: apie stiprias ir silpnas, galinčias ir negalinčias garsiai kalbėti.

Hierarchija. Beje, apie kabinetą skrupulingoji strategė, kurios kabinetas trejus metus buvo kompiuteris ant kelių, nebuvo pagalvojusi. Kad jis bus toks didelis, net per didelis, kad jame viskas bus taip nevakarietiška, neasketiškai įrengta. Kad jos stalas kažkodėl bus aukštesnis už svečių stalą. Ir kad tie aukščių skirtumai, hierarchija taip jausis kasdien bendraujant su ministerijos specialistų komanda.

„Niekada nedirbau valstybės tarnyboje, ir natūralu, kad dabar kvestionuoju daugelį čia nusistovėjusių dalykų. Kai kurių atsiradimo jau niekas ir neprisimena, kai kas tapę nereflektuojamu įpročiu. Mane tikrai erzina ta vertikali hierarchija. Pradėjusi dirbti jausdavau, kad kolegos nesijaučia jaukiai man atėjus pas juos į Statybos ir teritorijų departamento aukštą, matyt, jiems tai nebuvo įprasta arba nesusiję su pozityvia patirtimi, – pripažino R. Brandišauskienė. – Gal todėl, kad esu jaunesnės kartos, tokia hierarchija man atrodo kliūtis dirbti. Norisi, kad organizacija būtų labiau plokščia, kad komanda atsipalaiduotų ir negalvotų apie specialias mandagumo procedūras vadovybės atžvilgiu – tai leistų jiems tapti iniciatyvesniems ir kūrybingesniems. Man svarbiausia, kad kolegos tikėtų idėjomis, dėl kurių dirba, nuoširdžiai įsitrauktų į jų įgyvendinimą. Nes jei tiesiog paliepsiu iš galios pozicijų, tai tikėtina, kad arba nebus įgyvendinta tinkamai, arba apskritai nebus įgyvendinta. Manau, kad bent jau artimiausios komandos pasitikėjimą pastaraisiais mėnesiais pavyko pelnyti, tuo labai džiaugiuosi.

Iš išorės ministerija atrodo labai stipri ir daug galinti, čia viduje matai kitaip – kad rutina, atsakinėjimas į raštus, konsultavimas telefonu atima neproporcingai didelę dalį visų mūsų resursų. Todėl stengiamės standartizuoti procesus, išsigryninti funkcijas, nebedaryti to, ko neprivalome, ir neapsimesti, kad tai darome. Būsime gal nepopuliarūs kartais pasakydami „ne“, bet tai darysime tam, kad nudirbtume svarbesnius darbus, dėl kurių Aplinkos ministerija buvo sukurta.“

BFL / K. Vanago nuotr.

Dovanos. Vienas pirmųjų naujos Aplinkos ministerijos vadovybės pareiškimų buvo apie tai, kad ministerijoje nepageidaujamos jokios dovanos – tai buvo kaip tik Kalėdų laikotarpiu.

„Norėjosi savo nuostatą pasakyti, – idėjos autorystę pripažino R. Brandišauskienė. – Valstybės tarnyboje yra padorumo principas, ir jo turinys reiškia – niekas neturi gauti jokios naudos vien dėl to, kad eina viešą tarnybą. Nauda gaunama atlyginimo forma. Mano sutuoktinis, socialinės antropologijos mokslininkas, pabrėžia, kad čia visiška socialinių santykių klasika – bet kokia dovana reikalauja atidovanojimo, ir jis įvyksta sąmoningai ar nesąmoningai. Manau, visi tai žinome, nors ir nesame įsisąmoninę. Buvo svarbu tai įvardinti. Be to, mačiau, kad tokį principą įgyvendina kai kurios institucijos, žavėjausi šia praktika.“

Viceministrė neabejoja, kad svarbu ir tai, ką komunikuoja ministerijos erdvės: „Man atrodo, kad užėjęs į Aplinkos ministeriją turi justi, kokios čia vertybės. Pavyzdžiui, turi negalėti praeiti neužkliuvęs už rūšiavimo šiukšliadėžių, o eidamas pas ministrą neturėtum matyti nedemokratiškų valstybių apdovanojimų ekspozicijos. Jau nusprendėm, kad tai turi keistis.“

Azartas. R. Brandišauskienė mielai kalba apie tą dieną X, kai anksčiau ar vėliau galės nusikabinti nuo sienos V. Luckaus nuotrauką ir planuoti tolesnius veiklos vingius. Iškart pabrėžė – šiandienės pozicijos laikinumą laiko vienu jos privalumų.

„Esu iš tų sėkmingų žmonių, kurie beveik nėra buvę darbo pokalbiuose. Visuomet gaudavau darbą be pokalbio arba pirmo pokalbio metu. Šiemet sausio 2-ąją baigėsi mano vaiko priežiūros atostogos, ir buvau nusprendusi, kad nenoriu grįžti į advokatūrą. Po visuomeninės veiklos patirties supratau, kad man nebepakaks vien tarnauti klientų interesams, kai galvoji, kaip efektyviausiai pasiekti rezultatą, bet nesveri ir nesirenki, ką iš tiesų darai.

Savanoriaujant ir konfliktinėse situacijose padedant silpnajai pusei, dažnu atveju negalinčiai pasisamdyti advokato, mane sudomino ne tik paveldosauginės sistemos probleminės pusės. Pradėjau labai nuoširdžiai nemėgti korupcijos. Net svarsčiau siūlytis į toje srityje dirbančias organizacijas. Kęstučio pasiūlymas buvo idealus – tai netiesiogiai ta sritis, kur buvau prikaupusi sportinio piktumo, ir kartu – gana artima sritis. Gal būtų buvę sunkiau dirbti, pavyzdžiui, kultūros viceministre, kuriai pavaldus Kultūros paveldo departamentas, nes jo darbą pastaraisiais metais labiausiai kritikavau. Dabar galiu ramiai apsvarstyti visus variantus ir visus girdėti, – apibendrino R. Brandišauskienė. – Manau, kad judu teisinga linkme. O ateityje gal išsipildys sena svajonė atsiduoti kūrybai ar mokslinei veiklai. Neprisirišimas prie užimamos pozicijos padeda ir padės kasdienėje darbo veikloje, kai reikia priimti nelabai populiarius, bet gerus ir labai reikalingus sprendimus.“

DOSJĖ

• 34-erių Rėda Brandišauskienė nuo 2014 iki 2016 metų buvo asociacijos Užupio bendruomenė administracijos vadovė. Nuo 2015 m. – tarpžinybinės Vilniaus istorinio centro, įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, išskirtinės visuotinės vertės išsaugojimo ir tausojamojo naudojimo priežiūros komisijos narė.

• 2009–2010 m. advokato padėjėja, 2010–2016 m. advokatė E. Budvyčio, J. Čivilio ir partnerių kontoroje (praktikos sritys: sutarčių teisė, viešieji pirkimai, statybų teisė, intelektinė nuosavybė, aplinkosaugos teisė, įmonių teisė).

• Nuo 2016 m. – lektorė Vilniaus dailės akademijoje, UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedroje. Nuo 2007 m. – lektorė Mykolo Romerio universitete, Teisės fakultete, Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės institute.

• 2006–2009 m. advokato padėjėja advokatų profesinėje bendrijoje „Soloveičikas, Markauskas, Aviža, Bagdanskis | SMA“. 2004–2006 m. teisininkė advokatų kontoroje „Soloveičikas, Martinkutė ir Augustaitis | SMA“.

IŠSILAVINIMAS IR KVALIFIKACIJA

• 2001–2006 m. – aukštasis (magistro kvalifikacinis laipsnis) Vilniaus universiteto Teisės fakultete. 2004–2006 m. – papildomos ekonomikos studijos Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete.

ŠEIMA

• Vyras Donatas Brandišauskas – mokslininkas, Sibiro šiaurės tauteles tyrinėjantis socialinis antropologas. Vaikai – Upyna (bus 5-eri) ir Girvydas (bus 2,5 m.).

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 2.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.