Blog

Raudonų plytų kelias: vieno interjero istorija

Eglės Rekašienės nuotr.

Vokiško stiliaus mūras, nuostabios gamtos apsuptis – tai ir paskatino priimti pajūryje iškilusio būsto vidaus įrengimo sprendimus. Pastato eksterjeras ir interjeras čia mezga sklandų dialogą per tapačius stilistikos elementus, medžiagiškumą.

Atgaivino senoviško pastato dalelę

Individualusis namas Karklėje pastatytas Klaipėdos krašto vokiškų statinių maniera. Monumentalus raudonų plytų audinys, fachverko konstrukcijos garaže, ūkiniame pastate ir šį įvaizdį jau namo balkono konstrukcijoje atkartojančios tvirtos medžio sijos, iš lietuviškų akmenų suformuota terasa, laipteliai ir takeliai. Interjero dizainerės Eglės Rekašienės teigimu, šie elementai būsto viduje ir cituojami tiesiogiai, ir darė įtaką atitinkamos apdailos pasirinkimui.

„Namo statybai, aplinkotvarkai buvo naudojamos tokios medžiagos, kad miško ir upelio kaimynystėje esanti sodyba darniai įsilietų į bendrą gamtos visumą. Tai tapo atspirties tašku ir kuriant interjerą – jame vienareikšmiškai siekta pasitelkti natūralias, taurias, ilgaamžes medžiagas“, – komentavo kūrėja.

Antai pastato fasado raudonų plytų tema pratęsiama būsto laiptinėje, tokia apdaila buvo pasirinkta ir židiniui.

E. Rekašienė atkreipė dėmesį, kad interjerui buvo naudojamos ne naujos, bet senoviškos vokiško išardyto namo plytos, kurios gyvenamajai aplinkai suteikia dar daugiau žavesio ir autentiškumo. Analogiškai šalia mūro dėlionių atsirado jaukūs medžio fragmentai: grindų danga, laiptai, durys.

Kur kas daugiau nei du viename

Vienu ryškiausių pirmo aukšto elementų tapo židinys. Kadangi kaminas buvo suprojektuotas beveik šios erdvės centre, židinį nuspręsta dar labiau akcentuoti – jis šiek tiek praplatintas, sykiu suteikiant jam papildomų funkcijų: vienoje židinio pusėje atsirado speciali niša, skirta malkoms susidėti, o kitoje pusėje įrengta knygų lentyna.

Svetainėje į akis krinta dar vienas originalus sprendimas – interjero dizainerė E. Rekašienė pripažino, kad tai pavyktų įgyvendinti ne kiekvieno būsto sąlygomis.

Kadangi svetainės sienoje buvo suprojektuoti trys siauri aukšti langai, kiekvienam įrengus po atskirą palangę bendras vaizdas nebūtų itin patrauklus.

Tad buvo nuspręsta visus juos tarsi sujungti viena plačia palange nuo vieno iki kito sienos galo. Ši palangė gali būti pritaikoma įvairioms skirtingoms funkcijoms.

„Po ja suformuotoje erdvioje lentynoje galima sudėti knygas, pati palangė gali tarnauti ir kaip vieta gėlėms, dekoratyviniams mažmožiams pasidėti, ir kaip suolas, ant kurio galima įsitaisyti pasimetus pagalvėlių ir grožėtis puikiu vaizdu už lango“, – vardijo pašnekovė.

Galiausiai ši konstrukcija išsprendė televizoriaus staliuko klausimą vaizdo ir garso aparatūrai, mat pats televizorius buvo pakabintas ant sienos tarp dviejų langų.

Daiktai, žadinantys sentimentus

Naujai pastatytame būste šeimininkai pageidavo įkurdinti savo senus baldus, tad ne tik teko juos atnaujinti, bet ir prie jų derinti naujus gaminius.

„Tiesiog tai yra svarbi sentimentų kelianti gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, tambūre stovinti retro sofa, paveldėta iš namo šeimininkų tėvų, buvo rekonstruota, naujai pertraukta, taip pat atnaujintos valgomojo kėdės, antikvariniai svetainės baldai – indauja ir stalas“, – prisiminė interjero dizainerė E. Rekašienė.

Specialistė pripažino, kad tai nėra pigus malonumas, tačiau šie kadaise kokybiškai pagaminti, gerai išsilaikę ir profesionaliai atnaujinti daiktai visomis prasmėmis turi visai kitą vertę nei dauguma šiuolaikinių gaminių.

Beveik visi kiti baldai buvo gaminami pagal specialų užsakymą, derinantis prie erdvių suplanavimo specifikos. Kadangi svetainė ganėtinai kompaktiška ir teko skaičiuoti kone kiekvieną centimetrą, tipiniai sprendimai čia būtų sunkiai pritaikomi.

Projektuojant nedidelei virtuvės zonai skirtus baldus taip pat buvo itin paisoma ergonomikos ir funkcionalumo, tačiau tai nenustelbė estetikos kriterijų – baldų spintelių, stalčių plokštėms buvo suteiktas vintažinis efektas.

Norint, kad bendroje pirmo aukšto erdvėje esanti virtuvė kuo labiau susilietų su svetainės ir valgomojo zonomis, virš darbastalio atsisakyta klasikinės plytelių apdailos. Vietoj jos pasirinkti tapetai ir apsauginės stiklo plokštės.

Nuo moderno iki provanso

E. Rekašienė pripažino, kad brandūs būsto šeimininkai pageidavo greitai nesenstančių sprendimų ir buvo pasiryžę investuoti į kokybiškas medžiagas, produktus, tačiau kartu į interjero kūrimą žiūrėjo nesnobiškai.

„Plastiko ar laminato čia nerasime, tačiau buvo tam tikrų daiktų, pagamintų garsiojo švedų koncerno, kaip antai kabliukai virtuvėje ar baldai vaikų kambariuose. Šio gamintojo produktai yra tam tikro kolorito, stilistikos, tačiau buvo parinkti taip, kad neiškristų iš bendro interjero konteksto“, – aiškino kūrėja. Jei kas nors šio būsto stilių įvardytų klasikiniu, specialistė nenustebtų, tačiau pati prisipažino, kad įsprausti jį į tokius konkrečius rėmus nesiryžtų.

Antai pagal kanonus klasikinis stilius tapatinamas su prabanga, puošnumu, jam būdingas simetriškumas, tobulos proporcijos, nerėksmingi tonai, neatsiejamas jis ir nuo tokių elementų kaip krištoliniai sietynai, prabangiai įrėminti paveikslai ar sunkios portjeros ir pan.

Anot pašnekovės, šiuo atveju interjere siekta išryškinti lengvąją, šviesiąją liniją, neatsitiktinai ornamentikoje dominuoja ir augaliniai motyvai.

„Sakyčiau, šis interjeras ganėtinai eklektiškas, jame yra ir klasikos, ir moderno elementų, jaučiamas ir šioks toks Provanso dvelksmas. Apskritai šiandienos tendencijos tokios, kad jau keblu kalbėti apie konkrečius, labai išgrynintus interjero stilius“, – pripažino interjero dizainerė E. Rekašienė.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra visiems“, 2016 / 3.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.