Top Baneris

2015 kovo 18 d.
Pasidalykite straipsniu

Skaičiuojama, kad per pastarąjį dešimtmetį gaisrai apgadino ar sunaikino keliasdešimt kultūros paveldo objektų. Tačiau tik 2012 metais po gaisro Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios ansamblyje imtasi konkrečių žygių, kad panašios tragedijos nepasikartotų. Ir nors paveldo objektų tvarkybos darbams skiriamos šimtatūkstantinės sumos, o jų valdytojai priešgaisrinės saugos priemones gali įrengti valstybės lėšomis, kai kurios taip ir lieka nepanaudotos.

Teisės aktai paveldui nepalankūs?

Interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“ architektė restauratorė Asta Prikockienė sakė pritarianti, kad paveldo objektuose gaisrinės saugos reikalavimai – viena sunkiausiai išsprendžiamų problemų: „Kultūros paveldo objektai Lietuvoje yra sulaukę ne vieno šimto metų. Visų jų išraiška, fizinis pavidalas, panaudotos statybinės ir apdailos medžiagos, planinė struktūra bei aplinka – saviti. Būtent dėl to jie yra vertinami ir saugomi. Atliekant paveldo objektų konservavimo ar restauravimo darbus, didesnių sunkumų įgyvendinant gaisrinės saugos reikalavimus paprastai nekyla. Jie prasideda tuomet, jei tenka keisti funkcinę pastato paskirtį ar atlikti rekonstrukciją.“

A. Prikockienė patikslino – ji neabejoja signalizacijos, gaisro aptikimo sistemos, žaibosaugos ar saugaus elektros įrengimo būtinybe. Tai privalomi dalykai, o jų nebuvimas – lėšų trūkumo, jų paskirstymo, bet ne paveldo objekto ar gaisrinės saugos reikalavimų bėda. Skaudu dėl tų atvejų, kai, įgyvendinant gaisrinės saugos reikalavimus, ardomas ar naikinamas paveldo objekto savitumas. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus sostinės Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno pastatuose nesuderinus projekto sumontuota priešgaisrinės signalizacijos sistema. Tokios savivalės rezultatas – sunaikinta XVIII amžiaus sienų tapyba: įrengiant priešgaisrinę signalizaciją nukaltas dekoruotas tinkas, prigręžta skylių, ant vertingų freskų įrengti signalizacijos davikliai, išvedžioti laidai.

Priklausomai nuo pastato paskirties, jo dydžio, panaudotų statybos medžiagų, gaisrinės saugos reikalavimuose numatyti konkretūs laiptinių, koridorių, praėjimų, išėjimų parametrai, atstumai, tinkamos jų konstrukcijos ir apdailos medžiagos.

„Ką daryti paveldo objekte, kur esamos laiptinės viena nuo kitos nutolusios ne 50 metrų, kaip reikalaujama, bet 60 metrų? Ypač jei planinė pastato struktūra saugoma, o naujų priestatų statyti nėra kur? Kur laiptatakiai – 30 centimetrų siauresni, negu numatoma reikalavimuose, jų pakopos – nevienodo pločio, antpakopiai – mediniai, grindys koridoriuose – saugoma parketo danga, durys iš įrengtos palėpės – 20 centimetrų žemesnės, o stogo aukštinti negalima, lauko durys atidaromos į vidų, o jų apsukti nėra galimybės?“ – projektuotojams kylančių problemų pavyzdžius vardijo pašnekovė.

Architektas restauratorius Robertas Zilinskas taip pat atkreipė dėmesį, kad reikalavimas pastatuose, kuriuose susirenka daugiau nei 15 žmonių, įrengti į išorę varstomas duris, bažnyčiose praktiškai neįgyvendinamas. Praėjusiais metais R. Zilinskas dalyvavo rengiant 12 bažnyčių ir koplyčių tvarkomųjų statybos darbų (paprastojo remonto) projektus. Dalis projektų įgyvendinti, paveldo objektuose įrengta žaibosauga ir gaisrinė signalizacija.

„Įrengdami gaisrinę signalizaciją rūpinomės, kad nebūtų pakenkta tapybai, jei nebuvo išlikusių duomenų, atlikome papildomus polichromijos tyrimus, aiškinomės, ar nebus pažeistas arba sunaikintas autentiškas mūras ir pan. Žaibosaugos ir gaisrinės saugos svarba neginčijama. Neteko susidurti su klebonu, kuris prie kryžiaus neleistų įrengti žaibolaidžio, jei tai būtina“, – teigė pašnekovas.

Klausimų daugiau nei atsakymų

XX amžiaus antrojoje pusėje panaikinus privačią nuosavybę visuose Lietuvos senamiesčiuose gerokai pasikeitė pastatų paskirtis ir jų naudojimas. Tarpusavyje jungti ar skaidyti atskiri vienam savininkui priklausę sklypai, buvusiose ugniasienėse atsirado naujų durų, langų angų, kiemuose išdygo įvairių garažų, sandėliukų, priestatų.

„Kaip sudėlioti gaisrinius statinių skyrius, jei kiemo statinius valdo daugybė savininkų, o rekonstruojamas tik vienas nedidelis objektas? Kaip elgtis, jei pagal skaičiavimus bažnyčia ir vienuolynas turėtų priklausyti atskiriems gaisriniams skyriams, bet jau kokius 300 metų juos jungia ne vienos saugomos durys ir neleistinu atstumu įrengti vitražiniai langai?“ – klausia architektė A. Prikockienė.

Ne mažiau klausimų, pripažino architektė, kyla tvarkant medinius paveldo objektus. Atstumai tarp tokių pastatų nereglamentuojami nuosavame sklype. Tačiau pradėjus darbus, pavyzdžiui, urbanistiniame draustinyje, kur saugomi ne tik statiniai, bet ir sklypų išplanavimo struktūra, o atstumai tarp gretimuose sklypuose stovinčių pastatų yra ne 15 metrų, bet, pavyzdžiui, 6 metrai, sunkumai neišvengiami.

„Klausimų kol kas daug daugiau nei atsakymų į juos. Praktiškai kiekviename paveldo objekte kas nors neatitinka šiuolaikinių normų ir taisyklių. Kartais tą suderinamumo sprendimą pavyksta surasti lengviau, kartais – sunkiau. Būna, visi nuleidžia rankas, ir viskas tiesiog paliekama ateičiai, – pripažino A. Prikockienė. – Vis dėlto labai norėtųsi, kad gaisrinė sauga kuo greičiau taptų tuo, kuo ir turėtų būti – viena būtinų paveldo objekto su visais jo savitumais ir netipiškumais išlikimo bei išsaugojimo užtikrinimo sąlygų.“

Kalbėdamas apie medinius pastatus architektas R. Zilinskas taip pat pabrėžė, kad tokiuose gyvenamuosiuose rajonuose kaip Šnipiškės ar Žvėrynas užtikrinti reikiamą atstumą tarp greta esančių medinių statinių neįmanoma. Tačiau visi mediniai objektai, kad ir tankiai sustatyti, turi teisę funkcionuoti.

Kompromisų paieškos būtinos

R. Zilinskas pastebėjo, kad nuo 2010 metų nuostatai paisant gaisrinės saugos reikalavimų taikomi racionaliau. Užuot aklai laikantis reikalavimų, kiekvienu konkrečiu atveju apskaičiuojama, kiek pastate bus žmonių, per kiek laiko kilus gaisrui jie galėtų išeiti.

„Anksčiau laikantis gaisrinės saugos reikalavimų galėjo būti pareikalaujama apkalti dviem gipso kartono sluoksniais net išraiškingiausią medinį stogą (gyvenamosios paskirties pastate – vienu sluoksniu) – atvirų stogo konstrukcijų būti negalėjo. Šiandien prieš imantis drastiškų sprendimų visų pirma apskaičiuojama, ar per laiką, kol stogas sudegtų, žmonės spėtų evakuotis. Tam reikalingas profesionalus modeliavimas, sudėtingi skaičiavimai, todėl gaisrinės saugos dalis tapo kokybiškesnė, rimtesnė“, – komentavo pašnekovas.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) direktoriaus pavaduotojas Vytas Kaziliūnas taip pat pripažino, kad saugotinuose pastatuose sudėtinga įgyvendinti gaisrinės saugos reikalavimus ir kartu išsaugoti jų autentiškumą.

„Nors Lietuvoje galiojantys įstatymai ar kiti teisės aktai ir nenumato, kad kultūros paveldo objektai gali būti ne tokie saugūs ar kad jiems leidžiama netaikyti gaisrinės saugos reikalavimų, tradicinių gaisrinės saugos normatyvinių nuostatų neatitinkantiems pastatams skirtas kitoks gaisrinės saugos lygio užtikrinimas. Kiekvienas pastatas įvertinamas pasitelkiant gaisrinės inžinerijos skaičiavimus ar rizikos vertinimu pagrįstas metodikas: nagrinėjamos įmanomos gaisrų priežastys, įvairūs galimi gaisrų scenarijai ir jų padariniai, žmonių elgsena. Visa tai išaiškinus, siekiant išvengti gaisro kilimo priežasčių arba sušvelninti galimo gaisro padarinius, projekte numatomos įvairios techninės priemonės. Reikia pasakyti, kad šiuolaikiniai metodai laikomi pažangiausiais, jie taikomi ir kitose Vakarų Europos šalyse“, – paaiškino PAGD atstovas.

Europos Sąjungos direktyvose numatyta, kad priešgaisrinės saugos prioritetas – ne išsaugoti turtą, bet laiku evakuoti žmones ir neleisti gaisrui išplisti. Šis požiūris, anot architekto R. Zilinsko, paveldo objektams netinka, nes šiuo atveju svarbu išsaugoti patį paveldo objektą.

„Jeigu vertingosios pastato ypatybės yra planinė struktūra ir fasadai, negalima įrengti antros laiptinės ar papildomų durų gyventojų ar lankytojų evakuacijai. Būtina daryti nuolaidų vienai arba kitai pusei“, – įsitikinęs pašnekovas.

Lietuvoje lankęsis Talino vyriausiasis paveldosaugininkas Borisas Dubovikas, architekto teigimu, stebėjosi paveldo objektuose laikomomis gaisrinėmis kopėčiomis ar įrengtomis evakuacinėmis laiptinėmis. Kaimyninės šalies įstatymuose įrašyta, kad gaisrinės saugos, higienos, žmonių su negalia ir kitos normos paveldo objektuose yra rekomendacinio pobūdžio. Pas mus nėra jokių nuolaidų, o estai gaisrinės saugos reikalavimus užtikrina naudodami kompensacines priemones.

„Lietuvoje reikalaujama, kad priešgaisrinė signalizacija būtų įrengiama tam tikruose pastatuose, palėpėse, o estai ją įrengia ten, kur tik įmanoma. Daviklius reikalaujama išdėstyti tam tikru tankumu, o estai išdėsto dukart tankiau. Daug kur Europoje ant paveldo objektų kabo įspėjimas: „Čia – ekstremali vieta“. Manau, ir Lietuvoje galėtų būti įteisintas toks žmonių informavimo būdas“, – kalbėjo pašnekovas.

Architektas pabrėžė, kad paveldo objektuose ne lengviau suderinti ir reikalavimus pritaikyti tokius pastatus žmonėms su negalia. Čia privalu įrengti liftus, pandusus, nors kartais tinkamos vietos jiems rasti neįmanoma. Reikalaujama ir platesnių laiptinių.

„Dalyje objektų užtikrinti reikalavimus žmonėms su negalia nėra galimybės, tačiau jokių nuolaidų nėra. Pavyzdžiui, Medininkų pilyje reikėjo įrengti du liftus: vieną liftą žmonėms su negalia ir dvejas evakuacijos kopėčias kaip kompensacinę priemonę gaisrinei evakuacijai. Tai pašiurpino B. Duboviką. Šiuos darbus pavyko atlikti, nes buvo tuščių erdvių, nebuvo skliautų. Tačiau jei negali neįgaliesiems užtikrinti patekimo į objektą, į jį patekti negali niekas. Tarkime, aš negaliu basas vaikščioti per žolę, nes esu jai alergiškas. Galėčiau suburti draugiją, kuri reikalautų uždrausti žolę ir pan. Bet man tokių minčių nekyla“, – replikavo pašnekovas.

R. Zilinskas priminė Vilniaus Bernardinų bažnyčios pavyzdį. Šiame paveldo objekte išlikusios XVI amžiaus stogo konstrukcijos, jos masina turistus. Svarstyta bažnyčioje įrengti muziejų, tačiau neradus galimybės įgyvendinti gaisrinės saugos reikalavimus ir reikalavimus žmonėms su negalia, tokios galimybės atsisakyta.
R. Zilinsko teigimu, Europos šalyse lankomos ir bažnyčių varpinės, ir kupolai, leidžiamasi į rūsius. „Mums neleistų to daryti, nes turi būti liftas į kupolą, liftas į rūsį ir pan.“, – replikavo R. Zilinskas.

Kartais problema – sąmoningumo stygius

Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos Kontrolės skyriaus vedėjas Rimantas Kraujalis apibendrino, kad per dešimtmetį kultūros paveldo objektuose kilo daugiau nei 40 gaisrų. Keturiolika paveldo objektų buvo padegti. Praėjusiais metais įsiplieskė du gaisrai, šiemet – vienas.

„Kai kurie gaisrai, tokie kaip Tytuvėnuose, ilgą laiką turės neigiamų padarinių. Jų metu sunaikinta neįkainojamų vertybių. Be to, neaišku, kaip gaisras, jo gesinimo metodai paveikė unikalią sienų tapybą“, – dėstė pašnekovas.

PAGD atstovas V. Kaziliūnas patikslino, kad bene dažniausia gaisro priežastis kultūros paveldo objektuose – sena elektros įranga arba neprižiūrimi kietojo kuro šildymo įrenginiai, dūmtraukiai, kai kuriais atvejais – elementarių gaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas.

„Akivaizdu, kad objektai, pastatyti iš degių medžiagų, gaisro metu nukentės labiau nei tie, kuriuos statant buvo naudojamos ne tokios degios statybinės medžiagos. Vis dėlto ir mūrinių pastatų Achilo kulnas kalbant apie gaisrus yra pastogės bei laikomosios medinės stogo konstrukcijos. Žinoma, gaisro padariniams įtakos turi ir degios medžiagos pastato viduje – baldai ar kiti daiktai“, – aiškino specialistas.

KPD Kontrolės skyriaus vedėjas R. Kraujalis, kalbėdamas apie gaisrinės saugos reikalavimus, pabrėžė, kad pagrindinė problema paveldo objektuose yra tai, kad kol nepradedami tvarkybos darbai, priešgaisrinės apsaugos, žaibosaugos ir kitų sistemų įrengimas – objekto savininko ar valdytojo reikalas. Gaisrinės saugos specialistai tegali reikalauti matomoje vietoje pakabinti evakuacinį planą ir gesintuvą.

Gaisrinei saugai užtikrinti – valstybės lėšos

2013 metais kultūros ministro patvirtintame Apsaugos techninių priemonių įrengimo ir neatidėliotinų saugojimo darbų sąraše nurodyta, kad KPD gali finansuoti techninių saugos priemonių įrengimą kultūros paveldo objektuose, t. y. priešgaisrinę ar apsaugos nuo įsilaužimo signalizaciją, žaibosaugą, elektros įrangos sutvarkymą.

KPD prioritetas šiuo metu – bažnyčios, įtrauktos į Jono Pauliaus II piligrimų kelio programą (Pažaislio vienuolynas, Šiluvos koplyčia, Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia ir kt. objektai, kuriuose saugomos kilnojamosios vertybės). Praėjusiais metais 13 objektų buvo suprojektuotos, o kai kuriuose jau ir įrengtos gaisrinės bei kitos techninės saugos priemonės. PAGD specialistams patikrinus atliktus darbus paaiškėjo, kad kai kuriuose objektuose gaisrinės saugos signalizacija buvo įrengta, tačiau laidai prie centrinio pulto taip ir neprijungti.

Kultūros rėmimo fondo lėšomis taip pat finansuojami apsaugos techninių priemonių projektavimo ir įrengimo darbai. Praėjusiais metais gauta 51 paraiška. Aktyviausiai paramos kreipėsi bažnyčios. Toks aktyvumas, pastebėjo pašnekovas – neatsitiktinis. Kilnojamosios kultūros vertybių apsaugos reglamentas 2013 metais valdytojus ir savininkus įpareigojo pasirūpinti tokių vertybių apsauga. Per penkerius metus ketinama patikrinti, kaip šio apsaugos reglamento laikomasi.

Įrengtų gaisrinės saugos inžinerinių sistemų eksploatacija šiuo metu – irgi savininkų ir valdytojų atsakomybė. „Matome, kad savininkai nelabai suinteresuoti jas eksploatuoti, nes tai kainuoja. Esą jei skirta pinigų gaisrinės saugos priemonėms įrengti, parama turėtų būti skiriama ir jų priežiūrai“, – teigė KPD atstovas.

Situacijos, kai paveldosaugos ir gaisrinės saugos specialistai suremia ietis – pirmieji, bandydami išsaugoti pastato autentiką, kiti – kiek įmanoma užtikrinti jo saugumą, anot R. Kraujalio, gana dažnos, tačiau neišsprendžiamų problemų nėra.

„Tam tikrais atvejais mes esame pasirengę nusileisti. Galbūt geriau nupjauti siją, jeigu tai padės apsaugoti žmones ir meno vertybes. Jeigu neįmanoma laikytis gaisrinės saugos reikalavimų, numatytos išimtys, kai galima taikyti kompensacines priemones. Anksčiau gaisrinės saugos specialistai būdavo kategoriški – būtinos į išorę atveriamos durys, ir viskas. Bet kaip elgtis bažnyčioje, kurioje išlikę autentiški vartai, durelės, senas užraktas? Visa tai nugriauti ir pastatyti stiklines duris? Beje, šiuo metu bažnyčiose, kuriose vyksta tvarkybos darbai, nekenkiant autentiškam mūrui be didesnių problemų įrengiamos papildomos durys“, – apibendrino pašnekovas.

KPD atstovas pateikė dar vieną – šiuo metu naujam gyvenimui prikeliamų Sapiegų rūmų – pavyzdį. Atstačius ketvirtą rūmų aukštą, įrengtoje palėpėje planuojama organizuoti renginius, nors į ją būtų patenkama labai siaura laiptine, neatitinkančia gaisrinės saugos reikalavimų. Vis dėlto projektuotojai, pasitarę su gaisrinės saugos specialistais, kompromisą surado – planuojama panaudoti tam tikras technines kompensacines priemones.

R. Kraujalis įvardijo ir dar vieną paveldo objektams aktualią problemą. Didžioji dalis bažnyčių pastatyta centrinėse miestų aikštėse, ant kalvų, kur arti nėra vandens šaltinio, be to, jos apjuostos tvora. Vienas pavyzdžių – Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. Paveldo objektą juosiančioje tvoroje – ketveri vartai, tačiau jie per siauri, kad į šventorių patektų ugniagesių mašinos. Tam, kad būtų užtikrintas ansamblio saugumas, svarstyta įrengti platesnius vartus.

„Turint šiuolaikinę gaisrinę techniką kai kuriais atvejais galbūt būtų galima užgesinti gaisrą iš už tvoros. Manau, įmanoma rasti kompromisą, kaip tuos dalykus išspręsti. Anksčiau buvo paprasta: ugniagesiai neleidžia, mes neleidžiame, ir nieko nevyksta. Po gaisro Tytuvėnuose specialistai kurį laiką kaltino vieni kitus, šiuo metu vyksta glaudus bendradarbiavimas“, – tvirtino pašnekovas.

PAGD atstovas V. Kaziliūnas patvirtino, kad po gaisro Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje aktualūs su saugotinais objektais susiję gaisrinės saugos klausimai aptariami susitikimuose su KPD specialistais, dvasininkais, savivaldybių darbuotojais.

„Bendromis pastangomis daugelyje religinių ir kultūros paveldo objektų gaisrinė būklė pastebimai gerėja, matome, kad objektų naudotojai stengiasi įsirengti gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemas, susitvarkyti žaibosaugos bei elektros įrangos sistemas. Dalyvavome ne vienoje tarptautinėje konferencijoje, kur aptarta, kaip pritaikyti teigiamą kitų Europos šalių patirtį sprendžiant panašias gaisrinės saugos problemas. Po gaisrų buvo sugriežtinti norminiai reikalavimai, įpareigojantys saugomais arba kultūros paminklais paskelbtuose pastatuose tvarkybos darbų metu įrengti gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemas, kurių signalas apie kilusį gaisrą automatiškai būtų perduodamas į centralizuotą stebėjimo pultą asmenims, kurie budi visą parą ir jį patikrina. Šiuos darbus įprastai atlieka saugos tarnybų darbuotojai“, – pasakojo V. Kaziliūnas.

Įpareigojo ištaisyti klaidas

Praėjusiais metais paveldo ir gaisrinės saugos specialistai aplankė keturis kultūros paveldo objektus, kuriuose ką tik buvo baigti tvarkybos darbai. Situacija, KPD atstovo R. Kraujalio teigimu, visuose objektuose identiška: mediena padengta antipireniniu tirpalu, tačiau neatitinka deklaruojamos degumo klasės. Spėjama, kad dėl medienos laikymo sąlygų. Rangovų paprašyta ištaisyti klaidas.

Pasak R. Kraujalio, KPD siūlė pakeisti tam tikrus teisės aktus, kad prieš skiriant finansavimą paveldo objekto savininkas ar valdytojas pateiktų tam tikrą PAGD specialistų išvadą apie inžinerinių sistemų būklę. Baigus darbus ir atiduodant vertinti objektą rangovas būtų įpareigojamas pakartotinai pateikti PAGD išvadą.

Atiduodant vertinti kultūros paveldo objektą komisijoje įprastai dalyvauja KPD atstovas, projekto vykdymo priežiūros specialistas, specialistas, atsakingas už tvarkybos darbus, valdytojo atstovas ir rangovo atstovas. Priešgaisrinę signalizaciją, kaip ir žaibosaugą, dažniausiai įrengia, patikrina ir išvadas pateikia subrangovai, turintys atestatus. Praėjusiais metais tikrinant baigtus tvarkyti paveldo objektus pasitaikė atvejis, kai rastas dūmų detektorius su gamykline plėvele.

Pavyzdys – Arkikatedros varpinė

Pernai po remonto visuomenei atidaryta Vilniaus arkikatedros bazilikos varpinė yra atlaikiusi du didelius gaisrus, kuriuos bokšto interjere primena dalis pajuodusių plytų. Bet iki pastarojo remonto gaisrosaugos sistemos varpinė neturėjo. 2012 metais projektuoti tvarkybos darbus ėmęsi architektai Aušra ir Aleksandras Gvildys neabejojo – tai privaloma projekto dalis.

Gaisrinės saugos specialistai rekomendavo įrengti 2 kubinių metrų talpą, kuri kilus gaisrui galėtų gesinti gaisrą 20 minučių – tiek, kiek pagal skaičiavimus maksimaliai gali tekti laukti atvykstant ugniagesių mašinų ir įjungti avarinį vandens tiekimą iš automobilių. Purkštukai įrengti iki pat bokšto viršaus. Gesinama būtų, pabrėžė A. Gvildys, sausąja sistema: „Pagrindinė gaisro gesinimo sistemos paskirtis – saugoti ne tai, kas varpinėje yra nauja, o senąją autentišką medinę konstrukciją. Ji yra lauke, tad gesinti jos vandeniu neišeitų – sistema užšaltų.“

Planuojant varpinės eksploataciją įvertintos ir evakuacijos ekstremaliais atvejais galimybės. Gaisrinės saugos sprendinius projektavusi įmonės komanda atliko specialų bandymą – 15 žmonių lipo iki varpinės viršaus, buvo fiksuojama, per kiek laiko jie evakuojasi, ir pagal tai nustatyta, kiek kuriame aukšte vienu metu gali būti žmonių. Bokšte yra įrengti mikrofonai, per kuriuos galėtų nuskambėti įspėjimas evakuotis, yra ir speciali įranga evakuotis bokšto išore – pro angą iškišama alkūnė su pačiame viršuje pritaisyta virve, kurios gale – savotiškos kelnės (alpinizmo įranga).

Galimybių yra – trūksta lėšų

Dainius VISKAČKA
UAB Gaisrinės saugos centro vadovas, atestuotas gaisrinės saugos inžinierius

Lietuvoje turime tokių pat techninių galimybių užtikrinti gaisrinę pastatų saugą, kaip ir užsienyje – nebėra taip, kad žvelgtume į skandinavus ar kitas Vakarų Europos valstybes kaip į stebuklų šalis. Vis dėlto lėšų priešgaisrinei saugai Vakaruose skiriama daugiau, o mes šioje srityje esame ribojami. Galimas pavyzdys – stacionarios gaisro gesinimo sistemos. Lietuvoje jos vis dar retai perkamos, nors Vakarų šalyse ir ypač Skandinavijoje plačiai naudojamos.

Mūsų įmonės specialistams teko rengti ne vieno paveldo objekto tvarkybos darbų projekto gaisrinės saugos dalį. Įprastai tokie pastatai neatitinka šiuo metu galiojančių gaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų, todėl tenka numatyti naujas pasyvias ir aktyvias gaisro plitimą ribojančias sistemas.

Vis dėlto dažnai susiduriame su saugotinais statinio elementais, kurių, paveldosaugininkų nuomone, liesti nedera. Tokiais atvejais tenka numatyti kompensacines priemones. Viena populiariausių – mano minėta stacionari gaisro gesinimo sistema, gana efektyviai lokalizuojanti įsiplieskusį gaisrą. Tačiau tokios sistemos įrengimas, kaip jau minėjau, gali gerokai pabranginti projektą. Kartais dėl to tiesiog atsisakoma tvarkyti paveldo objektą. Arba bandoma išsaugoti paveldą, tačiau pro pirštus pažiūrima į statinio gaisrinės saugos lygio užtikrinimą. Dėl tokio trumparegiško požiūrio nepavykus rasti kompromiso, kai kurie tvarkybos darbų projektai nutraukiami, o paveldo objektai pasmerkiami sunykti.

Net neabejoju, kad paveldo objektuose įmanoma užtikrinti tinkamą gaisrinės saugos lygį ir įgyvendinti paveldosaugos reikalavimus. Kartais parengti tvarkybos darbų projektą, vadovaujantis abiejų sričių reglamentais, tampa sudėtinga dėl įvairių interpretacijų ir abejotino teisės aktų išmanymo. Bet kokiu atveju pirmenybė turėtų būti teikiama pakankamai žmonių saugai pastate užtikrinti, tik po to reikėtų rūpintis turto išsaugojimu. Vis prisimenu atvejį, kai pastate autentiškomis laikytos ir ypač saugotos grindys, išklotos maždaug 1980 metais (Alytaus eksperimentiniame namų statybos kombinate pagamintos parketlentės). Panašiais atvejais man nekyla abejonių dėl prioritetų.

Daugiausia problemų šiandien pasitaiko dėl to, kad tokie pat reikalavimai keliami ir naujai pastatytai kavinei, ir restoranui, įrengtam senamiesčio rūsiuose. Pavyzdžiui, Latvijoje leidžiama naujų reikalavimų netaikyti esamoms laiptinėms, jie privalomi tik įrengiant naujas, o Lietuvoje tokios laisvės nėra. Taigi tobulėti tikrai yra kur.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“ | 2015 kovas.


Pasidalykite straipsniu
    Komentarai

    Rekomenduojami video