Blog

Optimistinis eksportas

Kauno modernizmo architektūra
Marija Drėmaitė. D. Ščiukos nuotr.

2018 m. Lietuvos šimtmečio proga modernistinė Kauno architektūra drąsiai peržengs geografines, fizines ir mentalines Kauno ribas. Kilnojamoji paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“, pasveikinusi Vilnių, keliaus per Europos miestus – Paryžių, Romą, Vroclavą, Briuselį. Architektūros istorikė Marija Drėmaitė pasakoja apie šį projektą, plačiai atvėrusį apvalų langą kultūriniam lietuviško modernizmo eksportui.

Pristatykite šį projektą.

Kilnojamąją tarptautinę parodą, keliausiančią per Europą ir pasaulį, nusprendėme surengti Lietuvos šimtmečio proga. Galima sakyti, šio projekto idėją sužadino kelios tendencijos: tarptautiniame kontekste pastebima susidomėjimo Kauno modernizmu banga ir, mano nuomone, vis labiau ryškėjanti tendencija Lietuvos kultūrą pristatyti ne tik per vaizduojamąjį meną, teatrą, bet ir per architektūrą, dizainą. Paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“ kviečia įvertinti Kauno modernizmą tarptautiniame, pasauliniame kontekste. Ši paroda yra tarsi išbandymas, pasitikrinimas, juk pristatomas objektas, pretenduojantis į UNESCO pasaulio paveldo statusą. Kartu tai ir tikslinga viešinimo programa.

Gal galėtumėte pakomentuoti parodos organizatorių pabrėžiamą sąsają tarp optimizmo ir Kauno architektūros?

Optimizmo, kaip parodos gairės, idėja kilo iš nepasitikėjimo modernizmo terminu. Kalbu apie nepasitikėjimą, nes trys parodos kuratoriai – Vaidas Petrulis, Giedrė Jankevičiūtė ir aš pati – kritiškai žiūrime į šio termino taikymą, jei architektūra, turinti modernizmo bruožų, yra atsiribojusi nuo naujos socialinės programos diegimo. Žvelgiant giliau – būdinga, kad modernistinė architektūra atsiranda kartu su tam tikra socialine programa, skirta arba sukurti naujai visuomenei, arba jai atspindėti. Galima sakyti ir taip: arba susiformavusiai naujajai visuomenei prireikia ir naujos, funkciniu bei estetiniu atžvilgiu kitokios architektūros, arba naujoji visuomenė yra kuriama pasitelkiant architektūrą, pavyzdžiais galėtų būti Tarybų Rusija ar Veimaro respublika (Bauhauzo mokykla). Porevoliuciniai eksperimentai visada būna patys radikaliausi.

Kauno modernizmo architektūra pasižymi modernistinės estetikos bruožais, bet kokia gi buvo naujoji Kauno socialinė programa? Tikriausiai tik viena – naujosios sostinės sukūrimas. Funkciniu atžvilgiu tuometiniai pastatai nėra radikalūs, nepasižymi išskirtinai naujomis planavimo idėjomis. Nors, aišku, įdomi ta Panemunės būstinė, 1922 m. suprojektuota Šveicarijos architekto Eduardo Pejerio, ar ne? E. Pejerio darbą galima laikyti jau visiškai nauju gyvenimo planavimo projektu, pristatančiu naujo mikrorajono idėją: kompleksinio, apimančio didelę teritoriją, su naujo tipo namais, gatvių suplanavimu, socialine infrastruktūra. Tačiau tokios idėjos dažniausiai likdavo tik popieriuje.

Kauno architektūra savo prigimtimi vis dėlto yra labiau tradicinė, pasižyminti dideliu reprezentacijos, monumentalumo poreikiu. Štai, pavyzdžiui, pagrindiniai pastatų fasadai buvo daug puošnesni už galinius – tokių ir panašių dėsnių pastebėjome, todėl nenorėjome, kad modernizmo terminas klaidintų. Taip priėjome prie klausimo – kas yra idėjiniu požiūriu bendra, būdinga Kauno modernizmui, ką jis išreiškia? Iš tiesų, jis išreiškia ne radikalųjį modernumą, bet optimizmą, būdingą tuometinėms Europoje naujai susikūrusioms valstybėms, kurių sienos buvo perbraižytos po Pirmojo pasaulinio karo. Žodis „optimizmas“ asociatyviai primena stiliaus (pvz., „modernizmas“) pavadinimą, nors tai ne stilius, veikiau tam tikra sąmonės būsena, kuri yra optimistinė: mes statome naują sostinę, kuriame naują valstybę, naują identitetą.

Su kokiais aptariamo 1918–1940 m. laikotarpio aspektais žiūrovas susipažins parodoje?

Na, to laikotarpio Kaunas yra įdomus kaip vieta, kurioje įgyvendinamas naujosios sostinės projektas. Viena parodos dalis bus skirta penkiems pastatams, per kuriuos simboliškai pasakojama apie sunkumus ir svarstymus, patirtus naujosios sostinės statytojų. Išoriškai visi penki objektai tenkina tuometinį moderniosios reprezentacijos poreikį, tačiau šių pastatų vidus atskleidžia ir labai daug to, kas buvo vadinama „tautinio stiliaus paieškomis“. Tyrinėdami 1918–1940 m. laikotarpį mes susiduriame su tam tikru naujosioms valstybėms būdingu kompleksu, skatinusiu būti moderniomis, bet kartu siekti išlaikyti savitumą, išskirtinumą Europos erdvėje.

Taigi, turime penkis pastatus: per kurį iš jų geriausiai galima reprezentuoti nacionalinį identitetą?

Žinoma, per nacionalinį muziejų (Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų – aut. past.). Toliau sostinei reikėjo tarytum kokio mauzoliejaus, modernaus tautos panteono ir kartu paminklo Nepriklausomybei – juo tapo Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika. Trečia, valstybei labai svarbi buvo karinė galia – visą tarpukarį juk buvo ruošiamasi karui, Europa gyveno militarinėmis nuotaikomis, o kariuomenė buvo tarsi valstybingumo garantas. Taip atsirado Kauno įgulos karininkų ramovės pastatas, su visu tautiniu naratyvu interjere. Ketvirtasis pastatas – tai Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai, simbolizuojantys ekonominę galią, ekonominį savarankiškumą. Juk buvo kuriama visiškai nauja, valstybės remiama pramonė (maisto, žemės ūkio ir pan.). Galiausiai – Kauno centrinis paštas, naujosios komunikacijos simbolis, skelbiantis, kad Kovno nuo šiol yra Kaunas ir senuoju adresu į šį miestą siuntiniai nebepateks.

Tad viena parodos dalis yra skirta „tautos statybai“ atskleisti per penkių simbolinę reikšmę turinčių pastatų istoriją. Kita dalis pasakoja apie to meto sparčią ūkinę miesto modernizaciją. Kuriant sostinę, teko spręsti labai daug ūkinių problemų!

Atgavus Nepriklausomybę, Kaunas visiškai neatitiko didingo nacionalinio naratyvo – gatvės grįstos tik kai kur, kanalizacijos nėra. Modernizuojant miestą, kilo klausimas ir dėl valstybę administruojančių įstaigų – joms visoms reikėjo rasti tinkamą vietą. Švietimo sistema patyrė radikalių reformų. Pradedant pradinėmis mokyklomis ir baigiant universitetu – viskas buvo steigiama naujai. Dar viena įdomi sritis – rekreacija. Didelis miestas, daug sunkiai dirbančių jo gyventojų, tad privalu numatyti patogias poilsio zonas: aplink miestą buvo kuriama jį supančių kurortų – Panemunė, Kulautuva ir kt. – infrastruktūra.

Po truputį sportas tapo naujojo žmogaus ugdymo priemone, atsirado treniruoto kūno kultas, tad naujajai visuomenei ir naujajai valstybei prireikė tokių objektų kaip stadionas, sporto halė. Ir, žinoma, buvo didelė modernių pramogų, kurias pirmiausia reprezentuoja daugybė tuo metu veikusių kino teatrų, paklausa. Kaip matote, ši parodos dalis pasižymi visa ko gausa: kiek daug visko pastatyta, kiek atsirado naujų miesto funkcijų ir pan.

Kodėl pasirinkote parodą eksponuoti Paryžiuje, Romoje, Vroclave ir Briuselyje?

Mūsų 2018 m. maršrutas bus toks: startuosime Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, siekdami labai aiškaus propagandinio tikslo – parodyti Kauną Vilniui. Žinoma, vilniečiai jau daug girdėjo apie Kauno architektūrą, bet tikrai dar ne visi atvyko jos pasižiūrėti. Paroda Vilniuje, manau, yra ir tam tikras pareiškimas mūsų kultūrinei bendruomenei, o kartu ir pačios parodos patikrinimas, išbandymas.

Po to keliausime į užsienį, į UNESCO būstinę Paryžiuje. Ir vėl – tikslas labai aiškus: pristatyti UNESCO, pasaulinei bendruomenei tai, ką siūloma įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą. Gera paroda gali atskleisti daug daugiau nei oficialia kalba parašytas dosjė. Iš Paryžiaus vyksime į Romą, kur gegužės mėnesį išskirtiniame architekto Renzo Piano suprojektuotame trijų pastatų komplekse numatyti renginiai, skirti Lietuvai, galima sakyti, tai bus Lietuvos kultūros dekada Romoje. Jos metu įvyks Mirgos Gražinytės diriguojamas koncertas, daug kitų meninių renginių, o kartu bus pristatoma ir ši paroda.

Toliau – Vroclavas. Vroclavo Architektūros muziejus yra svarbus pirmiausia savo specifika, paskirtimi, tuo, kad yra skirtas būtent architektūrai. Taip pat mums yra labai svarbu palaikyti glaudesnius kultūrinius ryšius su Lenkija. Kita vertus, Vroclavas vasarą yra gausiai lankomas turistų, pats muziejus turi gerą reputaciją, į jį aktyviai eina žmonės, besidomintys architektūrine kultūra, taigi ši vieta yra tinkama kaip informacinės sklaidos erdvė. Parodos Vroclave metu bus rengiamas simpoziumas, kuriame svarstysime Centrinės ir Rytų Europos tarpukario šalių modernizmo architektūros kontekstą, santykį tarp centro ir periferijos, tarp grynojo, bauhauziškojo, „Le Corbusier“ tipo modernizmo ir regioninių, „paraštinių“, mažiau žinomų modernizmo atmainų.

Taip pat deriname parodos eksponavimo klausimą su Estijos nacionaline biblioteka Taline, nes būtent Taline šiemet vyks Europos architektūros istorikų tinklo kongresas. Tai labai rimtas renginys, organizuojamas kas dvejus metus. Labai svarbu, kad kuo daugiau profesionalų gautų žinią apie Kauną ir kartu apsvarstytų Baltijos modernizmą. Na, o vėliau numatoma kelionė į Briuselį, Belgijos karališkąjį dailės muziejų Bozarą.

2018 m. 6 ar 7 Europos šalys mini savo šimtmečius, o Bozaras rengia specialius renginius, skirtus būtent šimtmečių programai. Paroda apie Kauno modernizmą bus pristatyta pasauliniame simpoziume, skirtame naujųjų miestų, naujųjų sostinių kūrimuisi, formavimuisi. Toks renginys pritrauks ne tik šios srities profesionalų, bet ir politikų. Taigi, programa kol kas tokia.

Ar nesvarstėte galimybės pristatyti šią parodą ir Kaune?

Svarstėme, svarstėme! Netgi turime tokių planų, bet dėl to dar kol kas diskutuojama. Labai susidraugavome su KEKS’o (projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ – aut. past.) komanda. Kartu su paroda visur keliaus ir KEKS’o atributika, ir kvietimas aplankyti Kauną 2022 metais. Taip pat tariamės su Kauno miesto muziejumi dėl parodos perdavimo Kaunui, šiam muziejui, kai bus užbaigtas parodos eksponavimo maršrutas. Čia būdama ji galėtų praversti KEKS’o reikmėms arba keliauti toliau, jei prireiktų užsienyje pristatyti Kauną. Kaip tik apie tolesnius parodos eksponavimo planus eisiu kalbėtis su Izraelio atstovais, žinau, kad ir Kinija jos norėtų. Bet kokiu atveju būtina nuvežti parodą ir į JAV, Čikagą. Juk būtent čia galiausiai įsitvirtino daugybė 1918–1940 m. Kaune dirbusių architektų, inžinierių. O štai 2019 m. Bauhauzo mokykla mini šimtmetį – ta proga Vokietijoje vyks dideli renginiai, tad deramės su jų rengėjais dėl Kauno modernizmo pristatymo.

Kodėl parodos akcentu pasirinkote Jurgio ir Aleksandros Iljinų namą su apvaliu langu?

Kaip sakoma, idėjos sklando ore. Kai galvojome apie parodos pavadinimą, galintį kitaip atskleisti Kauno modernizmą pasauliniame modernizmo kontekste, parodos architektai Ieva Cicėnaitė ir Matas Šiupšinskas ieškojo vizualaus parodos rakto, jos akcento. Viskas vyko vienu metu: ir A. Funko suprojektuoto Iljinų namo archyvinių nuotraukų peržiūra, ir raktažodžio „optimizmas“ pasirinkimas, ir parodos dizainerio Lino Gliaudelio idėjos (parodos dizaino varianto, kuriame išryškinama apskritimo formos „O“ raidė) pristatymas. Architektai savo ruožtu pristatė tą švytintį, apvalų Iljinų valgomojo langą kaip parodos akcentą. Būtent apie šią „O“ raidę, arba, kitaip tariant, apvalų langą, ir konstruojama parodos koncepcija. Beje, apskritimas, taikytas tarpukario architektūroje, buvo universali forma, lengvai įtraukianti kaunietiškąjį modernizmą į tarptautinio modernizmo kontekstą. Visi juk atpažįsta tuos apvalius langus kaip labai ryškią to laikotarpio formą, tam tikrą orientyrą.

Mariją Drėmaitę kalbino Julija Račiūnaitė

Straipsnis publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. lapkričio nr. rubrikoje „Kaunas – UNESCO Dizaino miestas“.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.