Dviračių statymas daugiabučių namų laiptinėse, rūsiuose ar bandymai šias transporto priemones įkurdinti balkonuose – senos statybos būstų šeimininkų galvos skausmas, kuriuo nenori užsikrėsti šių dienų naujakuriai. Naujos statybos daugiabučių gyventojai tikisi, kad dviračių laikymo problema bus išspręsta šiuolaikiškai – įrengiant saugyklas dviratėms transporto priemonėms.
Dviračiai – automobilių konkurentai
Susisiekimo ministerijos Kelių transporto skyriaus vyriausiasis specialistas Jonas Damidavičius įsitikinęs, kad šiuo metu, kuomet žaliosios idėjos ir įvairios panašios iniciatyvos tampa vis populiaresnės, būtų prasminga skatinti komercinių NT projektų vystytojus įrengti stovėjimo vietas ne tik automobiliams, bet ir dviračiams. Tiesa, įrengiant dideles automobilių stovėjimo aikšteles, įprastai atsiranda ir kelios dviračių vietos. „Deja, neretai tai daroma ne todėl, kad būtų akivaizdus poreikis, o dėl to, kad tos vietos tiesiog būtų. Dviračių stovėjimo vietų skaičius taip pat paprastai nebūna proporcingas automobilių stovėjimo vietų skaičiui“, – kalbėjo Susisiekimo ministerijos specialistas.
Pašnekovas pripažino – jei dviračių vietos būtų įrengiamos dalį ploto atimant iš automobilių, veikiausiai tokiu sprendimu pasipiktintų patys gyventojai. Kritikai argumentuotų, kad vietos užimamos, o dviračių vis tiek žmonės nelaiko baimindamiesi dėl saugumo, net jei rakinama dviračių pastogė ar specialus šių transporto priemonių laikymo konteineris atsirastų gyvenamojo namo kieme.
Minėti konteineriai galėtų būti įrengiami kiekvienam būstui arba kiekvienam namo aukštui pagal gyventojų išsakytus pageidavimus. Toks sprendimas taptų savotišku kompromisu: nebūtų užimama automobiliui skirta vieta, sykiu gyventojai būtų skatinami naudotis alternatyviomis transporto priemonėmis. Tuomet nebeaktualus taptų pasiteisinimas, kad kelionių dviračiais atsisakoma dėl to, kad jį reikia nusinešti iš penkto aukšto ryte ir vakare vėl užtempti į viršų.
Svarbiausia – nusiteikimas
Anot J. Damidavičiaus, lietuvių požiūris į alternatyvias transporto priemones keičiasi, prie to ypač prisideda visuomenėje žinomi žmonės, savo pavyzdžiu parodantys, kad į už kilometro esančią parduotuvę galima nueiti pėsčiomis, o į biurą miesto centre patogiai nuvykti dviračiu.
„Viskas priklauso nuo požiūrio. Kartais net ir tomis dienomis, kai termometro stulpelis nukrenta gerokai žemiau nei nulis, sostinės gatvėse galima sutikti dviratininkų. Savo akimis mačiau, kaip, spaudžiant šaltukui, tą dieną termometras rodė maždaug 15 laipsnių šalčio, kostiumą vilkintis dviratininkas su vėjeliu švilpė nuo vienos iš sostinės kalvų“, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad dviračiai skirti rekreacijai ir laisvalaikiui, bet ne kaip kasdienė susisiekimo priemonė.
J. Damidavičius priminė, kad Vilnius kasmet tikslingai investuoja į dviračių takų infrastruktūros gerinimą. Planuojama, kad nauji dviračių takai nusidrieks apie 40 kilometrų, kiti miestai taip pat stengiasi tam skirti daugiau investicijų. „Žinoma, dėl tokių investicijų sprendžia pačios savivaldybės. Tik kyla klausimas, kas turėtų būti daroma pirmiau: ar žmonės skatinami naudotis dviračiais, ar įrengiami dviračių takai?“, – retoriškai klausė pašnekovas ir priminė elektromobilių bei jų įkrovimo stotelių pavyzdį.
Į galimybę vairuoti elektromobilį žiūrėta gana skeptiškai, kol jų įkrovimo stotelės nepradėtos įrengti strategiškai svarbiose vietose.
„Kai atsirado tiek stotelių, kad gali vykti iš Vilniaus į Klaipėdą ir nesukti galvos dėl baterijos įkrovimo, imta daugiau pirkti ir pačių elektromobilių. Tokia praktika pasiteisintų ir dviračių atveju – pirmiausia reikia pasirūpinti infrastruktūra, o paskui atsiras ir vartotojų“, – kalbėjo pašnekovas.
Vieta dviračiui – dosnumo gestas
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovas Mindaugas Statulevičius, paklaustas, ką apie dviračių statymo vietų įrengimą mano NT projektų vystytojai, sakė: „Statytojai šią idėją vertina labai pozityviai, bet kol kas tokių vietų įrengimas – labiau savanoriškas ar vartotojų poreikių padiktuotas sprendimas.“
Pašnekovo teigimu, šis klausimas aptartas ir su valstybinėmis institucijomis, tačiau jų pozicija kol kas apsiriboja moraliniu palaikymu: „Su Aplinkos ministerija diskutuodami dėl naujojo statybos reglamento nuostatų, atkreipėme dėmesį, kad už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas būtų galima vystytojams pasiūlyti įrengti alternatyvių transporto priemonių vietų. Siūlėme, kad, neįrengus vienos vietos automobiliui, būtų galima skirti vietą automobilių ar elektromobilių dalijimosi paslaugai teikti ar kitoms nemotorinėms transporto priemonėms, pavyzdžiui, riedžiams, dviračiams. Tą kartą ministerija į šį klausimą pažiūrėjo neutraliai ir paliko jį spręsti pačioms savivaldybėms, nes jos gali keisti įprastų automobilių stovėjimo vietų skaičių į alternatyviojo transporto.“
Beje, Vilniaus savivaldybės naujajame stovėjimo vietų įrengimo tvarkos apraše apie dviračius nieko neužsimenama.
Dviračių saugyklų reikia vis daugiau
Visų tipų dviračių stovai po vienu stogu.
M. Statulevičius teigė, kad dviračių saugyklų poreikis auga, tas akivaizdu didžiųjų statytojų objektuose. „Požeminėse automobilių aikštelėse vis dažniau įrengiama ir rakinamų dviračių saugyklų. Paprastai tos erdvės stebimos kameromis, kad dviračius minėtose vietose laikyti būtų saugu ir patrauklu. Džiugu, kad naujovė populiarėja“, – pažymėjo LNTPA direktorius.
Kalbėdamas apie dviračių saugyklas gyvenamųjų namų kompleksuose, pašnekovas pabrėžė, kad jų buvimas dažnai naujakuriams pateikiamas kaip nemažas pranašumas įsigyjant būstą. Juolab kad už dviračio vietą, priešingai nei automobilio, dažniausiai nereikia papildomai mokėti. Žinoma, įprastai vieta nepriskirta konkrečiam butui, o įrengiamos bendros patalpos, kur namo gyventojai prirakina savo dviračius.
M. Statulevičius juokavo, kad jei nekilnojamojo turto vystytojai sugalvotų imti mokestį už dviračių statymą, tai ta suma būtų tikrai simbolinė. „Dviračių saugyklos paprastai užima bent tris-keturias įprastas automobiliui skirtas vietas.
Pardavęs jas statytojas gautų didesnę momentinę finansinę naudą, bet ilguoju laikotarpiu, įrengęs dviračių vietas ir šią paslaugą tinkamai reklamuodamas, didintų NT projekto ir savo įmonės konkurencingumą. Tai rodo NT vystytojo šiuolaikišką požiūrį į ekologijos svarbą ir realias investicijas į šią sritį“, – teigė pašnekovas.
Anot LNTPA vadovo, pozityviai naujakurių vertinamas ir elektrinių dviračių, kuriuos pastaruoju itin pamėgo kalnuotojo Vilniaus gyventojai, įkrovimo vietų įrengimas.
Lietuviai dar ne skandinavai
„Kol kas dėmesys dviračiams Lietuvoje nėra toks didelis kaip kad Olandijoje ar Skandinavijos šalyse, bet jis auga. Mus nuo skandinavų dar skiria nemaža distancija kalbant tiek apie pačių dviračių skaičių gatvėse, tiek apie tokio keliavimo būdo patrauklumą, tam skirtą infrastruktūrą. Skandinavijos šalyse įrengti net šildomi dviračių takai, kad, esant gausiems krituliams, žmonės vis tiek galėtų vykti į darbą. Žinoma, tai turtingų valstybių turimos galimybės ir kol kas į jas lygiuotis negalime“, – kalbėjo pašnekovas.
Vilnius – kalvotas miestas ir žmonėms iš jų gyvenamųjų rajonų ne visuomet patogu važiuoti į darbą centre, juolab kad ne visur įrengti dviračių takai, todėl kartais tenka minti pedalus važiuojamosios kelio dalies pakraščiu. Saugumas, anot M. Statulevičiaus, tik vienas iš aspektų.
Kalbant apie patogumą, miestiečiams turėtų būti sudaryta galimybė dviračius gabentis viešuoju transportu. Daugelyje užsienio šalių tokia paslauga teikiama ir gyventojai ja aktyviai naudojasi“, – sakė M. Statulevičius ir pridūrė, kad būtina daugiau dėmesio skirti gyventojų, besirenkančių keliones neteršiančiomis aplinkos transporto priemonėmis, motyvacijai kelti, taip pat gerinti sąlygas keliauti po miestą ekologiškai. Neužtenka įrengti tik kelis magistralinius dviračių takus palei upės pakrantę. Būtina pagalvoti apie geresnę dangą riedėjimui dviračiais – juk žmonės nori vežtis ir vaikus, o duobės ar išlindę armatūros strypai verčia susimąstyti apie tokių kelionių saugumą.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 1.
