Blog

Mokslininko akiratyje – Vilniaus miestovaizdžio ir viešųjų erdvių kaita

Almantas SAMALAVIČIUS

Dvi moderniąją architektūrą ir miestą apmąstančias knygas „Nuo nekropolio iki akropolio: Vilniaus miestovaizdžio metamorfozės“ ir „Rethinking Modernism and the Built Environments“ pristato jų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų, teorijos ir dailės katedros profesorius Almantas SAMALAVIČIUS.

Pokyčių priežastys

Knygą „Nuo nekropolio iki akropolio: Vilniaus miestovaizdžio metamorfozės“ (Vilnius: Kultūros barai, 2017, 192 p.) sudaro šešiolika architektūros ir urbanistinės kritikos straipsnių, kuriuos su nedidelėmis pertraukomis kryptingai rašiau per pastaruosius devynerius metus. Šią knygą galima priskirti akademinės architektūros kritikos žanrui, nes man, kaip autoriui, rūpėjo ne tik išdėstyti savo nuomonę kai kuriais svarbesniais Vilniaus urbanistinės kaitos per tris pastaruosius dešimtmečius aspektais, bet ir analizuoti pokyčius pasitelkus teorines prieigas ir iškilesnių analitikų, gvildenančių šiuolaikinės architektūros bei urbanistikos problemas, įžvalgas.

Ne paslaptis, kad po 1990 metų sostinės miestovaizdis sparčiai ir netgi drastiškai pakito, tad savo knygoje aptariau šių pokyčių priežastis, sociokultūrinį ir ekonominį kontekstą. Kritikos tekstų rinkinyje iš esmės nagrinėjau tris glaudžiai tarpusavyje susijusias temas: miestovaizdžio pokyčius, viešųjų erdvių sąrangos, būklės ir pertvarkymo tendencijas, vizualinių panoramų kaitos dilemas, be kita ko, bylojančias apie gilią urbanistinės estetikos krizę.

Be kitų dalykų man rūpėjo išsiaiškinti, kaip keičiasi vizualinių panoramų simbolika, jų prasmės ir reikšmės, kaip formuojamas neva šiuolaikiškas sostinės veidas pasitelkus aukštybinių pastatų koncentraciją, šiuolaikinės statybos rangovų pamėgtą monotonišką ir perdėm ribotą stiklo ir gelžbetonio masės stilistiką, dėl kurios Vilnius ima prarasti nemažą dalį savo estetinio savitumo ir unikalumo, kurį yra kadaise išryškinę tokie miesto dvasią subtiliai jautę autoriai kaip Janas Bulhakas ir Mikalojus Vorobjovas.

Viešųjų erdvių kritinė interpretacija

Kita vertus, šiuolaikinį architektūros kritikos diskursą norėta papildyti rimtesnėmis teorinėmis perspektyvomis, kurių pasigendu daugelyje tekstų, pretenduojančių į kritikos žanrą, o iš esmės perteikiančių labai ribotą estetinių požiūrių „repertuarą“ ir perdėm privačias impresijas. Neatsitiktinai knygą palydi komentaras apie tai, kad autorius plėtoja tokių iškilių architektūros analitikų kaip Lewisas Mumfordas ir Jane‘as Jacobsas miestovaizdžio ir viešųjų erdvių kritinės interpretacijos tradiciją. Be to, siekiau atsakyti į bendresnius klausimus, kas yra miestas, kokiomis vizualinėmis formomis jis reiškiasi ir kaip derėtų elgtis, kad savitumo tradiciją gebėjusi išsaugoti Lietuvos sostinė netaptų tik vienu iš daugelio šiuolaikinių nuasmenintų, subanalintų ar klonuotų pasaulio miestovaizdžių.

Tiesa, šioje knygoje man rūpėjo ne aptarti naujus sostinės panoramoje atsiradusius statinius ar jų individualią stilistiką ar išryškinti Vilniuje projektuojančių architektų indėlį į miestovaizdžio pokyčius, o aptarti bendresnes tendencijas, sukurti savotišką mentalinį ir estetinį Vilniaus miestovaizdžio žemėlapį, kad nebūtų toliau kartojamos apgailėtinos klaidos, kurias sukėlė skubota, atskirų rangovų interesų padiktuota urbanistinė plėtra, karštligiškas noras „įsisavinti“ kuo daugiau kvadratinių metrų prisidengus tokiomis abejotinomis, menkai pagrįstomis koncepcijomis kaip, pavyzdžiui, „architektūrinių kalvų“ samprata, pasitarnavusi tradicinės miesto estetikos ardymui, neoliberaliai „naujumo ir pokyčių“ ideologijai.

Miesto aplinkos vertė

Šioje knygoje mėginu paaiškinti, kad miestas nepriklauso kuriai nors vienai architektų ar gyventojų kartai: tai daugiaklodis kultūros audinys, kuris formuojamas šimtmečiais, todėl į jį turėtų būti žvelgiama itin atsakingai. Deja, architektūros profesionalams, prisidėjusiems prie drastiškos Vilniaus kaitos posovietiniu laikotarpiu, pritrūko tiek moralinės, tiek estetinės atsakomybės. Baigdamas savo pastabas apie šią knygą pridursiu, kad, be kitų dalykų, man rūpi ir edukacinis aspektas: kuo daugiau miesto gyventojų taps kultūrine ir estetine prasme raštingesni, kuo adekvačiau jie gebės suprasti architektūros ir miesto aplinkos reikšmę ir vertę, tuo bus daugiau galimybių puoselėti ir plėtoti unikalų, savitą, architektūros ir gamtos derme pasižymintį miestovaizdį, kuriame visi sandai prasmingai sąveikauja, užuot kūrę estetinę architektūros kakofoniją ar tokią architektūros ir miestovaizdžio stilistiką, primenančią mėgėjišką grojimą „dviem pirštais“.

Noriu tikėtis, kad ši knyga pasieks ir tuos kraštus, kurie patyrė slegiantį modernizmo ideologijos ir estetikos „importo“ svorį, kuriuose modernusis architektūros diskursas buvo panaudotas kultūros savitumo ir tradicijų niokojimui.Almantas SAMALAVIČIUS

Pokalbiai su pasaulinio garso asmenybėmis

Beje, su mano svarstymais apie Vilniaus miestovaizdžio ir viešųjų erdvių pokyčius glaudžiai susijusi ir kita šiais metais Anglijoje išleista knyga „Rethinking Modernism and the Built Environments“ (Newcastle upon Tyne: Cambridge Scholars, 2017, 225 p.), kurioje pateikiami dvidešimt trys pokalbiai su iškiliausiais pasaulio architektūros kūrėjais, urbanistais, miesto sociologais ir antropologais, architektūros kritikais. Ją rengiau beveik penkerius metus, rašydamas apie Vilniaus miestovaizdžio metamorfozes, tad kai kurios temos neišvengiamai persipina arba įgyja platesnį ir globalesnį kultūros kontekstą.

Šiame rinkinyje mano pašnekovai – tokios pasaulinio garso asmenybės kaip modernizmo architektūros tyrinėtojai prof. Kennethas Framptonas, prof. Harry‘s Mallgrave‘as ar garsus architektūros filosofas prof. Alberto Perezas-Gomezas, taip pat vienas iš pasaulyje vienos rankos pirštais suskaičiuojamų keleto urbanistikos estetiką tyrinėjančių autorių prof. Arnoldas Berleantas, šiuolaikinę urbanistikos teoriją esmingai pakeitęs fizikas ir urbanistas prof. Nikos Salingaros, vienas stipriausių architektūros estetikų seras Rogeris Scrutonas ir kiti – pateikia skvarbių įžvalgų, kodėl šiuolaikiniai miestai ir jų architektūrinė aplinka yra estetiškai nebrandi, monotoniška, atspindinti lėkštą užsakovų ir rangovų vaizduotę.

Primesta ideologija?

Šią tendenciją puikiai apibendrino prof. A. Perezas-Gomezas, taikliai pasakęs, kad dauguma šiuolaikinių miesto statinių, sudarančių miestovaizdžius, neturi išvis nieko bendra su modernizmo siekiniais ir estetika, o prof. K. Framptonas miestovaizdžio deformacijas aiškina kaip statybų verslo primestą ideologiją ir praktiką. Man, kaip šios knygos sudarytojui ir redaktoriui, itin malonu, kad šie pokalbiai, kuriuos iš pradžių skelbiau kaip išsamių intelektualių pašnekesių ciklą „Kultūros barų“ žurnale, dabar tapo prieinami pasaulio skaitytojų auditorijai.

Esminio permąstymo būtinybė

Ši knyga įsilieja į pastaruoju metu globaliu mastu stiprėjantį modernizmo architektūros kritiškos interpretacijos ir vertinimo diskursą. Ji taip pat įkūnija tai, ką garsus architektūros kritikas Peteris Buchananas, rašęs apie modernizmo architektūros paveldą, pavadino „esminio permąstymo“ būtinybe.

Beje, ši knyga sulaukė nemenko susidomėjimo: ją įsigijo daugelio garsiausių JAV, Kanados, Australijos Europos universitetų (pavyzdžiui, Harvardo, Kolumbijos, Rice‘o, MIT‘o ir kt.) bibliotekos, pasirodė ir knygos prasmę bei vertę adekvačiai suvokusių kritikų palankių recenzijų, jau nekalbant apie privačius atsiliepimus, kurių, kaip autorius, gaunu nuolat. Noriu tikėtis, kad ši knyga pasieks ir tuos kraštus, kurie patyrė slegiantį modernizmo ideologijos ir estetikos „importo“ svorį, kuriuose modernusis architektūros diskursas buvo panaudotas kultūros savitumo ir tradicijų niokojimui. Beje, pasaulyje gausėja rimtų kritikų, kurie, kaip ir aš, tvirtina, kad modernizmo architektūros estetiką ir jos prieštaras būtina iš esmės peržiūrėti, juolab kad pasaulis susiduria su klimato kaitos, aplinkos apsaugos iššūkiais, kurių modernioji architektūra nesuvokė ir neįvertino, sykiu prisidėjo globalizuojant šias problemas.

Autoriaus dosjė

Almantas SAMALAVIČIUS

Almantas SAMALAVIČIUS.

Almantas SAMALAVIČIUS – kultūros istorikas ir kritikas, architektūrologas, aukštojo mokslo analitikas, menotyros mokslų daktaras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorius. 12 monografijų ir straipsnių rinkinių autorius, 11 knygų sudarytojas. Paskelbęs kelis šimtus straipsnių ir esė Lietuvoje, daugiau kaip 50 mokslo straipsnių užsienio šalyse. Jo knygos ir straipsniai išversti į 14 pasaulio kalbų. Tarptautinių mokslo žurnalų „Journal of Architecture and Urbanism“ (Routledge) bei „Lituanus“ (Lituanus fondas, Čikaga) vyriausiasis redaktorius. Yra dėstęs ir dirbęs mokslinį darbą Europos, JAV ir Azijos universitetuose, skaitė kviestinius pranešimus daugiau kaip 70 tarptautinių mokslo, kultūros ir meno konferencijų ir simpoziumų.

Mokslinių interesų sritys: architektūros istorija, teorija ir estetika, miestokūra ir miesto kultūra, kultūrologija ir lietuvių literatūra, aukštojo mokslo istorija ir teorija.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 6.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.