Miškininko profesija: perspektyvi ar pamiršta?
2013-10-09
main-nuotrauka

Populiari, bet nepelnytai nuvertinta valdžios – taip miškininko specialybę profesinės šventės išvakarėse apibūdino miškininkų rengimo kalve vadinamo Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas doc. dr. Edmundas Bartkevičius. Aukštos kvalifikacijos miškininkystės specialistų Lietuvoje per daug nėra ir nebus – tai suprasdamos miškų urėdijos aktyviai prisideda ruošiant būsimuosius miškininkus. Tačiau kovoje dėl studijų krepšelių, apie kuriuos jau kuriamos legendos, ASU bent kol kas pralaimi. Negalintieji susimokėti už studijas miškininko profesiją iškeičia į populiaresnę vadybininko ar teisininko specialybę arba renkasi studijas kolegijoje, iš kurios anksčiau ar vėliau vis tiek žvalgosi į ASU.

Atsigręžia į miestus

ASU Miškų ir ekologijos fakultete studentai gali rinktis vieną iš trijų studijų programų: miškininkystę, taikomąją ekologiją ar miestų ir rekreacinę miškininkystę. Studijuojantieji magistrantūroje, be jau minėtų, gali rinktis ir naują studijų programą – laukinių gyvūnų išteklius ir jų valdymą. Nors populiariausia fakultete – miškininkystės studijų programa, ne mažiau aktuali miestų ir rekreacinės miškininkystės programa, kurios reikalingumą, anot fakulteto dekano, padiktavo pats gyvenimas, besikeičianti aplinka.

„Prognozuojama, kad po 50 metų daugiau kaip 80% pasaulio gyventojų gyvens miestuose arba jų įtakos zonose. Remiantis Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano urbanistinio karkaso plėtros modeliu, bendras pagal miesto gyventojų dalį urbanizacijos lygis 2020 metais sieks 72–75%. O miškų tvarkymas miestų įtakos zonoje skiriasi nuo tradicinio miškų ūkio visų pirma dėl didelės urbanizuotų teritorijų apkrovos ir socialinių interesų“, – komentavo ASU mokslininkas.

Miestų miškininkystė, pasak doc. dr. E. Bartkevičiaus, tradiciškai suprantama kaip menas, mokslas ir technologijos apie miško išteklių valdymą urbanizuotų teritorijų ekosistemose ar jų įtakos zonoje, siekiant užtikrinti fiziologinę, socialinę, ekonominę ir estetinę miestų bei priemiesčių miškų, parkų, kitų želdynų ir želdinių naudą visuomenei. Šiaurės Amerikoje miestų miškininkystė pradėta plėtoti 1960 metais. Europoje miestų miškininkystės samprata prigijo apie 1990-uosius. Nuo tada ir į studijų programas pradėta įtraukti studijų dalykus, susijusius su miškų, parkų, net pavienių medžių tvarkymu miestų, miestų įtakos zonos teritorijose.

Rekreacinė miškininkystė apima rekreacinės aplinkos miške tyrimą, planavimą, tvarkymą ir naudojimą. Šios specializuotos miškininkystės krypties tikslas – padėti miškininkystės, ekologijos ir aplinkotyros specialistams suvokti poilsiautojų ir miško ekosistemos, atskirų jos komponentų bei elementų sąveikos dėsningumus, įgyti gebėjimą kompleksiškai vertinti ir teoriškai pagrįsti poilsiaujančio žmogaus poreikių įvairovės tenkinimo galimybes kintamoje aplinkoje, išsaugant tvarias ir artimas natūralioms miško ekosistemas, gerinant jų rekreacines ypatybes ir užtikrinant darnų, tausojamą gamtinių išteklių naudojimą.

„Šiuo požiūriu miestų ir rekreacinės miškininkystės profesija turėtų būti perspektyvi ir Lietuvoje“, – neabejoja E. Bartkevičius.

Populiariausią – miškininko profesiją – renkasi motyvuoti studentai, iš anksto gerai susipažinę su būsimu darbu. Prie to prisideda jaunųjų miškininkų būrelių veikla gimnazijose ir vidurinėse mokyklose. „Tuose būreliuose, kurių veikloje aktyviai dalyvauja ne tik mokytojai, bet ir vietos miškininkai, moksleiviai turi puikias galimybes susipažinti su miškininko profesija, patys atlikti kai kuriuos darbus miškuose, globoti laukinius gyvūnus, stebėti juos“, – atkreipė dėmesį E. Bartkevičius.

O urėdijos ne tik  noriai bendradarbiauja su mokyklomis. Tai pat noriai jos jaunuosius specialistus priima ir atlikti praktiką, ir darbti. Tiesa, dažniausiai tuomet, kai vyresnieji kolegos išeina į pensiją. Tai patvirtino ir Šakių miškų urėdijos urėdas Sigitas Tamošaitis. Pasak urėdo, ir anksčiau, ir dabar miškininko specialybę renkasi tie, kurie žino, ko nori, todėl ir dirba jie atsakingai. Šakių miškų urėdijoje studentai atlieka profesinės veiklos praktiką, jos metu susipažįsta su įmonės tvarka, keliamais reikalavimais darbuotojams. Studentams, anot urėdo, paprastai pateikiamos atlikti ir tam tikros užduotys.

Paklaustas, kaip vertina jaunuosius specialistus, S. Tamošaitis paaiškino, kad tai padaryti nėra paprasta, mat vienas žmogus savarankiškai gali dirbti po dienos, o kitam prireikia daugiau laiko. Miškininkai, anot pašnekovo, juokauja, kad tikru miškininku gali vadintis tuomet, jeigu sugebi užsiauginti juodalksnio ir beržo sodmenų. „Tačiau jie dabar auginami medelynuose, tad negalima ir to pasverti“, – juokavo Šakių miškų urėdijos vadovas.

ASU Miškų ir ekologijos fakulteto dekano doc. dr. E. Bartkevičius žodžiais, iš absolventų darbdaviai pirmiausia reikalauja profesinių žinių ir nuoširdaus darbo. Profesines žinias studentai įgyja ir universitete, ir praktikos metu. Dalį profesinės veiklos ir daugelį mokomųjų praktikų jie siunčiami atlikti į Kazlų Rūdos mokomąją miškų urėdiją. Tam, pasak mokslininko, sudarytos puikios sąlygos: įrengti bendrabučiai, mokomieji objektai miške ir pan.Kai kuriose miškų urėdijose fakulteto dėstytojai aktyviai atlieka mokslinę veiklą. Pavyzdžiui, Anykščių miškų urėdijoje vykdomi medžiojamų gyvūnų populiacijų tyrimai. Šioje urėdijoje taip pat dažnai lankosi ne tik ASU studentai, bet ir įvairių kursų, įskaitant užsieniečius, dalyviai. Studentai laukiami ir integruotame mokslo, studijų ir verslo centre „Nemunas“. Jame įkurta moderni Klimato kaitos poveikio miško ekosistemoms, Medžioklėtyros, Medienotyros ir kt. laboratorijos. Miškų ir ekologijos fakulteto magistrantai bei doktorantai glaudžiai bendradarbiauja ir su Lietuvos miškų instituto mokslininkais, su jais atlieka bendrus tyrimus.

„Miškų urėdijos mielai įdarbina miškininkystę baigusius absolventus. Įsidarbinimo problemų tikrai nėra. Nemaža dalis studentų, ypač studijuojančių magistrantūroje, įsidarbina dar studijuodami, todėl kartais būna sunku derinti studijas ir darbą, ypač jei darbo vieta – toliau nuo Kauno“, – komentavo dekanas.

Reforma išstūmė miškininkus

Doc. dr. E. Bartkevičius turi nemažai priekaištų aukštojo mokslo reformai – ji miškininkus ypač paveikė. Reformos pradžioje studijų krepšeliai buvo paskirstyti pagal studijų sritis. Miškininkystės studijų programa tuomet priskirta biomedicinos mokslų sričiai. Pirmaisiais reformos metais abiturientui, norinčiam patekti į miškininkystės studijų programą, reikėjo konkuruoti su medikais, odontologais, farmacininkais ir pan. Konkursinis balas buvo didesnis kaip 18 balų, nors prieš pradedant reformą tebuvo 12. Būsimieji miškininkai šią konkurencinę kovą pralaimėjo, ir daugumai teko mokėti už studijas.

Antraisiais studijų reformos metais medicinos studijų programos toje pačioje biomedicinos srityje buvo išskirtos į atskirą studijų krypčių grupę, bet buvo padalyti ir studijų krepšeliai. Reikalavimai būsimiems miškininkams nė kiek nesumažėjo, ir jie vėl liko be krepšelių. Situacija, anot dekano, pagerėjo tik šiais metais, kai žemės ūkio, miškininkystės, maisto studijų programos buvo išskirtos į atskirą studijų krypčių grupę ir šioms grupėms buvo skirta 100 valstybės finansuojamų vietų. Tačiau reikalavimai išliko labai aukšti.

Miškininkystės koleginių studijų padėtis kur kas geresnė. Mat reikalavimai norintiesiems gauti valstybės finansuojamą vietą miškų ūkio studijų programoje – kelis kartus mažesni. Todėl dažnas abiturientas, negalėdamas susimokėti už studijas universitete, renkasi nemokamas studijas kolegijose. Tačiau dažnas po vienų metų trukmės papildomų studijų išbando ir universiteto suolą.

„Pastaraisiais metais šia galimybe pasinaudojo nemaža dalis kolegijos absolventų. Tai juos verčia daryti nustatyta tvarka, kai norint eiti tam tikras pareigas reikia turėti atitinkamą išsilavinimą“, – komentavo dekanas.

Iš norinčiųjų dirbti urėdijoje paprastai reikalaujama universitetinio miškininkystės išsilavinimo, o norint siekti vadovaujamo posto – ir magistro laipsnio.

Įvertino svarų indėlį

Doc. dr. E. Bartkevičius prisiminė Jeilio universiteto (JAV) įvairių valstybių Aplinkos gerovės indeksą. Remiantis juo, Lietuva pagal miškų išsaugojimą patenka į geriausiųjų grupę. „Manau, tai ne tik Lietuvos miškų, bet svarbiausia – ir visų Lietuvos miškininkų darbo įvertinimas, neišskiriant nė vienos grandies. Pradedant Seimu, Aplinkos ministerija, Generaline miškų urėdija, miškų urėdijomis, baigiant privačių miškų savininkais“, – įsitikinęs pašnekovas.

O realybė, anot dekano – niūri. Vyriausybė 2013–2015 metais valstybinių miškų ūkio sektoriui iškėlė pernelyg ambicingus reikalavimus, kuriuos įgyvendindamos miškų urėdijos nebegalėtų užtikrinti Miškų įstatyme joms nustatytų funkcijų. Pagrindinės miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbų apimtys sumažėtų iki minimalių, be to, dėl galimo energinių išteklių, perkamų paslaugų ir prekių brangimo urėdijos gali neturėti pakankamai lėšų pagrindiniams miško tvarkymo darbams atlikti.

Dėl to tektų mažinti išauginamų miško sodmenų skaičių, vidinės miškotvarkos projektuose numatytus miškininkystės darbus, netvarkyti europinės svarbos saugomų teritorijų objektų miškuose. Nevykdant Lietuvos miškingumo didinimo programos ir suplanuotų miškininkavimo priemonių, iškiltų pavojus, kad bus sustabdyti urėdijoms išduoti tarptautiniai FSC miškų tvarkymo sertifikatai. Dėl to šalies medienos perdirbimo įmonės nebūtų aprūpinamos sertifikuota žaliavine mediena, o jų produkcija taptų nekonkurencinga eksporto rinkose. Bendra miškų urėdijų į valstybės biudžetą mokama veiklos, pelno ir kitų mokesčių suma sudaro 42% bendrųjų pajamų – tai yra didžiausias procentas ne tik tarp Lietuvos valstybės įmonių, bet ir tarp aplinkinių šalių miškininkystės bendrovių.

„Bet yra ir kuo didžiuotis – Lietuvos miškai žaliuoja. Žaliuoja dėl miškininkų ir miško savininkų patriotizmo, meilės gamtai ir pasiaukojamo darbo“, – Miškininko dienos išvakarėse sakė E. Bartkevičius.

Glaudžiau bendradarbiaus

„Dar nespėjau įsigilinti į miškininkų rengimo procesą ir kol kas man jį sunku vertinti. Tačiau žvelgiant į rezultatus ir darant išvadas iš susitikimų su specialistais, dirbančiais miškininkystės srityje, vertinimas būtų teigiamas. Bent jau didžioji dalis tų žmonių yra savo profesijos patriotai. Miškininkai turbūt yra vieni tų, kurie savo darbą apibūdintų ne kaip profesiją, bet kaip gyvenimo būdą. Todėl ir jų nusiteikimas darbui, ir noras, ir išsilavinimas yra aukšto lygio. Tai ir atspindi rezultatai“, – sakė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.

Aplinkos ministerija su ASU pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria remiantis bus stiprinamos ministerijos kuruojamos sritys: miškininkystės, aplinkosaugos ir kitos. V. Mazuronio manymu, abiem pusėms tai bus naudinga vertinant ir pritaikant mokslinius darbus, studijas.

Populiari, bet nepelnytai nuvertinta valdžios – taip miškininko specialybę profesinės šventės išvakarėse apibūdino miškininkų rengimo kalve vadinamo Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas doc. dr. Edmundas Bartkevičius. Aukštos kvalifikacijos miškininkystės specialistų Lietuvoje per daug nėra ir nebus – tai suprasdamos miškų urėdijos aktyviai prisideda ruošiant būsimuosius miškininkus. Tačiau kovoje dėl studijų krepšelių, apie kuriuos jau kuriamos legendos, ASU bent kol kas pralaimi. Negalintieji susimokėti už studijas miškininko profesiją iškeičia į populiaresnę vadybininko ar teisininko specialybę arba renkasi studijas kolegijoje, iš kurios anksčiau ar vėliau vis tiek žvalgosi į ASU.

Atsigręžia į miestus

ASU Miškų ir ekologijos fakultete studentai gali rinktis vieną iš trijų studijų programų: miškininkystę, taikomąją ekologiją ar miestų ir rekreacinę miškininkystę. Studijuojantieji magistrantūroje, be jau minėtų, gali rinktis ir naują studijų programą – laukinių gyvūnų išteklius ir jų valdymą. Nors populiariausia fakultete – miškininkystės studijų programa, ne mažiau aktuali miestų ir rekreacinės miškininkystės programa, kurios reikalingumą, anot fakulteto dekano, padiktavo pats gyvenimas, besikeičianti aplinka.

„Prognozuojama, kad po 50 metų daugiau kaip 80% pasaulio gyventojų gyvens miestuose arba jų įtakos zonose. Remiantis Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano urbanistinio karkaso plėtros modeliu, bendras pagal miesto gyventojų dalį urbanizacijos lygis 2020 metais sieks 72–75%. O miškų tvarkymas miestų įtakos zonoje skiriasi nuo tradicinio miškų ūkio visų pirma dėl didelės urbanizuotų teritorijų apkrovos ir socialinių interesų“, – komentavo ASU mokslininkas.

Miestų miškininkystė, pasak doc. dr. E. Bartkevičiaus, tradiciškai suprantama kaip menas, mokslas ir technologijos apie miško išteklių valdymą urbanizuotų teritorijų ekosistemose ar jų įtakos zonoje, siekiant užtikrinti fiziologinę, socialinę, ekonominę ir estetinę miestų bei priemiesčių miškų, parkų, kitų želdynų ir želdinių naudą visuomenei. Šiaurės Amerikoje miestų miškininkystė pradėta plėtoti 1960 metais. Europoje miestų miškininkystės samprata prigijo apie 1990-uosius. Nuo tada ir į studijų programas pradėta įtraukti studijų dalykus, susijusius su miškų, parkų, net pavienių medžių tvarkymu miestų, miestų įtakos zonos teritorijose.

Rekreacinė miškininkystė apima rekreacinės aplinkos miške tyrimą, planavimą, tvarkymą ir naudojimą. Šios specializuotos miškininkystės krypties tikslas – padėti miškininkystės, ekologijos ir aplinkotyros specialistams suvokti poilsiautojų ir miško ekosistemos, atskirų jos komponentų bei elementų sąveikos dėsningumus, įgyti gebėjimą kompleksiškai vertinti ir teoriškai pagrįsti poilsiaujančio žmogaus poreikių įvairovės tenkinimo galimybes kintamoje aplinkoje, išsaugant tvarias ir artimas natūralioms miško ekosistemas, gerinant jų rekreacines ypatybes ir užtikrinant darnų, tausojamą gamtinių išteklių naudojimą.

„Šiuo požiūriu miestų ir rekreacinės miškininkystės profesija turėtų būti perspektyvi ir Lietuvoje“, – neabejoja E. Bartkevičius.

Populiariausią – miškininko profesiją – renkasi motyvuoti studentai, iš anksto gerai susipažinę su būsimu darbu. Prie to prisideda jaunųjų miškininkų būrelių veikla gimnazijose ir vidurinėse mokyklose. „Tuose būreliuose, kurių veikloje aktyviai dalyvauja ne tik mokytojai, bet ir vietos miškininkai, moksleiviai turi puikias galimybes susipažinti su miškininko profesija, patys atlikti kai kuriuos darbus miškuose, globoti laukinius gyvūnus, stebėti juos“, – atkreipė dėmesį E. Bartkevičius.

O urėdijos ne tik  noriai bendradarbiauja su mokyklomis. Tai pat noriai jos jaunuosius specialistus priima ir atlikti praktiką, ir darbti. Tiesa, dažniausiai tuomet, kai vyresnieji kolegos išeina į pensiją. Tai patvirtino ir Šakių miškų urėdijos urėdas Sigitas Tamošaitis. Pasak urėdo, ir anksčiau, ir dabar miškininko specialybę renkasi tie, kurie žino, ko nori, todėl ir dirba jie atsakingai. Šakių miškų urėdijoje studentai atlieka profesinės veiklos praktiką, jos metu susipažįsta su įmonės tvarka, keliamais reikalavimais darbuotojams. Studentams, anot urėdo, paprastai pateikiamos atlikti ir tam tikros užduotys.

Paklaustas, kaip vertina jaunuosius specialistus, S. Tamošaitis paaiškino, kad tai padaryti nėra paprasta, mat vienas žmogus savarankiškai gali dirbti po dienos, o kitam prireikia daugiau laiko. Miškininkai, anot pašnekovo, juokauja, kad tikru miškininku gali vadintis tuomet, jeigu sugebi užsiauginti juodalksnio ir beržo sodmenų. „Tačiau jie dabar auginami medelynuose, tad negalima ir to pasverti“, – juokavo Šakių miškų urėdijos vadovas.

ASU Miškų ir ekologijos fakulteto dekano doc. dr. E. Bartkevičius žodžiais, iš absolventų darbdaviai pirmiausia reikalauja profesinių žinių ir nuoširdaus darbo. Profesines žinias studentai įgyja ir universitete, ir praktikos metu. Dalį profesinės veiklos ir daugelį mokomųjų praktikų jie siunčiami atlikti į Kazlų Rūdos mokomąją miškų urėdiją. Tam, pasak mokslininko, sudarytos puikios sąlygos: įrengti bendrabučiai, mokomieji objektai miške ir pan.

Puslapiai: 1 2


Atgal