Blog

Mindaugas Pakalnis: greičiau – nebūtinai geriau

Mindaugas Pakalnis.
BFL nuotr.

Gyventojų protestai dėl statybų Užupyje ir Žvėryne, rezonansiniai verslo centro „k18B“ ir buvusio Kelių policijos pastato architektūros konkursai, Lukiškių aikštės rekonstrukcijos klausimai, viešbučių virsmo daugiabučiais ir „Žalgirio“ stadiono skandalai – pirmieji Mindaugo PAKALNIO metai sostinės vyriausiojo architekto poste nebuvo paprasti. Su juo ir šnekėjomės apie darbus, kuriuos planavo pats ir kurie atsivijo nelaukti.

„To aiškinimosi ir teisinimosi tiek, kad atrodo, jog rytą pabudai ir jau esi kaltas. Tačiau matyti ir rezultatų. Kai ką nors ilgai aiškinę statytojui ar architektui pagaliau matome akivaizdžiai pagerėjusį projektą, išspręstą problemą… Kad ir ta Lukiškių aikštė. Nors kartais atrodė, kad neįmanoma visų interesų suderinti, bet kai šnekiesi, tai ir susišneki. Mes tikrai pabaigsime šį projektą. Dėl paties aikštės kompozicinio ar funkcinio sprendimo – kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę, bet vieną dieną kas nors turi pasakyti: viskas, diskusijos baigtos, einame į priekį“, – sakė M. Pakalnis.

Visuomenininkai nenori baigti diskusijų, jie net norėtų pradėti jas iš naujo: apie aikštės funkciją, apie Vyčio paminklą ir demokratiją.

Diskutuoti ir kritikuoti niekas nedraudžia. Kitas dalykas yra tai, kad viešos institucijos yra atsakingos už tai, kad projektas įvyktų. Jos turi prisiimti atsakomybę ir nuspręsti. O diskutuoti galima be galo, bet jei pagaliau diskutuodami nusprendėme, kad Lukiškių aikštėje reikia išardyti tą pseudoklasicistinę struktūrą su vado paminklu vidury ir daryti laisvesnę kompoziciją su kraštovaizdžio elementais, demokratiškesnę aplinką, tai reikia tai imti ir padaryti. Nereikia kurti imperinės valstybės sostinės įvaizdžio formuojant ašis ir tų ašių galuose statant simbolius – Vilniui tai niekada nebuvo būdinga. Kai tą sprendimą pasakiau sau, kai pamačiau, kad tą sprendimą palaiko dauguma kolegų ir didžioji dalis visuomenės, buvo nebesunku eiti tolyn.

Arba policijos pastatas Giraitės gatvėje – kolegos architektai akivaizdžiai pasielgė ne visai etiškai siūlydami įtraukti šį objektą į paveldo sąrašą. Tai daryti reikėjo anksčiau, kai jis buvo parduodamas, o ne tada, kai jį įsigijo „Lidl Lietuva“ ir panoro ką nors su juo daryti. Taip, tai smagus pastatas, bet šiuo atveju turime suprasti, kad diskusija baigta. Aš suprantu, kad kolegos gali ant manęs pykti, bet toje vietoje turiu elgtis kaip žmogus, kuris mato realią situaciją. Negalime vadovautis tik jausmais. Jeigu mes, architektai, patys nepadarėme kokių nors darbų – tarkime, nesudarėme vertingų sovietmečio objektų sąrašo ar, kai sudarėme tam tikrus sąrašus, to pastato neįtraukėme, tai paskui gal nebepykime…

Vilniaus savivaldybės nuotr.

Esate sakęs, kad Jums kaip urbanistui gali tekti laukti ir 10 metų, iki pamatysite savo darbų rezultatus. O kiek laiko praeina, iki pasimato vyriausiojo architekto įdirbis?

Daugelis šiuo metu realizuojamų objektų yra pradėti dar iki mano atėjimo į šį postą. Nuo tada, kai išduodamas leidimas statybai, iki jis realizuojamas, užtrunka porą metų. Tad dabar daromų, planuojamų, projektuojamų darbų rezultatus realiai pamatysime po 3–4 metų. To paties verslo komplekso „k18B“ konkursas įvyko vos man pradėjus dirbti, 2016 metų balandį, ir tik dabar, praėjus metams, yra pateikti projektiniai siūlymai.

Urbanistika – tęstinis procesas: perimi darbus ir žinai, kad tavo darbus kiti pratęs. O pats gali tik pakreipti šiek tiek įvykius, nusimatyti kiek kitokią strategiją. Man pačiam buvo svarbu, kad būtų daugiau atsižvelgiama į urbanistinį kontekstą. Atėjęs pamačiau, kad tokie žodžiai kaip „kontekstas“, „užstatymo linija“, „užstatymo tipologija“ Miesto plėtros departamente nelabai net buvo vartojami.

Tam, kad reikalai keistųsi, reikalinga visa komanda, kuri turi tikėti tuo, ką daro, ir vieningai siekti rezultato. Mano tikslas buvo, kad tie žmonės, kurie dirba su leidimais statybai ir su projektavimo sąlygomis, pradėtų nuosekliai bendradarbiauti su seniūnijų architektais. Kad būtų laikomasi ne dviejų, o keturių akių principo. Siekiau, kad seniūnijų architektams tektų kuo daugiau atsakomybės. Juk peržiūrėti projektą aptarimo metu mes Miesto plėtros departamente turime 2 ar 3 minutes. Kas, jei ne seniūnijos architektas, turi žinoti kiekvieną savos teritorijos kampelį ir visapusiškai įvertinti situaciją?

Akivaizdu, kad teisės aktų reikalavimas viską padaryti labai greitai yra nesubalansuotas. Taigi viską pagreitinę nebūtinai viską pagerinome. Geri doing business indeksai nebūtinai reiškia laimingą visuomenę.

Todėl vertinu tuos kolegas, kurie patys sugeba spręsti, yra iniciatyvūs. Bet vieni atsakomybės imasi noriai, o kiti tau atneša spręsti kiekvieną smulkiausią atvejį. Kol kas tai daugiau mūsų susitarimas, kad jie peržiūrėtų, pakomentuotų projektus, kad aptartų juos su bendruomenėmis. Netrukus tai įteisinsime ir pareiginiuose nuostatuose. Džiugu, kad į plėtros departamentą atėjo vilčių teikiančio jaunimo, pradedamos naudoti naujos technologijos. Žinoma, norėtųsi, kad ta pažanga būtų greitesnė.

Iš esmės plėtros departamentas yra rutina, mašina, į kurią įkišus projektą po griežtai nustatyto darbo dienų skaičiaus turi būti išspjautas statybos leidimas. Toks klaikus biurokratinis procesas, kurį mes, vydamiesi doing business indeksus, nuolat greitiname. Bet kartu dažnai prarandame kokybę. Juk norime ir viešumo, ir įtraukti bendruomenes. Ir dažnai išeina, kad tų kelių dienų atsakingai apsispręsti ir pasitarti yra per maža. Juk turi išsiaiškinti kontekstą, paklausti kolegų iš kitų institucijų, pakalbėti su greta gyvenančiais žmonėmis. Jeigu tokiu atveju atsakyti neigiamai nenori, pradedi diskusijas, kaip pagerinti projektą, tada užsitempia laikas. Akivaizdu, kad teisės aktų reikalavimas viską padaryti labai greitai yra nesubalansuotas. Taigi viską pagreitinę mes nebūtinai viską pagerinome. Geri doing business indeksai nebūtinai reiškia laimingą visuomenę.

BFL nuotr.

Ar dažnai norisi lyginti valdiškus ir verslo darbo principus? Atėjote iš bendrovės „Sweco Lietuva“, kokias praktikas išsaugojote?

Pirmiausia pasakyčiau, kad ir Vilniaus plane, ir „Sweco Lietuva“ stengėmės dirbti atsakingai ir sąžiningai. To paties siekiu ir savivaldybėje. Čia principas aiškus – kad visiems būtų taikomos vienodos sąlygos. Realiai tai įgyvendinti labai sunku. Pirmiausia dėl nesąžiningų ar ties legalumo riba balansuojančių kolegų architektų ir užsakovų. Neįsivaizdavau, kad tai taip paplitę… Kai pats dirbau verslo kompanijoje, ieškojome būdų ne kaip statyti viešbutį, bet kaip parduoti butus ar kaip vietoj vienbučio namo pastatyti penkis ar devynis butus. O tai, pasirodo, buvo plačiai paplitusi praktika, kuria užsiėmė gudresnieji. Pabandyk pakonkuruoti su jais rinkoje, kai tu žaidi krepšinį, o jie regbį…

Toks kai kurių kolegų neetiškas elgesys tiesiog žlugdo. Nes vienas keldamas projektą į „Infostatybą“ ar TPDRIS pateikia jį taip, kaip reikia, gerbdamas ir savo, ir tikrinančių darbuotojų laiką, o kitas įkiša tau pusfabrikatį – pilną klaidų ir dviprasmybių, kartais net melagingą projektą, ir pradeda su tavimi tarsi žaisti stalo tenisą. Septynis ar aštuonis kartus kelia jį į „Infostatybą“, ir tu vis turi jį gaudyti. O kolega laukia – gal nepastebėsi, gal nespėsi, gal tau nusibos arba pats pataisysi jo padarytas klaidas, arba išduosi leidimą nežinia kam…

Kartais tokiais atvejais kolegoms sunku pasakyti „ne“. Nes lyg ir supranti, kad tai jam užsakymas, darbas, kad užsakovų būna visokių, pats gal net tą užsakovą žinai ir supranti, kokioje kolega situacijoje yra. Bet tą „ne“ pasakyti būtina, kad ir kas tai būtų – ar smulkus namelių statytojas, pasisamdęs jauną architektą, ar didelis nekilnojamojo turto plėtotojas. Na, o reakcijų į „ne“ tikrai būna visokių…

Labiausiai liūdina projektinių siūlymų pagal galiojantį bendrąjį planą banga tokiose vietose, kur akivaizdžiai reikia diskusijos ir išsamesnio planavimo. Daug kas priklauso ir nuo nekilnojamojo turto plėtotojų atsakingumo. Vieni stengiasi išgirsti tuos žmones, kurie gyvena greta jų plėtojamo projekto, kiti – juos apeiti. Vieni daug dirba, taiso, stengiasi, ieško sąlyčio su bendruomenėmis, kiti štampuoja daugiabučius, vadindami tai kūrybinėmis dirbtuvėmis, o pirštu parodžius į padarytas klaidas ar pažeidimus žiūri tarsi nustebę.

Vieni patys supranta, kad turi padaryti ką nors kaimyninei bendruomenei, kad ką nors atimdamas turi ką nors pataisyti. Kiti nedaro nieko tol, kol visko nepagrindi teisininkų išvadomis. O tai didžiulės laiko sąnaudos.

Yra ir kita pusė – Jūsų kolegos projektuojantys architektai skundžiasi, kad verslas tampa vis didesnis diktatorius jų atžvilgiu, o jie konkurencinėje aplinkoje neturėdami užnugario ir finansinės nepriklausomybės bijo priešintis.

Mes, architektai, turime savo savivaldą, turime priimtą Architektų rūmų įstatymą, jau įvesta privaloma narystė, ir savo profesinę etiką tikrai galėtume susitvarkyti savireguliacija. Nes dabar, būdami nesąžiningi, patys smukdome projektavimo kainas, sugriauname profesinę etiką, pradedame daryti bet ką, ir tada išeina, kad savivaldybės žmonės tai turi sugaudyti. Dirbti tuo gaudytoju yra labai nemalonu. Bet džiugu tai, kad savo vardą saugantys kolegos architektai taip nedaro. Vadinasi, ne viskas taip jau blogai.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Atėjote į postą palaikydamas Vilniaus mero viziją – kad planuojant miestą reikia atsigręžti į bendruomenę, atsižvelgti į jos nuomonę. Kaip sekasi savivaldybių administracijoms mokytis derinti pozicijas su visuomene?

Darbas su bendruomenėmis kai kuriais atvejais buvo produktyvus, kai kuriais – nelabai. Reikia dar aiškiau apsispręsti, kas yra bendruomenė.

Vis dėlto jos vardu dar dažnai spekuliuojama… Akivaizdu, žmonės nori aplink savo namus išsaugoti status quo, nenori pokyčių. Dažnai susiduriame su tokiu požiūriu – čia šventa vieta, ir nieko daryti, nieko keisti negalima. Tarkime, Z. Sierakausko gatvės 25 atvejis labai garsiai aptartas viešumoje – plėtotojai įsigijo visuomeninį pastatą, kurio valstybei nebereikėjo. Pastatą jie numato rekonstruoti, pritaikyti gyvenamajai paskirčiai, šalia pastatyti dar keletą gyvenamųjų namų, o kaimynai įsivaizduoja, kad ten turi likti parkas. Tačiau jeigu valstybė tą objektą pardavė, jokių sąlygų neįrašė, o plėtotojas nusipirko, pagal bendrąjį planą plėtra galima – mes tikrai neturime daryti tam kliūčių.

Visi turėtų žinoti, kad įsigyjant nekilnojamąjį turtą reikėtų pažiūrėti bendrąjį planą, pasitikslinti, ar greta – viešoji erdvė, ar privati, ir reikia susitaikyti su tuo, kad jeigu tai nėra saugomas objektas, jis gali keistis. Žinoma, bendruomenė turi ginti savo interesus, ir verslas neišvengs kompromisų, bet bendruomenė negali stabdyti miesto plėtros remdamasi tik savo kiemo interesais.

Kita istorija – Birutės g. 40 atvejis, kai projektą pamačiau per vėlai. Ten buvo sudegęs istorinis pastatas, ir beveik visi paveldosaugininkai, visos vertinimo tarybos pritarė, kad jį galima patraukti į šoną ir pastatyti ant savotiško kičinio pjedestalo. Mane šokiravo, kad visa tai pavadinta paveldo atkūrimu. Čia bendruomenę tikrai suprantu ir palaikau. Projektą neišvengiamai reikės taisyti.

Turėjote metus, kad sužinotumėte iš arčiau, kaip žmonės vertina jūsų dažnai reiškiamą nuostatą, kad miestas turi būti plečiamas jį tankinant.

Iš esmės diskusijos apie tai nebėra, dauguma žmonių supranta būtinybę efektyviau naudoti miesto erdves ir infrastruktūrą. Jau yra išaugusi ir karta, kuri nori gyventi mieste, o ne kaime. Tačiau yra tos bendruomenės, kurios pirmiau atėjo į šiandien konvertuojamus rajonus, ir jos nebenori įsileisti kitų žmonių, nebenori tolesnių pokyčių. Jie siekia išskirtinių sąlygų, nori, kad aplinkui nedaugėtų automobilių, bet nenori atsisakyti savųjų.

Miestas ir jo gyventojai keičiasi, net pagal komentarus naujienų portaluose matau, kad supratimo daugėja. Anksčiau ką nors pakalbėjęs apie efektyvesnį miesto teritorijos panaudojimą sulaukdavai 95 proc. neigiamų komentarų, o dabar – tik 65 proc. (juokiasi).

Rusnės Marčėnaitės nuotr.

Kiek dar laiko įsivaizduojate save vyriausiojo architekto poste? Ir kokias savo nuostatas dar norėtumėte įtvirtinti?

Nesieju savęs būtinai su šiuo postu. Ir pats sau, ir savo darbdaviams esu pasakęs – jeigu manysite, kad netinku, pasakykite, galiu tą pačią sekundę pasitraukti. Tačiau yra svarbių darbų, kuriuos turiu padaryti.

Noriu pabaigti parengti bendrąjį planą – matau tai kaip vieną esminių darbų, į kuriuos noriu sudėti tas žinias, kurias sukaupiau iki šiol. Dabar jau baigiama rengti bendrojo plano koncepcija. Pats dalyvavau rengiant ankstesnį, iki 2015 metų galiojusį, bendrąjį planą, pats mačiau jo įgyvendinimą ir silpnas vietas, dabar yra unikalus šansas parengti gerą dokumentą. Nes pats akivaizdžiai matau, kur neveikia tas planas, kurį parengėme prieš 10 metų.

Be to, dar noriu pabaigti įtvirtinti seniūnijos architektų pareigybę. Vienas žmogus – vyriausiasis architektas – tikrai negali būti atsakingas už tokio dydžio miestą. Tai turi suprasti ir Aplinkos ministerija – iki šiol niekaip nepavyksta atitinkamai pakeisti teisės aktus. Sostinėje tikrai gali būti keli už architektūrą ir teritorijų planavimą atsakingi pareigūnai, nes neįmanoma per dieną peržiūrėti 80 projektų. Dar yra ir reklamos, mažųjų architektūros formų reikalai, o tai anksčiau būdavo miesto vyriausiojo dailininko rūpestis.

Dar norėčiau bent jau pradėti diskusiją dėl sovietinių rajonų atnaujinimo. Nes tie patys darbai, kuriuos esu daręs ar kaip tiriamuosius darbus versle, ar kaip tyrėjas, mokslininkas, rodo, kad ten situacija prastėja. Tokiuose rajonuose tebegyvena 350 tūkst. žmonių. Tai yra didžioji Vilniaus gyventojų dalis gyvena neadekvačiuose rajonuose, kuriuos reikia keisti iš esmės, nes ten yra programuojamas tiesiog sovietinio gyvenimo mentalitetas. Ir tai nėra paprasta – negali visko nugriauti, perbraukti ir padaryti iš naujo. Vaikus gali kitaip mokyti, ir per 20 metų užaugs nauja karta, o šitie rajonai dar stovės 50 metų. Ir todėl reikia bent jau pradėti diskusiją apie tai, kad juos privalu ne vien kaip dabar šiltinti, bet ieškoti kitokių sprendimų, siekti, kad ten apsigyventų kitokie žmonės, kurie jaustųsi atsakingi už tas teritorijas.

Panašu, kad jei nieko nedarysime, ten pradės formuotis getai. Mes dabar bandome švelniai paaiškindami ir taikydami bendrąjį planą pasiekti, kad žmonės bent šiek tiek investuotų į tų rajonų atnaujinimą. Bet to yra akivaizdžiai per mažai.

Taigi Jūs, eidamas vyriausiojo architekto pareigas, tuos metus vis dėlto labiau jautėtės esąs urbanistas?

Taip, aš visada buvau urbanistas ir matau tokią savo misiją. Nieko nebus, jei kiekvienas galvos, koks aš gražus, bet negalvos apie kompleksiškumą. O Lietuvoje net tokio mokslo nėra. Norisi daugiau dėmesio urbanistikai, miesto erdvių sistemoms, atidesnio santykio su kontekstu ir teritorinių resursų tausojimo.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 1.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.