Jei dar nespėjote nusipirkti mūsų balandžio mėnesio numerio – šiame tekste šiek tiek apie tai, kam skyrėme daugiausia dėmesio: miestų tapatybės, išskirtinumo paieškoms, viešųjų erdvių gaivinimui ir mūsų visų patirtims, susijusioms su gyvenimu mieste. Temos, gal nekuklu sakyti, aktualios ne tik balandžio mėnesį!
Kaunas – atviras miestas, širdyje jaunas, žinomas, mylimas, progresyvus… Tai nuotrupos iš prieš kelerius metus Kauno miesto savivaldybės administracijos rengto konkurso miesto prekės ženklui ir šūkiui sukurti. Tikslas buvo ambicingas – sukurti ir palaikyti patrauklaus miesto įvaizdį, palankų turizmui ir verslui plėtoti, išryškinantį miesto išskirtinumą ir, žinoma, didinantį jo konkurencingumą.
Bet kuo baigėsi tas konkursas, turbūt nežino ne tik dauguma kauniečių, bet ir šio miesto tarybos narių. Savivaldybės interneto svetainės joks šūkis nepuošia, „Lietuvos ryto“ sirgaliai per varžybas su „Žalgiriu“ skanduoja tikrai ne šio konkurso dalyvių sukurtus šūkius, o kauniečiai savo garbę gina irgi ne miesto tarybos aprobuotais tekstais. Trumpai tariant – šis įvaizdžio kūrimo bandymas atsidūrė ten pat, kur ir prieš penkerius metus sukurta „Drąsios Lietuvos“ koncepcija – idėjų šiukšlyne.
Tai nereiškia, kad bandymai ieškoti savo krašto, miesto ar gatvės išskirtinumo yra neprasmingi. Jie tik parodo, kad tai – tikrai sudėtinga užduotis, kuri turbūt gali gimti ministerijose ar viešųjų ryšių agentūrose, bet patikrinama visada gatvėje. O miesto veidas pro Vilniaus savivaldybės daugiaaukščio ir troleibuso langus atrodo skirtingai.
Miesto tapatybės neįmanoma sukurti dirbtinai, o jei ir pavyks, geriausiu atveju ji sudomins autobusą turistų iš Kinijos, kalbėjo šio žurnalo numerio pašnekovai. Bet ir iš aukščiau nuleistas įvaizdis tikrai gali kurti tautos savivertę, išsaugoti savo kraštui čia gimusiuosius – jei tik bus paremtas visuotinai pripažįstamomis stipriosiomis miesto ypatybėmis.
Sudėtinga užduotis laukia ir pagrindines miestų viešąsias erdves pastaraisiais metais uoliai tvarkančių savivaldybių. Specialistai linkėtų, kad viešosios erdvės modernėtų, išties telktų miestų bendruomenes, bet akivaizdu – rekonstruojant sugadinti viešosios erdvės aurą lengviau, negu ją sukurti. Vien aikštės išgrindimas trinkelėmis ar modernaus apšvietimo skvere įrengimas negarantuoja, kad viešoji erdvė funkcionuos sėkmingai. Miesto veidas yra ne pačios erdvės, o miestiečių veikla, kuri skleidžiasi tose erdvėse, pabrėžia straipsnio apie viešųjų erdvių veidą autorė.
Daugelis savivaldybių yra gana atviros miestiečių iniciatyvoms, todėl aktyvūs gyventojai turi galimybę bent minimaliai tvarkyti erdves pagal savo poreikius: įrengti pakylą riedlentininkams, šachmatų staliukus arba kokius kitus elementus laisvalaikio pramogoms. Tačiau suvokimas, kad planuojant viešosios erdvės rekonstrukciją miestiečiams turi būti užtikrinamas grįžtamasis ryšys, dar nėra miesto planavimo praktikos dalis.
