Blog

Maldos namų išskirtinumas – tapyba

sinagoga
Mindaugo Veliulio nuotr.

Iki Antrojo pasaulinio karo daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių stovėjusios medinės sinagogos sunaikintos karo arba pokario metais. Tačiau yra miestų, kurie gali didžiuotis išsaugoję svarbių medinių žydų sakralinės architektūros pavyzdžių. Vienas jų – Pakruojis, kur šių metų gegužę duris atvėrė renovuotas medinės sinagogos pastatas. Nuo šiol čia veiks Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vaikų skyrius, jau planuojami renginiai, parodos, koncertai. Tai – seniausia išlikusi Lietuvoje medinė žydų sinagoga.

Išsiskyrė originaliais skliautais

Žydai Pakruojyje pradėjo kurtis XVIII amžiuje, jų bendruomenė XIX amžiaus pabaigoje jau buvo gerokai išsiplėtusi. Per 1897 metų gyventojų surašymą miestelyje surašyti 1545 gyventojai, iš kurių 1093 buvo žydai.

Iš kitų Lietuvos teritorijoje buvusių sinagogų Pakruojo sinagoga išsiskiria originalios kompozicijos buvusia skliautų tapyba, kuri visa buvo užfiksuota 1938 metais nespalvotose fotografijose. Primityviu, tačiau ekspresyvios tapybos požymių turinčiu stiliumi menininkas sukūrė įdomų rojaus sodo vaizdinį kartu su fantastiniais ir daugybę perkeltinių reikšmių turinčiais simboliais. Skliauto centre vaizduojamas leviatanas, įsikandęs savo uodegą, kurią paleidus kiltų pasaulį naikinantis potvynis. Liūtas simbolizuoja Dievo teismą ir rūstybę. Žydų gyvenimą tremtyje simbolizuoja staleliai su gėlėmis ar traukinys, parvešiantis žydus į šventą Izraelio žemę. Ir dar daugelis kitų simbolių.

Sinagoga stovi miesto centrinėje dalyje, ant Kruojos upelio dešiniojo kranto. Maldos namai – pereinamųjų iš baroko į klasicizmą formų. Pakruojo sinagoga buvo pastatyta 1801 metais, užrašas ant vidinių durų, vedančių į „štibl“, rodo 5161 metus pagal žydų skaičiavimą. Medinė sinagoga buvo naudojama kaip vasarinė, bendruomenės nariai labiau lankė (ypač žiemą) kitą, priešais stovėjusią mūrinę, sinagogą.

Šalia medinės sinagogos buvo siuvėjų kloizas, tačiau 1938 metais jis jau nebuvo naudojamas. 1938-aisiais lingvistas ir judaikos tyrinėtojas Chackelis Lemchenas iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus surengė ekspediciją, kurios metu aprašė ir užfiksavo fotografijose sinagogos būklę. Tuo metu sinagoga buvo labai apleista: grindys pusiau supuvusios, molai išklibę, daug dulkių. Sinagoga tuomet išsiskyrė drožinėtu ir dažytu aron kodešu, neįprastos formos bima, gausia, įdomia sienų bei lubų polichromine tapyba.

Pokario metais medinėje sinagogoje buvo įrengtas klubas. 1954-ųjų rekonstrukcijos metu buvo išardytas ir sunaikintas tapytas skliautas, aron kodešas bei bima, užkalti langai, vidinės pertvaros perstatytos, o sienos apkaltos ir užtinkuotos. Čia vykdavo šokių vakarai, buvo rodomi kino filmai, vėliau įrengta sporto salė, o pastaraisiais metais čia veikė rajono Švietimo skyriaus sandėlis. Sinagogos pastatą smarkiai apgadino keletas gaisrų. Po pastarojo gaisro, kuris kilo 2009 metais, iškilo reali grėsmė šį unikalų objektą prarasti negrįžtamai.

Tvarkybos darbus paspartino gaisras

Sinagogos restauravimo projektas parengtas 2004 metais, kai grupė žydų kultūros paveldo tyrinėtojų kartu su lietuve Aiste Niunkaite-Račiuniene bei Sergejumi Kravcovu iš Izraelio surengė pažintinę ekspediciją Lietuvoje, po kurios ir gimė pirmosios sinagogos atkūrimo idėjos. Tam, kad ši idėja iš vizualinių projektų virstų realiais brėžiniais, turėjo praeiti daugiau nei dešimtmetis. Skambėtų makabriškai, bet tam tikra prasme tam pasitarnavo 2009-ųjų gaisras, kuris stipriai apgadino pastatą, bet tik per atsitiktinumą jo visiškai nesunaikino.

2010 metais Pakruojo rajono savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento pastangomis sinagoga buvo užsandarinta, uždengta laikina stogo danga, išramstytos labiausiai nukentėjusios sienos, medinė perdanga. 2015-ųjų pradžioje pradėjus pastato restauravimą buvo numatyta sutvarkyti sienas, jas apšiltinti, pakeisti stogo dangą, sudėti langus, duris, pakloti inžinerinius tinklus.

Pradėjus tvarkybos darbus pirmieji radiniai nuteikė optimistiškai. Atplėšus vidaus apkalimo lentas, ant rąstų sienos buvo rasta tapetų fragmentų.

Ardant apkalą buvo rastos kelios polichromuotos lentos, kurios, kaip paaiškėjo, buvo tapyto skliauto dalis. Tuomet ir buvo pradėta galvoti apie visą interjero atkūrimą. Čia reikėtų paminėti, kad projekto valdytojų, Pakruojo rajono savivaldybės, dėka pavyko sutaupyti atkūrimui skirtų lėšų, taigi buvo pradėta svarstyti interjero atkūrimo idėja.

Projektuojant autentiško interjero atkūrimą svarbiausias restauratorių uždavinys buvo kuo tiksliau nustatyti buvusios tapybos kompoziciją ir tapybos koloritą. Kitaip tariant, kiekviena detalė ir figūra turėjo atsidurti tiksliai toje vietoje, kur ir buvo nutapyta, o spalvos turėjo būti tokios pat, kokios buvo. Atspirties tašku tapo minėtos autentiškos tapytos lentos ir išlikę 1938-aisiais daryti negatyvai. Negatyvai tuo metu buvo tik nespalvoti, tačiau ištyrus lentų polichromijos sluoksnį buvo surinkta tapybos spalvų paletė. Restauratoriams pavyko surasti ir sudaryti 12 autentiškų spalvų paletę. Remiantis ja ir nespalvotomis fotografijomis buvo sukurti spalviniai tapybos eskizai, o vėliau ir visa tapybos kompozicija masteliu 1:1. Skliautas kompoziciškai buvo suskirstytas į keturias dalis, kurias galima susieti su keturiomis pasaulio šalimis.

Tapybos kompozicijoje gausu medžių, paukščių ir kitų įdomių žydų religinių simbolių, interpretuojančių torą ir kitus sakralinius tekstus. 1938 metais Ch. Lemchenas rašė: „Sinagogoje krinta į akį tapybos gausumas. Retai kurioje sinagogoje pasitaiko, kad būtų tiek daug pritapyta. Visų pirma čia yra tradiciniai žydų sinagogų žvėrys: elnias, liūtas, tigras ir, be to, erelis; viršuj bimos – leviatanas, laikąs savo žiotyse savąją uodegą (pagal padavimą jis apsupąs pasaulį; jei išleistų uodegą iš burnos, pasaulis tuoj sugriūtų).

Tačiau yra ir nepaprastybių: dramblys, paukščiukai, medžiai, stalas su knygomis ir traukinys (!). Tapyba primityvi; kai kuriuos daiktus sunku iš paveikslo net pažinti (plg. tigrą, erelį). Visa tapyba sutelkta apie altorių, moterų skyriaus galerijoje, lubose, ypač moterų skyriaus, kur lengviau jas pasiekti. Sienos aplipdytos nežinomo senumo apmušalais. Įdomūs ar kuriuo nors požiūriu vertingi yra (be minėto altoriaus): 1. bima – nepaprasto pavidalo; 2. žirandolis – data: 1803 m.; 3. aštuonžvakė Chanukos žvakidė – data: 1871 m.; 4. analojus (kur stovi kantorius) – 1892 m.; 5. „amžinasis“ kalendorius – 1887 m.“ (Lemchenas Ch. Pakruojo medinė sinagoga, „Gimtasis kraštas“, 1938, Nr. 3–4, p. 416–421).

Atkūrė autentiškus tapetus

Šiame objekte pirmą kartą Lietuvos restauravimo istorijoje buvo išsaugoti autentiškų popierinių sienų apmušalų fragmentai. Jie buvo ne tik restauruoti, bet ir sėkmingai rekonstruoti visu buvusiu plotu. Po išsamaus šių apmušalų tyrimo paaiškėjo, kad tai – XIX a. antrosios pusės ritininės spaudos gaminys.

XIX a. patalpų sienos vis dažniau pradėtos puošti margintu popieriumi. Tuometėje Lietuvoje tokių gamintojų nebuvo. XIX a. antrojoje pusėje nemažai pirklių Vilniuje prekiavo Prancūzijos, Rusijos (Rygos ir Sankt Peterburgo), Helsingforso (dabar Helsinkis), Lenkijos (Varšuvos ir Čenstachavos), Vokietijos fabrikų gaminiais. Reklamos skelbimuose buvo teigiama, kad apmušalai yra pigesnis ir estetiškesnis apdailos būdas nei sienų dažymas. Daug tapetų tiekė Varšuvos fabrikas, kurį įkūrė iš Vienos atvykę žymaus prancūzų gamintojo Zuberio svainiai Michalas Sporlinas ir Henrikas Rahnas.

Rasti tapetų likučiai nustebino savo sodriu mėlynu koloritu. Po pigmento cheminių tyrimų paaiškėjo, kad tokiai sodriai spalvai išgauti buvo panaudotas tuomet sąlygiškai neseniai išrastas sintetinis ultramarinas. Popierius buvo labai stipriai paveiktas rūgščių, daugelyje vietų jį nuimti nuo sienos naudojant sausąsias technologijas tapo praktiškai neįmanoma, ir tik po daugelio bandymų drėkinant ir tvirtinant pigmentą pavyko šių apmušalų likučius nuimti nuo rąstinės sienos patiriant mažiausias netektis. Vėliau nuimti likučiai buvo restauruojami pasitelkiant tradicines popieriaus valymo ir restauravimo technologijas.

Gaminat naujus tapetus jau buvo panaudotos šiuolaikinės medžiagos, tačiau norint išgauti identišką koloritą teko prisiminti ir pritaikyti senąsias tapetų gamybos technologijas, jas kombinuoti su šiuolaikinėmis. Spalvai išgauti naudotas tas pats sintetinis ultramarinas, kaip ir senosios gamybos metu.

Restauravimo metu taip pat buvo atliekami ir nuoseklūs polichrominiai tyrimai. Jų metu ne tik nustatyta skliauto tapybos polichrominė spalvų paletė ir tiksli tapetų dažų sudėtis, bet ir atrasta iki tol neužfiksuotų įdomių dekoro elementų. Vienas jų – tai buvusios tapytos kolonos. Išlikę keli vos matomi fragmentai leidžia spėti, kad ankstyvuoju sinagogos pastatymo laikotarpiu kolonos galėjo būti dekoruotos augaliniais dekoro motyvais, o ant kolonos kapitelio rasti auksavimo pėdsakai leidžia spėti jas buvusias labai puošnias. Deja, šių dekoro elementų išliko tiek mažai, kad atkurti piešinį jau buvo neįmanoma.

Sinagoga naujam gyvenimui prikelta trijų komandų pastangomis. Pirmoji grupė buvo žydai ir lietuviai, inicijavę tyrimus ir iškėlę restauravimo idėją. Antrieji – savivaldybė, radusi lėšų tvarkybos darbams. Ir galiausiai – restauratoriai, idėjas pavertę realybe.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 3.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.