Blog

Lukiškių aikštės memorialo klausimas peradresuojamas kūrybinėms menininkų dirbtuvėms

Arūno Sakalausko skulptūra „Laisvės karys“.

Valdžia toliau blaškosi svarstydama, kaip turi atrodyti sostinės Lukiškių aikštė ir koks paminklas joje turėtų būti pastatytas. Dabar sugalvota rengti viešas menininkų kūrybines dirbtuves ir taip sukurti paminklą Lukiškių aikštei.

Apie keliolika metų trunkančias diskusijas, blaškymąsi ir visuomenininkų iniciatyvą aikštėje statyti paminklą Vyčiui – pokalbis su Vyriausybės vicekancleriu, darbo grupės, koordinuojančios Lukiškių aikštės sutvarkymą, pirmininku Alminu Mačiuliu, Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotoju Arūnu Gelūnu, Vyčio paramos fondo nariu, Sausio 13-osios brolijos pirmininku Gasparu Genzbigeliu ir Vilniaus miesto vyriausiuoju architektu Mindaugu Pakalniu.

Pone Mačiuli, nutarta rengti menininkų kūrybines dirbtuves. Kas tai, ir ką jūs tikitės tose dirbtuvėse nudirbti?

A. Mačiulis: Tai įvardinčiau kaip iniciatyvos projektą. Darbo grupė buvo atnaujinta neseniai, turime užduotį iki gegužės 1 dienos pateikti Vyriausybei konkrečius siūlymus dėl laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje. Įvyko pirmasis darbo grupės posėdis, kuriame buvo dar kartą įvertinta ši idėja. Nuomonių yra labai įvairių, esame organizavę kelias apskritojo stalo diskusijas, kuriose dalyvavo žymūs architektai, menininkai, skulptoriai, nevyriausybinių organizacijų atstovų. Pamatėme, kad nuomonių skirtumas didžiulis. Bandysime nuomonių skirtumą maksimaliai suderinti ir rasti visiems priimtiną variantą.

Ar susirinkę į darbo grupę jūs bandėte aiškintis, kelinta tai darbo grupė? Kelintas bus konkursas, procesas ir bandymas rasti visiems priimtiną sprendimą?

A. Mačiulis: Tai bus jau 8 procesas.

Priminsiu, kad Lukiškių aikštės funkcijos apibrėžtos dar 1999 metais Seimo nutarimu, kuris skelbia, kad Lukiškių aikštė formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Pone Genzbigeli, Vyčio paramos fondas inicijuoja Vyčio paminklo statymą šioje aikštėje. Kodėl ėmėtės šios iniciatyvos?

G. Genzbigelis: Buvome pakviesti į valstybės 100-mečio minėjimo programos svarstymą Seime. Į tą svarstymą buvo kviečiama visuomenė. Projekte buvo daug įvairių pasiūlymų, kad jubiliejaus šventimas suvienytų įvairių pažiūrų žmones.

Jūsų nuomone, Vytis yra tas simbolis, kuris keltų mažiausiai diskusijų, būtų priimtinas daugeliui ir vertas įamžinti?

G. Genzbigelis: Taip. Vytis apjungtų visus laisvės kovų etapus apimant Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Žalgirio ir Oršos mūšius, tarpukario Lietuvą ir t.t. Dar vienas svarbus dalykas – Vytis yra mūsų valstybės simbolis nuo 1300 metų.

Pone Gelūnai, yra paskelbta nauja iniciatyva, dar nežinia, kuo ji pavirs. Vytis dar nepastatytas, bet jau dabar akivaizdu, kad jei valdžia norės jį iškrapštyti ir pastatyti ką nors kitą, tai padaryti bus labai sudėtinga, nes visuomenininkai pasirinko Vyčio idėją? Ką manote?

A. Gelūnas: Akivaizdu, kad taip ir yra. Juolab, kad mes nesame Lukiškių aikštės sutvarkymo proceso pradžioje, o jau esame nuėję labai ilgą ir permainingą kelią. Diskusijos dėl aikštės kilo dar 1995 metais. Tada Vilniaus savivaldybė buvo paskelbusi konkursą, tačiau jis baigėsi niekuo. Penki konkurso laimėtojai gavo kažkokias premijas, bet nei vienas projektas nebuvo realizuotas. Po to buvo dar daugybė konkursų.

Lukiškių aikštės rekonstrukcija. Sauliaus Žiūros nuotr.

Lukiškių aikštės rekonstrukcija. Sauliaus Žiūros nuotr.

Įdomu būtų suskaičiuoti, kiek vien konkursams yra išleista pinigų?

A. Gelūnas: Išleista tikrai nemažai. Vien jau tie, apie kuriuos žinau, kainavo nemažus pinigus. 2010 metais buvo organizuotas vyriausybės kanceliarijos ir Aplinkos ministerijos konkursas, laimėjęs projektas vėlgi nebuvo realizuotas. Bet dabar aš norėčiau pasidžiaugti, kad aikštė pagaliau yra tvarkoma. Tai išties didelis laimėjimas, nes buvo sunku tikėtis, kad tai kada nors įvyks, atsižvelgiant į visus konfliktus ir koncepcijų nesutapimą. Galime pasidžiaugti bent jau tuo, kad aikštė yra padalinta į reprezentacinę, rekreacinę zonas. Tai jau yra didžiulis valstybės laimėjimas, nes pagaliau apsispręsta, kas ten turi būti.

Pone Pakalni, bus surengtas procesas, kuris vadinsis menininkų kūrybinėmis dirbtuvėmis, bet galutinį žodį tars Vilniaus miesto savivaldybė. Kaip jūs matote problemos sprendimą?

M. Pakalnis: Vyriausybėje mes taip nesitarėme. Valstybė paskelbė šią aikštę reprezentacine valstybės aikšte, todėl valstybės institucijos ir turėtų pasakyti savo sprendimą dėl paminklo joje. Savivaldybė gali tą projektą įgyvendinti taip pat, kaip dabar yra įgyvendinamas Lukiškių aikštės projektas. Valstybė nusprendė, kad aikštę reikia rekonstruoti, savivaldybei buvo skirti pinigai. Dabar mes matome lygiai tokį patį kelią – valstybės institucijos turi apsispręsti dėl paminklo koncepcijos.

Manau, kad kūrybinės dirbtuvės bus labai gera proga padiskutuoti apie paminklo aplinką, temą ir gilesnį turinį, nes jis atliks ir reprezentacinę funkciją, prie jo užsienio valstybių vadovai ateis dėti gėlių. Todėl visus šiuos dalykus reikia labai gerai aptarti, išdiskutuoti. Manau, po tų dirbtuvių turėsime gerą sprendimą.

Sakote, kad turi nuspręsti valstybės institucijos. O gal kaip tik ne jos turi spręsti? Gal po daugybės nevaisingų konkursų, keliolikos metų blaškymosi reikia pripažinti, kad šiuo klausimu valstybė yra impotentė ir ji nesugeba surengti konkurso? Dabar atsirado visuomenininkai, kurie renka pinigus, surengė konkursą, buvo išrinktas laimėtojas – Nacionalinės premijos laureato Arūno Sakalausko skulptūra „Laisvės karys“. O valstybei neišeina nieko padaryti. Tai gal ir palikime visuomenininkų siūlymą? Pone Gelūnai, ką manote?

A. Gelūnas: Kai aš pamačiau Vyčio paramos fondo surengto konkurso komisijoje profesoriaus Edmundo Rimšos pavardę, supratau, kad komisija buvo tikrai ne šiaip sau surinkta. Profesorius Rimša yra vienas gerbiamiausių heraldikos specialistų. Kiti komisijos nariai – istorikas Alfredas Bumblauskas, fotomeninkas Rimantas Dichavičius – taip pat žmonės ne iš gatvės. Tai žmonės, giliai suvokiantys, kokius simbolius galėtų turėti pagrindinė tautos aikštė.

Lukiškių aikštės vizual.

Panašu, kad būtent dėl to Arūno Sakalausko sukurtas Vytis arba „Laisvės karys“ yra toks heraldiškai tikslus? Galbūt tai daug kam nepatinka, bet jis atrodo kaip Vytis iš mūsų herbo?

A. Gelūnas: Imanuelis Kantas yra išsakęs mintį, kad skonio sprendimai yra individualūs. Meniniai sprendimai taip pat labai individualūs. Todėl yra daugybė viešų meno kūrinių, kurių dalis visuomenės nekenčia kaip didžiausio blogio, o kitiems patinka.

Pone Mačiuli, tas pats klausimas ir jums – jeigu kažkas jau pradėjo, renka pinigus, nori pastatyti paminklą, gal leiskime tai daryti? Gal jie pastatys, jei valstybė tiek metų neapsisprendė ir nieko nepastatė?

A. Mačiulis: Tam pačiam Vyčio paramos fondui niekas neatima teisės dalyvauti kūrybinių dirbtuvių atrankos procese, teikti savo pasiūlymus. Bus kviečiami aukščiausio lygio ekspertai, kurie konsultuos, kaip toliau plėtoti teikiamas idėjas.

Tarkime, skulptorius Arūnas Sakalauskas ateis į tas dirbtuves ir ką išgirs? Kad Vyčiui reikia kitokio šalmo? Jis jau atėjo su baigtu kūriniu, kuriam pritari arba ne. Ką manote?

A. Mačiulis: Jau minėjau, kad nuomonių skirtumai yra labai dideli. Mes negalime priimti šios vienos nuomonės neišdiskutavę visų galimybių kad ir aštuntą kartą, bet paskutinį. „Laisvės karys“ arba simbolinis Vytis tikrai gali būti rimtas kandidatas.

M. Pakalnis: Kūrybinės dirbtuvės yra labai gera forma, jei reikia aptarti ar pataisyti kažkokią idėją. Vytis, kaip vienijantis simbolis, yra geras. Ir jauni, ir seni įvairių pažiūrų Lietuvos piliečiai pripažins, kad tas simbolis jiems tiktų. Kita vertus, reikia suvokti, kad Vytis Lietuvoje yra dviejų dimensijų – jis plokščias ant vėliavos arba ant herbo. Turime Vytį, kuris buvo ant lito monetų, turime dabartinį Vytį ant dabartinės heraldikos, sukurtą Každailio. Ir dabar turėtume dar vieną Vytį – tūrinį. Iš esmės, darome trečiąjį Vytį. Jo išraiška, jo ekspresija, jo aplinka yra didelių diskusijų objektas. Kaip architektas galiu pasakyti, kad kol kas yra tik pirminės užuomazgos to, kas galėtų būti paminklu.

Pone Genzbigeli, tarkime, valdžia pasako, kad Vyčio idėja tinka, bet spręskime visi, koks tas Vytis turi būti. Ar visuomenininkai eitų į kompromisą?

G. Genzbigelis: Negaliu kalbėti visų visuomenininkų vardu, kalbėsiu savo. Visų pirma, mūsų siūlomas Vytis nėra grynai valstybės simbolis, jo pavadinimas „Laisvės karys“. Jį galima laikyti ir Vyčiu, ir laisvės kariu, kuris jungia visų epochų laisvės kovas. Bet jeigu kas nors norės, kad to paminklo nebūtų, tikrai suras priežasčių, kad jis neatsirastų. Ir bus nuvilti visi žmonės, kurie jau pradėjo aukoti pinigus šiam paminklui.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Bet ar jūs eitumėte į kompromisą?

G. Genzbigelis: Mes norėjome, bandėme prisibelsti į vyriausybę, buvome susitikę su Vilniaus meru, kuris pasakė, kad Vyčio Lukiškių aikštėje neturėtų būti. Pasak mero, konkursą reikia skelbti iš naujo. O kai buvome susirinkę vyriausybėje, išgirdome, kad Vytis yra agrarinis simbolis, kultūros viceministrė pasakė, kad Vytis yra agresyvumo simbolis. Ką tai rodo? Ar čia neslypi noras sulaukti, kol išmirs visi laisvės kovotojai ir tada tikrai nebereikės nei Vyčio, nei paminklo? Ir dar – kas davė teisę šitiek metų nepagerbti žmonių, kurių dėka esame laisvi? Kodėl trypiama mūsų istorija?

Pone Gelūnai, kokia galėtų būti išeitis?

A. Gelūnas: Būtų idealu, kad kūrybinėse dirbtuvėse visuomenininkai susitartų su valdžios institucijomis. Bet, tiesą sakant, aš neįsivaizduoju, kokia galėtų būti išeitis, nes tai jau ašuntas konkursas, nueitas ilgas kelias. Aš džiaugiuosi, kad vyksta bent jau aikštės rekonstrukcija. Pritariu, kad laisvės kovotojai, tremtiniai, represuotieji šitiek metų laukę, kad Lenino aikštė pagaliau pavirs jų aikšte, turi teisę į rezultatą. Asmeniškai aš turiu savo įsivaizdavimą, kaip paminklas turėtų atrodyti.

Jums nepatinka „Laisvės karys“?

A. Gelūnas: Man jis atrodo šiek tiek agresyvokas, primenantis XIX amžių. Norėčiau truputį lengvesnio simbolio. Bet kad Vytis jungia, būtų labai sunku prieštarauti.

Pone Mačiuli, yra didelė rizika, kad gali būti sukompromituota ir visuomenininkų idėja organizuojant kūrybines dirbtuves. Jie negalės vystyti savo projekto, atsiliks nuo planų, paminklas nebus pastatytas, o tose dirbtuvėse irgi nebus nieko ypatingo nudirbta? Taip jau buvo 7 ar 8 kartus.

A. Mačiulis: Siūlyčiau siekti suvaldyti tas rizikas ir rasti kompromisinį sprendimą per naujovišką atrankos procedūrą. Kūrybinės dirbtuvės yra šiuolaikinis metodas, bus suteikta galimybė kūrybinei minčiai plėtotis.

Jūsų, kaip darbo grupės vadovo nuomone, ar Vytis yra tas simbolis, kuris turėtų būti Lukiškių aikštėje?

A. Mačiulis: Leiskite man labiau įsigilinti, aš esu naujai paskirtas į darbo grupę. Niekas nekvestionuoja Vyčio kaip labai svarbaus Lietuvai simbolio, bet galbūt adaptuotas „Laisvės karys“ ar kažkoks kitas meninis sprendimas taip pat turi teisę būti diskutuojamas.

Kiek laiko truks tas procesas?

A. Mačiulis: Tai bus tarptautinis konkursas, bus pakviesti labai aukšto lygio ekspertai, kurie pasiūlys vieną ar kitą sprendimą. Nemanau, kad turime verstis per galvą ir būtinai 2018 metų vasario 16-ajai turėti paminklą. Taip, tai yra tikslas, bet nesvarbiausiais. Manau, kad, radus sprendimą, paminklas galėtų atsirasti ir šiek tiek vėliau, kad ir 2018 metų pabaigoje. Kitu atveju mes toliau vieni kitiems 100 metų priekaištausime, kad ne tą pastatėme.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.