Sostinėje Žemaitijos gatvėje 4 numeriu pažymėtas pastatas, svarbus žydų kultūrai ir istorijai, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Prie Kultūros paveldo departamento veikianti Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nusprendė šiam objektui suteikti teisinę apsaugą dėl jo archeologinių, architektūrinių ir istorinių vertingųjų savybių.
„Buvusioje Vilniaus geto vietoje išlikęs pastatas, kuriame prieškariu veikė viešoji „Meficei Haskala“ biblioteka, o vėliau ─ Vilniaus geto biblioteka šiuo metu yra nenaudojamas, jis priklauso Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui. Jo iniciatyva pastate ateityje ketinama įkurti Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinį muziejų, kuriame būtų eksponuojamas gausus žydų kultūrinis paveldas ir holokausto istorija Lietuvoje. Minint žydų genocido dieną, kasmet ten skaitomos Holokausto aukų vardai ir pavardės“, ─ sako Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.
Vilniaus senamiestyje, kaip ir daugelyje kitų nacistinės Vokietijos okupuotų miestų, 1941 m. rugsėjo 6 d. buvo įkurtas žydų getas. Tuo metu Vilniuje gyveno maždaug 57 tūkstančiai žydų, per visą geto gyvenimo laikotarpį gete buvo uždaryta apie 50 tūkstančių žmonių. Vilniaus getas likviduotas iki 1943 m. rugsėjo 23–24 d. Iš 57 tūkst. Vilniaus žydų, pasibaigus karui, gyvi liko tik maždaug du tūkstančiai.
Žydiškoji valdos ir pastatų istorija prasidėjo maždaug 1864 metais, kuomet tų metų gatvių, namų ir savininkų sąrašuose posesija Nr. 1571 buvo priskirta savininkei Zeldai Arijavai, o dar po 19 metų oficialiuose dokumentuose 2 aukštų mūrinis namas su kieme esančiais ūkiniais pastatais figūruoja kaip žydų religinės valdybos reikmėms naudojamas, nors ir priklausantis tai pačiai savininkei. Pačioje XIX a. pab. carinės Vilniaus dūmos leidimu sklypas pritaikytas ir prekybai – įrengti sandėliai ir prekystalis.
XX amžiuje, po jau minėtos architekto A. Parčevskio kapitalinės rekonstrukcijos ir 1927 m. įvestų vandentiekio ir kanalizacijos sistemų, pastato funkcijos susietos su kultūrine–visuomenine veikla: iki Antrojo pasaulinio karo jame veikė Mefitsei-Haskalah viešoji biblioteka, kurioje buvo saugomi 45 tūkst. leidinių rinkiniai. Karo metais biblioteka tapo savotišku daugiafunkciu centru, mat šalia bibliotekos veikė Vieningoji (žydų) partizanų organizacija, skaitykla, archyvas, statistikos biuras, mokslininkų kabinetai, muziejus, paštas ir kitos organizacijos. XX a. antroje pusėje pastatas taip pat naudotas kultūros ir švietimo poreikiams.
Istorizmo stiliaus paveldo objektas buvo ne kartą rekonstruotas ir pertvarkytas. Pastatytas XVIII a., XIX a. pirmoje pusėje jis buvo rekonstruotas, siekiant sujungti ir suformuoti vientisą Žemaitijos gatvės namų užstatymą. Vėliau, 1911 metais, pagal architekto A. Parčevskio projektą rekonstruotas dar sykį, o po trijų dešimtmečių pradėta vykdyti virtinė remontų: 1945 m. istorinis pastatas remontuotas pritaikant Vilniaus žydų muziejui, 1950 m. – bibliotekininkystės technikumui, vėliau ir Vilniaus Kultūros mokyklos patalpoms.
Nors Kultūros vertybių registre įvardijamas kaip Vilniaus žydų kultūros įstaigų pastatas, šio paveldo objekto ištakos yra įvairiatautės. XIV a. toje vietoje jau buvo suformuotas ir, kaip liudija archeologiniai tyrimai, apstatytas sklypas, kurį valdė Vilniaus seniūnas ir vokiečių bendrijos vyresnysis Hanulas. 1392 m. valda padovanota vienuoliams pranciškonams, tačiau iki XVIII a. trečio dešimtmečio nėra išlikę konkretesnių duomenų apie tuometį sklypo užstatymą. 1722 m. rašytiniuose šaltiniuose minimi Kazimieras ir Morta Paškevičiai, toje vietoje įsigiję 2 sklypus ir mūro griuvėsius. 1808 m. Vilniaus miesto plane pažymėta posesija, kurią sudarė 3 namai – 2 mūriniai ir 1 medinis.
KPD inf.
